Gediminas Adomaitis po šešerių metų pertraukos – vėl Lietuvoje ir vėl ekrane. „Fortūna man šypsosi“, – neslepia aktorius. Po kelių dienų atostogų Austrijos kalnuose Gediminas toliau filmuojasi TV3 seriale „Nemylimi“ ir ragauja TV vedėjo duonos projekte „Lietuvos balsai“.
Gediminai, kaip seniai grįžote iš Londono?
Rugsėjo pradžioje. Taip išėjo, kad užstrigau iki šiol. Į Lietuvą grįžau ne iš Londono, o iš Ukrainos. Joje rinkome dokumentinę medžiagą filmui. Maniau, pailsėsiu po filmavimo ir vėl važiuosiu į Londoną. Bet prodiuseris Rolandas Skaistgirys norėjo mane pamatyti. Pasikalbėję sutarėme, kad filmuosiuosi seriale „Nemylimi“, ir darbų malūnas įsisuko. Esu suplanavęs, ką veiksiu Londone – noriu statyti spektaklį. Vasarą, kada bus pertrauka tarp serialo filmavimų, būtinai žadu ten vykti.
Kaip seniai gyvenate tarp Londono ir Lietuvos?
Šešerius metus.
Kokiomis nuotaikomis jus pasitiko artimieji?
Jie seniai sakė: ką tu tame Londone veiki, pramogų pasaulio versle visi ir Lietuvoje gerai sukasi. Grįžk ir tu, neprapulsi... Na, ir tėvai, ir broliai labai patenkinti mano sugrįžimu. Tai suteikia jėgų, bet aš turiu savų tikslų.
Vadinasi, vis dar regite save tarp Londono ir Lietuvos?
Tiek daug planuoti į priekį negaliu. Nežinia, kaip gyvenimas pasisuks, kai pabaigsiu visus darbus Lietuvoje.
Kodėl į Lietuvą grįžote sunkmečio pradžioje?
Tai – sėkmingas sutapimas. Dabar su darbais ir Londone ne pyragai... Matyt, fortūna man nusišypsojo.
Ar dažnai ji jums šypsosi?
Kas kelinti metai tai atsisuka veidu, tai vėl nusisuka. Tikriausiai dabar sėkmingas periodas prasidėjo (beldžia tris kartus į stalo apačią). Būna dienų, kai nepaprastai sekasi.
Vadinasi, gimtojoje šalyje jus laiko vien darbai?
Negalima atsisakyti didesnių pasiūlymų (šypsosi). Dvejojau dėl LTV projekto „Lietuvos balsai“. Vesti renginius – ne mano sfera... Mes – aktoriai, įpratę išmokti tekstą ir tik tada improvizuoti. Kalbant apie vedėjo amplua, man vis dar trūksta gyvybės, bet, manau, ir čia save nugalėsiu.
Nevengiate savikritikos?
Be jos žmogus sausas, neįdomus ir netobulėjantis.
Galėtumėte save pavadinti sėsliu žmogumi?
Negalėčiau. Judėjimas man – ir malonumas, ir galimybė pažinti pasaulį.
Papasakokite, kaip atrodo jūsų kasdienybė už Lietuvos ribų.
Visiškai atsiduodu veiklai, o visa kita – tik priedai, kuriais galiu mėgautis. Tokiai veiklai, kuri būtų širdžiai miela, nėra labai daug laiko.
Tačiau nesiliaujate tikėti, kad vieną dieną galėsite užsiimti tuo, kuo norite?
Visi žmonės, kurie siekia užsibrėžto tikslo, gali jį pasiekti. O kol kas reikia kabintis į mažus dalykus, kurie veda to tikslo link.
Aktorystė, matyt, užkoduota jūsų šeimos genuose?
Matyt. Kol mokiausi Muzikos akademijoje, nelabai supratau, kas tai yra, tik po studijų, matyt, tas aiškumas atsirado.
Prisimenate, koks buvote vaikystėje?
Visi vaikai truputį pašėlę. Visko būdavo, bet iš prigimties nesu blogiukas.
Šiuo metu esate apsistojęs pas tėvus?
Kol kas taip, tačiau norėtųsi gyventi atskirai – įpratau prie vienatvės (šypsosi). Pastaruosius trejus metus gyvenau vienas, todėl išmokau savimi pasirūpinti. Žinoma, tėvai šiuo metu man skiria daug dėmesio ir rūpesčio. Kartais tai „užknisa“... Savi niuansai gyvenant su jais po vienu stogu. Norisi savos erdvės...
Minėjote, kad Londone praleidote šešerius metus. Gal per tiek laiko jau ir savam būstui sutaupėte?
Ne, Londone pinigai ant medžių neauga. Nesu turtingas ir kažkokių investicijų prikaupęs – nesutaupau.
Vadinasi, nemokate taupyti?
Ne, esu švaistūnas. Man svarbiausias dalykas – turėti stogą virš galvos ir daryti tai, kas patinka. O kaupti turtus... Nežinau, gal vėliau, kai ir vaikų bus, norėtųsi juos į gerą universitetą išleisti. Bet iki tol reikia gyventi taip, kaip leidžia gyvenimas.
Ateityje galvojate apie didelę šeimą?
Čia gyvenimas parodys, kaip jau bus.
Smalsu, į kokias moteris atkreipiate dėmesį.
Man patinka bendraujančios, atsipalaidavusios, be išankstinių nuostatų ir mėgstančios pasiausti.
O tą vienintelę jau turite?
Manau, kad taip. Na, mūsų santykiai dar nelabai įsišakniję. Gyvenimas parodys, kaip toliau bus. Tai – metų senumo draugystė.
Įsibėgėja LTV projektas „Lietuvos balsai“. Tikriausiai jau pajutote aplinkinių susidomėjimą jūsų asmenybe?
Ypatingo dėmesio pajusti dar nespėjau.
Ne paslaptis, kad viešumas jums buvo pažįstamas ir anksčiau...
Buvau pirmas vyras Lietuvoje, pranešinėjantis orų prognozes, paskui skaičiau trumpąsias žinias. Tačiau vieną dieną viskas baigėsi, tai tiek to ir populiarumo.
Ir visa tai, kas vyksta šiandien, gali būti laikina. Gal todėl šio etapo nesureikšminu. Norėtųsi daugiau dirbti kine ir teatre.
Gyvenime jūs realistas?
Realistas su romantizmo gaidelėmis (juokiasi). Tačiau nesu iš tų, kurie galvoja apie namą, medį ir automobilį... Kol kas neturiu tam galimybių, todėl mąstau apie profesinius dalykus.
Kaip manote, kada sukursite savo šeimą?
Na, laiko aš dar tikrai turiu – penkerius ar šešerius metus, o gal net ir daugiau.
Norite ilgiau išsaugoti geidžiamo jaunikio statusą?
Tai kad aš jau buvau trečias geidžiamiausias (juokiasi).
Gal primintumėte, kas buvo tie pirmieji?
Pirmas buvo atlikėjas Alanas Chošnau, antro nebeprisimenu, o trečia prizinė vieta atiteko man (juokiasi). Tie titulai, matyt, dėl linksmumo sugalvojami.
Panašu, kad ir optimizmas jums nesvetimas.
Į gyvenimą žvelgiu pozityviai. Nors būna dienų, kai esu surūgęs ir visoks kitoks. Bet pamirštu juodas mintis ir vėl prašviesėja.
Mielai užsukate į vakarėlius?
Vakarėliai – jau praeitas etapas, išsišėlau... Kai kada, būna, išeinu pavakaroti. Yra draugų kompanija, su kuria nuolat susibėgame. Esu iš atvirų žmonių, gal todėl su visais bendrauju kaip su sau lygiais. Man įdomu pažinti žmones. Tokia mano profesija (šypsosi).
Ką veikiate laisvalaikiu?
Būdamas Lietuvoje stengiuosi padėti jaunesniam broliui. Jo autoservise kurjeriu padirbu: nuvežu, parvežu, ką reikia. Dažnai prisėdu prie interneto, pasižiūriu, kokia informacija iš Anglijos agentūros ateina. Pavasariop žadu perrinkti savo senojo „Mercedes“ automobilio variklį ir jį restauruoti. Tai bus puikus atsipalaidavimas po darbų. Galėsiu pamerkti rankas į alyvą, šiek tiek „pasijuodinsiu“ (juokiasi).
Radęs laisvesnę minutę, stengiuosi ištrūkti į sodybą Molėtuose, kur važiuodavau nuo vaikystės.
Mėgstate pasisukioti virtuvėje?
Dabar, kai gamina mama, nėra būtinybės. Bet esu nemažai gaminęs ir pagal Jame‘o Oliverio knygą, ir cepelinus verdu, ir blynus kepu. Tik koldūnus parduotuvėje perku (juokiasi). Jame‘o patiekalai paruošiami gana paprastai, kiekvienas gali išbandyti.
Ar yra dalykų, kurių bijotumėte?
Nei klaustrofobija, nei paranoja nesergu (juokiasi). Vaikystėje, kai sirgdavau, nuo aukštos temperatūros man labai svaigdavo galva. Tada jausdavau baimę: žemė imdavo suktis. Jausmas toks, lyg skristum orbitoje ir suktumeisi apie savo ašį. Tai ganėtinai nemalonu. Laimė, šis jausmas liovėsi.
Gediminai, kaip seniai grįžote iš Londono?
Rugsėjo pradžioje. Taip išėjo, kad užstrigau iki šiol. Į Lietuvą grįžau ne iš Londono, o iš Ukrainos. Joje rinkome dokumentinę medžiagą filmui. Maniau, pailsėsiu po filmavimo ir vėl važiuosiu į Londoną. Bet prodiuseris Rolandas Skaistgirys norėjo mane pamatyti. Pasikalbėję sutarėme, kad filmuosiuosi seriale „Nemylimi“, ir darbų malūnas įsisuko. Esu suplanavęs, ką veiksiu Londone – noriu statyti spektaklį. Vasarą, kada bus pertrauka tarp serialo filmavimų, būtinai žadu ten vykti.
Kaip seniai gyvenate tarp Londono ir Lietuvos?
Šešerius metus.
Kokiomis nuotaikomis jus pasitiko artimieji?
Jie seniai sakė: ką tu tame Londone veiki, pramogų pasaulio versle visi ir Lietuvoje gerai sukasi. Grįžk ir tu, neprapulsi... Na, ir tėvai, ir broliai labai patenkinti mano sugrįžimu. Tai suteikia jėgų, bet aš turiu savų tikslų.
Vadinasi, vis dar regite save tarp Londono ir Lietuvos?
Tiek daug planuoti į priekį negaliu. Nežinia, kaip gyvenimas pasisuks, kai pabaigsiu visus darbus Lietuvoje.
Kodėl į Lietuvą grįžote sunkmečio pradžioje?
Tai – sėkmingas sutapimas. Dabar su darbais ir Londone ne pyragai... Matyt, fortūna man nusišypsojo.
Ar dažnai ji jums šypsosi?
Kas kelinti metai tai atsisuka veidu, tai vėl nusisuka. Tikriausiai dabar sėkmingas periodas prasidėjo (beldžia tris kartus į stalo apačią). Būna dienų, kai nepaprastai sekasi.
Vadinasi, gimtojoje šalyje jus laiko vien darbai?
Negalima atsisakyti didesnių pasiūlymų (šypsosi). Dvejojau dėl LTV projekto „Lietuvos balsai“. Vesti renginius – ne mano sfera... Mes – aktoriai, įpratę išmokti tekstą ir tik tada improvizuoti. Kalbant apie vedėjo amplua, man vis dar trūksta gyvybės, bet, manau, ir čia save nugalėsiu.
Nevengiate savikritikos?
Be jos žmogus sausas, neįdomus ir netobulėjantis.
Galėtumėte save pavadinti sėsliu žmogumi?
Negalėčiau. Judėjimas man – ir malonumas, ir galimybė pažinti pasaulį.
Papasakokite, kaip atrodo jūsų kasdienybė už Lietuvos ribų.
Visiškai atsiduodu veiklai, o visa kita – tik priedai, kuriais galiu mėgautis. Tokiai veiklai, kuri būtų širdžiai miela, nėra labai daug laiko.
Tačiau nesiliaujate tikėti, kad vieną dieną galėsite užsiimti tuo, kuo norite?
Visi žmonės, kurie siekia užsibrėžto tikslo, gali jį pasiekti. O kol kas reikia kabintis į mažus dalykus, kurie veda to tikslo link.
Aktorystė, matyt, užkoduota jūsų šeimos genuose?
Matyt. Kol mokiausi Muzikos akademijoje, nelabai supratau, kas tai yra, tik po studijų, matyt, tas aiškumas atsirado.
Prisimenate, koks buvote vaikystėje?
Visi vaikai truputį pašėlę. Visko būdavo, bet iš prigimties nesu blogiukas.
Šiuo metu esate apsistojęs pas tėvus?
Kol kas taip, tačiau norėtųsi gyventi atskirai – įpratau prie vienatvės (šypsosi). Pastaruosius trejus metus gyvenau vienas, todėl išmokau savimi pasirūpinti. Žinoma, tėvai šiuo metu man skiria daug dėmesio ir rūpesčio. Kartais tai „užknisa“... Savi niuansai gyvenant su jais po vienu stogu. Norisi savos erdvės...
Minėjote, kad Londone praleidote šešerius metus. Gal per tiek laiko jau ir savam būstui sutaupėte?
Ne, Londone pinigai ant medžių neauga. Nesu turtingas ir kažkokių investicijų prikaupęs – nesutaupau.
Vadinasi, nemokate taupyti?
Ne, esu švaistūnas. Man svarbiausias dalykas – turėti stogą virš galvos ir daryti tai, kas patinka. O kaupti turtus... Nežinau, gal vėliau, kai ir vaikų bus, norėtųsi juos į gerą universitetą išleisti. Bet iki tol reikia gyventi taip, kaip leidžia gyvenimas.
Ateityje galvojate apie didelę šeimą?
Čia gyvenimas parodys, kaip jau bus.
Smalsu, į kokias moteris atkreipiate dėmesį.
Man patinka bendraujančios, atsipalaidavusios, be išankstinių nuostatų ir mėgstančios pasiausti.
O tą vienintelę jau turite?
Manau, kad taip. Na, mūsų santykiai dar nelabai įsišakniję. Gyvenimas parodys, kaip toliau bus. Tai – metų senumo draugystė.
Įsibėgėja LTV projektas „Lietuvos balsai“. Tikriausiai jau pajutote aplinkinių susidomėjimą jūsų asmenybe?
Ypatingo dėmesio pajusti dar nespėjau.
Ne paslaptis, kad viešumas jums buvo pažįstamas ir anksčiau...
Buvau pirmas vyras Lietuvoje, pranešinėjantis orų prognozes, paskui skaičiau trumpąsias žinias. Tačiau vieną dieną viskas baigėsi, tai tiek to ir populiarumo.
Ir visa tai, kas vyksta šiandien, gali būti laikina. Gal todėl šio etapo nesureikšminu. Norėtųsi daugiau dirbti kine ir teatre.
Gyvenime jūs realistas?
Realistas su romantizmo gaidelėmis (juokiasi). Tačiau nesu iš tų, kurie galvoja apie namą, medį ir automobilį... Kol kas neturiu tam galimybių, todėl mąstau apie profesinius dalykus.
Kaip manote, kada sukursite savo šeimą?
Na, laiko aš dar tikrai turiu – penkerius ar šešerius metus, o gal net ir daugiau.
Norite ilgiau išsaugoti geidžiamo jaunikio statusą?
Tai kad aš jau buvau trečias geidžiamiausias (juokiasi).
Gal primintumėte, kas buvo tie pirmieji?
Pirmas buvo atlikėjas Alanas Chošnau, antro nebeprisimenu, o trečia prizinė vieta atiteko man (juokiasi). Tie titulai, matyt, dėl linksmumo sugalvojami.
Panašu, kad ir optimizmas jums nesvetimas.
Į gyvenimą žvelgiu pozityviai. Nors būna dienų, kai esu surūgęs ir visoks kitoks. Bet pamirštu juodas mintis ir vėl prašviesėja.
Mielai užsukate į vakarėlius?
Vakarėliai – jau praeitas etapas, išsišėlau... Kai kada, būna, išeinu pavakaroti. Yra draugų kompanija, su kuria nuolat susibėgame. Esu iš atvirų žmonių, gal todėl su visais bendrauju kaip su sau lygiais. Man įdomu pažinti žmones. Tokia mano profesija (šypsosi).
Ką veikiate laisvalaikiu?
Būdamas Lietuvoje stengiuosi padėti jaunesniam broliui. Jo autoservise kurjeriu padirbu: nuvežu, parvežu, ką reikia. Dažnai prisėdu prie interneto, pasižiūriu, kokia informacija iš Anglijos agentūros ateina. Pavasariop žadu perrinkti savo senojo „Mercedes“ automobilio variklį ir jį restauruoti. Tai bus puikus atsipalaidavimas po darbų. Galėsiu pamerkti rankas į alyvą, šiek tiek „pasijuodinsiu“ (juokiasi).
Radęs laisvesnę minutę, stengiuosi ištrūkti į sodybą Molėtuose, kur važiuodavau nuo vaikystės.
Mėgstate pasisukioti virtuvėje?
Dabar, kai gamina mama, nėra būtinybės. Bet esu nemažai gaminęs ir pagal Jame‘o Oliverio knygą, ir cepelinus verdu, ir blynus kepu. Tik koldūnus parduotuvėje perku (juokiasi). Jame‘o patiekalai paruošiami gana paprastai, kiekvienas gali išbandyti.
Ar yra dalykų, kurių bijotumėte?
Nei klaustrofobija, nei paranoja nesergu (juokiasi). Vaikystėje, kai sirgdavau, nuo aukštos temperatūros man labai svaigdavo galva. Tada jausdavau baimę: žemė imdavo suktis. Jausmas toks, lyg skristum orbitoje ir suktumeisi apie savo ašį. Tai ganėtinai nemalonu. Laimė, šis jausmas liovėsi.
