Iš aktoriaus Giedriaus Savicko (28) lūpų toks linkėjimas nuskamba neatsitiktinai. Televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“ Kovaldo, naivaus vaikino iš Šilalės, vaidmenį sukūręs Giedrius prisipažįsta svajojantis, kad nuolat mylimosios apgaudinėjamas jo personažas vieną dieną atkustų ir aršiausiam savo priešininkui Marijui... vožtų „į liūlį“.
Ar dar atsimeni, kodėl vieną dieną nusprendei tapti aktoriumi?
Pamenu, man buvo treji metai. Stovykloje „Žilvitis“ priėjo Leonidas Donskis su Dainiumi Kazlausku ir pasakė: „Imam.“ Su Dainiumi buvome linksmieji akrobatai, važinėjome po kitas stovyklas, rodėme numerius. Leonidas Donskis buvo stovyklos auklėtojas, Dainius – vadovas, aš – mokinys. Po kurio laiko jis tapo auklėtoju, aš – vadovu. Taip visos vasaros ir prabėgo stovykloje.
Mane nuo vaikystės užaugino Dainius ir Asta Baukutė, tad stodamas net neturėjau kur dingti. Kadangi esu klaipėdiškis, dar norėjau tapti jūreiviu, nes maniau, kad kramtomąją gumą galėsiu saujomis semti – juk grįžę iš jūros visi jos parveždavo.
Prieš stojamuosius egzaminus atvažiavau į pirmą konsultaciją akademijoje. Iš pradžių maniau, mokysiuosi Rimo Tumino kurse, bet išgirdau, kad Anželika Cholina renka aktorių šokėjų kursą. Pamaniau sau: „Kodėl gi ne? Būtų visai įdomu išmokti.“ Niekada neturėjau nieko bendra su šokiais, tad galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi, kai stodamas pirmą kartą išgirdau: „O dabar atliksite plie, plie, porą battement ir dar vieną grand battement.“
Ir ką tu?
Ką aš? Prieš egzaminą pasislėpiau kampe ir treniravausi. Paskui kaip visi tūpiausi ir koją kėliau, nors ir sakė, kad sėdžiu lyg ant šikinyko. Aktorystės meno mokiausi pas Joną Vaitkų – ten jokių problemų neturėjau.
Vis dėlto šokti išmokai?
Truputį išmokau. Galiu pašokti kad ir transformaciją bėgime apie emocinį kūną (juokiasi)... Jei atvirai, taip ir nesupratau šiuolaikinio šokio, tačiau džiaugiuosi, kad šio to išmokau. Dabar bent jau scenoje lengviau judėti...
O šokėjas aš nekoks – susikūprinęs, kojų neiškeliu tiek, kiek reikia, neišverčiu taip, kaip reikia, neturiu kelties...
Nepaisant visko, tavo diplome įrašyta, kad esi aktorius šokėjas?
Aktorius „per brūkšnelį“ šokėjas. Dar galėčiau būti „per brūkšnelį“ čiuožėjas. O jeigu kino aktorius ir šokėjas būtų viename, matyt, išeitų indas? Jaučiu, Indijoje tokia specialybė tikrai yra (juokiasi).
Ar kada nors gailėjaisi pasirinkęs aktorystę?
Niekada. Gailėtis galima nebent tada, kai neturi darbo, bet man taip retai būna. Žmonės, su kuriais dirbu, nuolat keičiasi, įgyju naujos patirties, supratimo. Tai ne biure nuo ryto iki vakaro sėdėti, kur pasikeisti gali nebent paštininkas.
Labiausiai veža įdomūs darbai. Nenoriu kalbėti apie aktoriaus persikūnijimą į personažą, susiliejimą su vaidmeniu. Yra žmonių, kurie pasakoja, kaip gyvena savo vaidmeniu, bet tuo galima ir tikėti, ir netikėti.
Perskaitai kokį interviu... Visi turi gyvenimo kredo, moto, šmoto. Neturiu jokių kredo ir jokių šarotų! Kam jie man! Atsikeliu ryte, išeinu į gatvę ir gyvenu – man nereikia kuo nors vadovautis. Svarbiausia – gyventi taip, kad galėtum ramiai miegoti.
Ir tau taip išeina?
Jei visą dieną gerai padirbu, miegu ramiai. Galiu net nedirbti, tiesiog skaitinėti gerą knygą – svarbiausia, kad laikas bėgtų ne Grigiškių televiziją žiūrint.
Įvairiuose teatruose darbuojiesi jau kone dešimt metų. Įdomių vaidmenų netrūksta?
Niekada netikėjau, kad galiu būti Romeo. Pažiūrėkite į mane – koks aš Romeo?! Manau, labiau tikčiau Merkucijaus vaidmeniui. Tiesa, dar norėčiau suvaidinti Čipoliną – įdomiau, daugiau veiksmo (juokiasi).
Ne kartą vaidinau pas režisierių Igną Jonyną. Visi iki vieno vaidmenys man patiko. Ir pirmas, ir antras, ir tas, kurį visai neseniai sukūriau. Prieš porą savaičių Jaunimo teatre įvyko pagal ispanų dramaturgo Luiso del Valio pjesę sukurto spektaklio „Raiši žirgai nešuoliuoja“ premjera. Jame vaidiname dviese: Rolandas Kazlas ir aš. Kazlas – nuostabus aktorius, su juo dirbti negali būti neįdomu.
Kalbėti apie svajonių vaidmenį ir darbą su svajonių režisieriumi yra prasmės?
Manau, nėra. Nežinau, kokios tos mano svajonės: rodos, ir tą norėtųsi suvaidinti, ir tą. Labiausiai norėčiau, kad pasitaikytų įdomi pjesė, kad sudomintų ir mane patį, ir žiūrovą. Nors dažnai įdomiausi būna kuriant spektaklį vykstantys pašnekesiai su režisieriumi, aktoriais.
Svajonių režisierius? Taigi jų pilna! Be to, kiekvieną režisierių gali ištikti nesėkmė, kitą kartą jis gali sukurti genialų spektaklį, ir tai nepriklauso nuo pavardės. Mano svajonės kitokios...
Kokios?!
Imsiu ir pasakosiu... Turiu daug svajonių, ir visos jos materialios (juokiasi). Svajoju, kad mano namuose neužgestų židinio šviesa, manyje nuolat degtų aistra, nedingtų teatras ir aš iš jo, kad širdies gilumoje visuomet liktų scenos apšvietimo žiburėlis (juokiasi)... Gerai pasakiau? Kokios dar svajonės?! Šiandien, pavyzdžiui, svajoju nusifilmuoti, grįžti namo ir atsigulti į lovą, o ryt atsikelti sveikas – štai mano svajonė. Prastai jaučiuosi, todėl negaliu normaliai dirbti. Rytoj turėsiu kitą svajonę. Kas žino, gal norėsiu kuo greičiau susirgti, kad tik galėčiau nuo darbų pailsėti.
Pakalbėkime apie naujausią ir, matyt, šiuo metu populiariausią tavo vaidmenį – Kovaldą televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“. Kaip jame atsidūrei?
Rolandas Skaisgyrys pasiūlė. Sakė, kad kuria nauja serialą, kad yra vaidmuo, kurio atlikėju mato būtent mane. Paklausiau, kodėl būtent mane, o Rolas: „Jis toks visą laiką verkiantis, jį nuolat visi apgaudinėja.“ Dar pridūrė, kad su Mis Lietuva mylėtis reikės...
Ir dėl to sutikai?
Na... Nesvarbu, su Mis Lietuva ar ne su Mis Lietuva, svarbiausia – kad mylėtis. Dėl to galiu net Kovaldą suvaidinti (juokiasi)...
Beje, puikus vardas!
O jis mane užmuša... Neduok Dieve, po kokių aštuoniolikos metų Lietuvoje lakstys krūvos kovaldų – kaip marianų po meksikietiškų dramų. Tiesą sakant, niekas normaliai Kovaldu ir nevadina. Vieniems jis – Kobaldas, kitiems – Kuvaldas, tretiems – dar kitaip atrodo.
O gatvėje Kovaldu kas nors šaukia?
Būna, o baisiausia – dar ir atsiliepiu, nes puikiai žinau, kad aplink dvidešimties kilometrų spinduliu jokio kito tikrai nėra. Vaidinčiau kokį Tomą ar Lauryną, gal ir nereaguočiau, bet į Kovaldą...
Šis vardas man paliko įspūdį, turbūt todėl ir sutikau filmuotis. Suvaidinti Darių, Tomą, Mindaugą, Edvardą gali kiekvienas, o Kovaldą... Turbūt tai ir buvo mano svajonių vaidmuo, apie kurį klausei.
O pats Kovaldas tau patinka?
Jis ne toks juokingas kaip vardas. Geras žmogus tas Kovaldas. Paprastas, iš kaimo, darbštus, stengiasi užsidirbti, rūpinasi mama, myli draugę. Jis nelenda prie visų, nevaidina gero ir neprašo, kad aplinkiniai jį mylėtų. Tiesiog myli.
Laukiu nesulaukiu, kad Kovaldas kuo greičiau prasisuktų ir Marijui vieną dieną vožtų į liūlį. Linkiu Kovaldui ilgo ir laimingo gyvenimo.
Teatro žmones žodis žodi „serialas“ šiek tiek gąsdina – kai kam atrodo, kad vaidinti jame tiesiog ne prestižas...
O manęs nė kiek negąsdina. Ko čia išsigąsti?! Daug kas nori vaidinti kine – tai visiškai kitoks jausmas nei teatro scenoje. Todėl serialai – puiki proga pasimokyti dirbti prieš kameras. Kalbant apie tekstus... Nieko nauja čia neišmoksi. Tiesą sakant, prieš filmavimus tekstų net nekartoju – ateinu, persiskaitau ir improvizuoju. Dialogams mokytis reikia dviejų žmonių, bet juk nesamdysiu, kad jis man Jolanta ar Marijumi pabūtų.
Gali draugės paprašyti...
Jolanta tegul būna Jolanta, draugė tegul lieka draugė.
Prieš sutikdamas filmuotis scenarijų buvai skaitęs? Jis tau patiko?
Viso scenarijaus neskaičiau, knygos – taip pat. Svarbiausia – kad manęs neapgaudinėtų ir neišdūrinėtų.
Bet „išdūrinėja“...
Išdūrinėja. Ir dėl to skaudžiausia mano mamai. Žiūrėdama serialą ji šnirpščia nosimi ir vis kartoja: „Na ir už ką tą mano Giedriuką šitaip...“
Seriale Kovaldas niekaip neišsinarplioja iš meilės trikampio. Tau pačiam į tokią padėtį yra tekę pakliūti?
Žinok, manęs niekas niekada nebuvo apgavęs. Nei mergina, nei draugas šitaip nepasielgė. Kita vertus, negali žinoti. Jei paaiškėtų, kad apgaudinėja ir dar mieluoja tiesiai į akis žiūrėdamas... Toks melas man pats baisiausias.
Beje, o tokios moterys kaip Jolanta tikrame gyvenime tau patinka?
Tokios kaip Jolanta? Žinoma, graži moteris negali nepatikti. Nesuprantu, kai kas nors sako: „Nesvarbu išorė, svarbu – vidus.“ Kai susipažįsti su žmogumi, pirmiausia atkreipi dėmesį į išorę, tik paskui pradedi kapstytis po vidų. Kita vertus, ir ne į užpakalį dėmesį atkreipi.
Tiesa, Jolanta seriale tokia pati lepšė, kaip ir Kovaldas – juk ją taip pat apgaudinėja, ji, žinoma, visais tiki ir pasitiki. Žodžiu, esame du lepšiai ir vienas baravykas (juokiasi)...
Kalbant apie Jurgą (Jolantą vaidinanti Jurgita Jurkutė – red. past.)... Ji – labai fainas ir draugiškas žmogus. Tiesą sakant, mane gerokai nustebino. Juk, būna, mergina graži, o štai su galvele – nieko gero. Man patinka Jurgos paprastumas. Jos vietoje kita, kuriai ant galvos prožektorius užgriūtų, tooookį triukšmą būtų pakėlusi, o Jurga nieko – tyli ir nedaro jokių problemų.
Beje, o kodėl manęs neklausi, ar aktoriai daug geria?
Turbūt todėl, kad nemanau, jog jie geria daugiau nei kitų profesijų atstovai...
Man patinka, kai interviu koks pižonas, paklaustas, ar vartoja alkoholį, sako: „Oi, ne ne. Nebent iškilmingomis progomis, ir tik taurę ar dvi gero raudonojo vyno.“ O, žiūrėk, jau kitą kartą kokiame vakarėlyje matai tą patį pižoną visiškai kuoleliu ir svetimoteriaujantį... Argi nejuokinga? Pamenu, aktorius Dainius Gavenonis viename interviu tiesiai šviesiai pasakė: „Išgerti noriu po kiekvieno spektaklio.“ Ir kam vynioti į vatą?
Grįžkime prie serialo... Neseniai rodė Kovaldo ir Jolantos meilės, aistros kupiną sceną. Daug kam turbūt smalsu: ir koks gi jausmas apima atsidūrus vienoje lovoje su Mis Lietuva?
Labai geras! Pats šios serijos nemačiau, bet tą vakarą, kai ją rodė, sulaukiau dviejų draugų skambučių. Vienas tik rėkė: „Ką tu darai?!“, o kitas, kurį mačiau jau labai seniai, pakvietė susitikti.
Tokioje scenoje filmavausi pirmą kartą, todėl nebuvo lengva nei man, nei Jurgai. Nėra paprasta užsimiršti, kai aplink lovą laksto operatorius, netoliese stovi režisierius, negana to, namelyje – vos trys laipsniai šilumos.
Vakare pavargęs grįžtu po filmavimo, skambina bičiulis. Klausia: „Ką veiki?“ Sakau: „Ai, nieko, visą dieną su Mis Lietuva lovoje prasivarčiau...“ O jis man: „Žinai, man irgi tokio darbo reikia: nueini, pasivartai su Mis Lietuva ir dar už tai pinigų gauni!“
Kiekvieno vyro svajonė!
Jo, o čia Kovaldukas iš Šilalės (juokiasi)...
Beje, tavo draugė šią seriją matė?
Ne, nematė...
Tad neturėjo progos pasišaipyti iš tavęs?
O ko čia juoktis? Dar neaišku, ar pažiūrėjus pačiai nereikėtų pasistengti (juokiasi). Galbūt ji apskritai manęs tokio nebuvo mačiusi?
Tad gal padovanok jai šios serijos įrašą...
Paprašys gimtadienio proga dovanų – ir padovanosiu.
Žinau, kad vyrai ne itin mėgsta kalbėti apie savo meilės reikalus, bet gal trumpai papasakotum apie draugę? Kiek laiko esate kartu?
Trejus metus.
Su aktoryste ji nieko bendra neturi?
Ne, neturi.
Kaip manai, ji – tas žmogus, su kuriuo norėtum būti iki gyvenimo pabaigos?
Galbūt.
Negaliu patikėti: jau mąstai apie santuoką, vaikus?!
Mąstau, kad pirmiau gyvenimą reikia susitvarkyti, šiek tiek rimčiau į viską žiūrėti. Darausi sėslesnis, savo, rodos, jau išsilaksčiau. Gal kokį namą pasistatyti... Jo, norėčiau namo. Mėgstu statyti, dažyti, krapštytis – darbo tikrai nebijau. Prieš porą metų vasarą neturėjau ką veikti, tad dviem mėnesiams išvažiavau į Švediją. Mūrijau, sienas dažiau, špakliavau – dabar viską žinau, kaip reikia daryti.
Na ir drąsus tu – kitas tavo kolega taip atvirai neprisipažintų, kad dirbo statybininku...
Tegul ir nepasakoja... Ne tik tarp aktorių yra žmonių, kurie mano, kad jei nešioja „Armani“ ar „Versace“, negali prie dažų prisiliesti, o juk jie viduje dar didesni dažytojai ir betonininkai nei aš...
Ar dar atsimeni, kodėl vieną dieną nusprendei tapti aktoriumi?
Pamenu, man buvo treji metai. Stovykloje „Žilvitis“ priėjo Leonidas Donskis su Dainiumi Kazlausku ir pasakė: „Imam.“ Su Dainiumi buvome linksmieji akrobatai, važinėjome po kitas stovyklas, rodėme numerius. Leonidas Donskis buvo stovyklos auklėtojas, Dainius – vadovas, aš – mokinys. Po kurio laiko jis tapo auklėtoju, aš – vadovu. Taip visos vasaros ir prabėgo stovykloje.
Mane nuo vaikystės užaugino Dainius ir Asta Baukutė, tad stodamas net neturėjau kur dingti. Kadangi esu klaipėdiškis, dar norėjau tapti jūreiviu, nes maniau, kad kramtomąją gumą galėsiu saujomis semti – juk grįžę iš jūros visi jos parveždavo.
Prieš stojamuosius egzaminus atvažiavau į pirmą konsultaciją akademijoje. Iš pradžių maniau, mokysiuosi Rimo Tumino kurse, bet išgirdau, kad Anželika Cholina renka aktorių šokėjų kursą. Pamaniau sau: „Kodėl gi ne? Būtų visai įdomu išmokti.“ Niekada neturėjau nieko bendra su šokiais, tad galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi, kai stodamas pirmą kartą išgirdau: „O dabar atliksite plie, plie, porą battement ir dar vieną grand battement.“
Ir ką tu?
Ką aš? Prieš egzaminą pasislėpiau kampe ir treniravausi. Paskui kaip visi tūpiausi ir koją kėliau, nors ir sakė, kad sėdžiu lyg ant šikinyko. Aktorystės meno mokiausi pas Joną Vaitkų – ten jokių problemų neturėjau.
Vis dėlto šokti išmokai?
Truputį išmokau. Galiu pašokti kad ir transformaciją bėgime apie emocinį kūną (juokiasi)... Jei atvirai, taip ir nesupratau šiuolaikinio šokio, tačiau džiaugiuosi, kad šio to išmokau. Dabar bent jau scenoje lengviau judėti...
O šokėjas aš nekoks – susikūprinęs, kojų neiškeliu tiek, kiek reikia, neišverčiu taip, kaip reikia, neturiu kelties...
Nepaisant visko, tavo diplome įrašyta, kad esi aktorius šokėjas?
Aktorius „per brūkšnelį“ šokėjas. Dar galėčiau būti „per brūkšnelį“ čiuožėjas. O jeigu kino aktorius ir šokėjas būtų viename, matyt, išeitų indas? Jaučiu, Indijoje tokia specialybė tikrai yra (juokiasi).
Ar kada nors gailėjaisi pasirinkęs aktorystę?
Niekada. Gailėtis galima nebent tada, kai neturi darbo, bet man taip retai būna. Žmonės, su kuriais dirbu, nuolat keičiasi, įgyju naujos patirties, supratimo. Tai ne biure nuo ryto iki vakaro sėdėti, kur pasikeisti gali nebent paštininkas.
Labiausiai veža įdomūs darbai. Nenoriu kalbėti apie aktoriaus persikūnijimą į personažą, susiliejimą su vaidmeniu. Yra žmonių, kurie pasakoja, kaip gyvena savo vaidmeniu, bet tuo galima ir tikėti, ir netikėti.
Perskaitai kokį interviu... Visi turi gyvenimo kredo, moto, šmoto. Neturiu jokių kredo ir jokių šarotų! Kam jie man! Atsikeliu ryte, išeinu į gatvę ir gyvenu – man nereikia kuo nors vadovautis. Svarbiausia – gyventi taip, kad galėtum ramiai miegoti.
Ir tau taip išeina?
Jei visą dieną gerai padirbu, miegu ramiai. Galiu net nedirbti, tiesiog skaitinėti gerą knygą – svarbiausia, kad laikas bėgtų ne Grigiškių televiziją žiūrint.
Įvairiuose teatruose darbuojiesi jau kone dešimt metų. Įdomių vaidmenų netrūksta?
Niekada netikėjau, kad galiu būti Romeo. Pažiūrėkite į mane – koks aš Romeo?! Manau, labiau tikčiau Merkucijaus vaidmeniui. Tiesa, dar norėčiau suvaidinti Čipoliną – įdomiau, daugiau veiksmo (juokiasi).
Ne kartą vaidinau pas režisierių Igną Jonyną. Visi iki vieno vaidmenys man patiko. Ir pirmas, ir antras, ir tas, kurį visai neseniai sukūriau. Prieš porą savaičių Jaunimo teatre įvyko pagal ispanų dramaturgo Luiso del Valio pjesę sukurto spektaklio „Raiši žirgai nešuoliuoja“ premjera. Jame vaidiname dviese: Rolandas Kazlas ir aš. Kazlas – nuostabus aktorius, su juo dirbti negali būti neįdomu.
Kalbėti apie svajonių vaidmenį ir darbą su svajonių režisieriumi yra prasmės?
Manau, nėra. Nežinau, kokios tos mano svajonės: rodos, ir tą norėtųsi suvaidinti, ir tą. Labiausiai norėčiau, kad pasitaikytų įdomi pjesė, kad sudomintų ir mane patį, ir žiūrovą. Nors dažnai įdomiausi būna kuriant spektaklį vykstantys pašnekesiai su režisieriumi, aktoriais.
Svajonių režisierius? Taigi jų pilna! Be to, kiekvieną režisierių gali ištikti nesėkmė, kitą kartą jis gali sukurti genialų spektaklį, ir tai nepriklauso nuo pavardės. Mano svajonės kitokios...
Kokios?!
Imsiu ir pasakosiu... Turiu daug svajonių, ir visos jos materialios (juokiasi). Svajoju, kad mano namuose neužgestų židinio šviesa, manyje nuolat degtų aistra, nedingtų teatras ir aš iš jo, kad širdies gilumoje visuomet liktų scenos apšvietimo žiburėlis (juokiasi)... Gerai pasakiau? Kokios dar svajonės?! Šiandien, pavyzdžiui, svajoju nusifilmuoti, grįžti namo ir atsigulti į lovą, o ryt atsikelti sveikas – štai mano svajonė. Prastai jaučiuosi, todėl negaliu normaliai dirbti. Rytoj turėsiu kitą svajonę. Kas žino, gal norėsiu kuo greičiau susirgti, kad tik galėčiau nuo darbų pailsėti.
Pakalbėkime apie naujausią ir, matyt, šiuo metu populiariausią tavo vaidmenį – Kovaldą televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“. Kaip jame atsidūrei?
Rolandas Skaisgyrys pasiūlė. Sakė, kad kuria nauja serialą, kad yra vaidmuo, kurio atlikėju mato būtent mane. Paklausiau, kodėl būtent mane, o Rolas: „Jis toks visą laiką verkiantis, jį nuolat visi apgaudinėja.“ Dar pridūrė, kad su Mis Lietuva mylėtis reikės...
Ir dėl to sutikai?
Na... Nesvarbu, su Mis Lietuva ar ne su Mis Lietuva, svarbiausia – kad mylėtis. Dėl to galiu net Kovaldą suvaidinti (juokiasi)...
Beje, puikus vardas!
O jis mane užmuša... Neduok Dieve, po kokių aštuoniolikos metų Lietuvoje lakstys krūvos kovaldų – kaip marianų po meksikietiškų dramų. Tiesą sakant, niekas normaliai Kovaldu ir nevadina. Vieniems jis – Kobaldas, kitiems – Kuvaldas, tretiems – dar kitaip atrodo.
O gatvėje Kovaldu kas nors šaukia?
Būna, o baisiausia – dar ir atsiliepiu, nes puikiai žinau, kad aplink dvidešimties kilometrų spinduliu jokio kito tikrai nėra. Vaidinčiau kokį Tomą ar Lauryną, gal ir nereaguočiau, bet į Kovaldą...
Šis vardas man paliko įspūdį, turbūt todėl ir sutikau filmuotis. Suvaidinti Darių, Tomą, Mindaugą, Edvardą gali kiekvienas, o Kovaldą... Turbūt tai ir buvo mano svajonių vaidmuo, apie kurį klausei.
O pats Kovaldas tau patinka?
Jis ne toks juokingas kaip vardas. Geras žmogus tas Kovaldas. Paprastas, iš kaimo, darbštus, stengiasi užsidirbti, rūpinasi mama, myli draugę. Jis nelenda prie visų, nevaidina gero ir neprašo, kad aplinkiniai jį mylėtų. Tiesiog myli.
Laukiu nesulaukiu, kad Kovaldas kuo greičiau prasisuktų ir Marijui vieną dieną vožtų į liūlį. Linkiu Kovaldui ilgo ir laimingo gyvenimo.
Teatro žmones žodis žodi „serialas“ šiek tiek gąsdina – kai kam atrodo, kad vaidinti jame tiesiog ne prestižas...
O manęs nė kiek negąsdina. Ko čia išsigąsti?! Daug kas nori vaidinti kine – tai visiškai kitoks jausmas nei teatro scenoje. Todėl serialai – puiki proga pasimokyti dirbti prieš kameras. Kalbant apie tekstus... Nieko nauja čia neišmoksi. Tiesą sakant, prieš filmavimus tekstų net nekartoju – ateinu, persiskaitau ir improvizuoju. Dialogams mokytis reikia dviejų žmonių, bet juk nesamdysiu, kad jis man Jolanta ar Marijumi pabūtų.
Gali draugės paprašyti...
Jolanta tegul būna Jolanta, draugė tegul lieka draugė.
Prieš sutikdamas filmuotis scenarijų buvai skaitęs? Jis tau patiko?
Viso scenarijaus neskaičiau, knygos – taip pat. Svarbiausia – kad manęs neapgaudinėtų ir neišdūrinėtų.
Bet „išdūrinėja“...
Išdūrinėja. Ir dėl to skaudžiausia mano mamai. Žiūrėdama serialą ji šnirpščia nosimi ir vis kartoja: „Na ir už ką tą mano Giedriuką šitaip...“
Seriale Kovaldas niekaip neišsinarplioja iš meilės trikampio. Tau pačiam į tokią padėtį yra tekę pakliūti?
Žinok, manęs niekas niekada nebuvo apgavęs. Nei mergina, nei draugas šitaip nepasielgė. Kita vertus, negali žinoti. Jei paaiškėtų, kad apgaudinėja ir dar mieluoja tiesiai į akis žiūrėdamas... Toks melas man pats baisiausias.
Beje, o tokios moterys kaip Jolanta tikrame gyvenime tau patinka?
Tokios kaip Jolanta? Žinoma, graži moteris negali nepatikti. Nesuprantu, kai kas nors sako: „Nesvarbu išorė, svarbu – vidus.“ Kai susipažįsti su žmogumi, pirmiausia atkreipi dėmesį į išorę, tik paskui pradedi kapstytis po vidų. Kita vertus, ir ne į užpakalį dėmesį atkreipi.
Tiesa, Jolanta seriale tokia pati lepšė, kaip ir Kovaldas – juk ją taip pat apgaudinėja, ji, žinoma, visais tiki ir pasitiki. Žodžiu, esame du lepšiai ir vienas baravykas (juokiasi)...
Kalbant apie Jurgą (Jolantą vaidinanti Jurgita Jurkutė – red. past.)... Ji – labai fainas ir draugiškas žmogus. Tiesą sakant, mane gerokai nustebino. Juk, būna, mergina graži, o štai su galvele – nieko gero. Man patinka Jurgos paprastumas. Jos vietoje kita, kuriai ant galvos prožektorius užgriūtų, tooookį triukšmą būtų pakėlusi, o Jurga nieko – tyli ir nedaro jokių problemų.
Beje, o kodėl manęs neklausi, ar aktoriai daug geria?
Turbūt todėl, kad nemanau, jog jie geria daugiau nei kitų profesijų atstovai...
Man patinka, kai interviu koks pižonas, paklaustas, ar vartoja alkoholį, sako: „Oi, ne ne. Nebent iškilmingomis progomis, ir tik taurę ar dvi gero raudonojo vyno.“ O, žiūrėk, jau kitą kartą kokiame vakarėlyje matai tą patį pižoną visiškai kuoleliu ir svetimoteriaujantį... Argi nejuokinga? Pamenu, aktorius Dainius Gavenonis viename interviu tiesiai šviesiai pasakė: „Išgerti noriu po kiekvieno spektaklio.“ Ir kam vynioti į vatą?
Grįžkime prie serialo... Neseniai rodė Kovaldo ir Jolantos meilės, aistros kupiną sceną. Daug kam turbūt smalsu: ir koks gi jausmas apima atsidūrus vienoje lovoje su Mis Lietuva?
Labai geras! Pats šios serijos nemačiau, bet tą vakarą, kai ją rodė, sulaukiau dviejų draugų skambučių. Vienas tik rėkė: „Ką tu darai?!“, o kitas, kurį mačiau jau labai seniai, pakvietė susitikti.
Tokioje scenoje filmavausi pirmą kartą, todėl nebuvo lengva nei man, nei Jurgai. Nėra paprasta užsimiršti, kai aplink lovą laksto operatorius, netoliese stovi režisierius, negana to, namelyje – vos trys laipsniai šilumos.
Vakare pavargęs grįžtu po filmavimo, skambina bičiulis. Klausia: „Ką veiki?“ Sakau: „Ai, nieko, visą dieną su Mis Lietuva lovoje prasivarčiau...“ O jis man: „Žinai, man irgi tokio darbo reikia: nueini, pasivartai su Mis Lietuva ir dar už tai pinigų gauni!“
Kiekvieno vyro svajonė!
Jo, o čia Kovaldukas iš Šilalės (juokiasi)...
Beje, tavo draugė šią seriją matė?
Ne, nematė...
Tad neturėjo progos pasišaipyti iš tavęs?
O ko čia juoktis? Dar neaišku, ar pažiūrėjus pačiai nereikėtų pasistengti (juokiasi). Galbūt ji apskritai manęs tokio nebuvo mačiusi?
Tad gal padovanok jai šios serijos įrašą...
Paprašys gimtadienio proga dovanų – ir padovanosiu.
Žinau, kad vyrai ne itin mėgsta kalbėti apie savo meilės reikalus, bet gal trumpai papasakotum apie draugę? Kiek laiko esate kartu?
Trejus metus.
Su aktoryste ji nieko bendra neturi?
Ne, neturi.
Kaip manai, ji – tas žmogus, su kuriuo norėtum būti iki gyvenimo pabaigos?
Galbūt.
Negaliu patikėti: jau mąstai apie santuoką, vaikus?!
Mąstau, kad pirmiau gyvenimą reikia susitvarkyti, šiek tiek rimčiau į viską žiūrėti. Darausi sėslesnis, savo, rodos, jau išsilaksčiau. Gal kokį namą pasistatyti... Jo, norėčiau namo. Mėgstu statyti, dažyti, krapštytis – darbo tikrai nebijau. Prieš porą metų vasarą neturėjau ką veikti, tad dviem mėnesiams išvažiavau į Švediją. Mūrijau, sienas dažiau, špakliavau – dabar viską žinau, kaip reikia daryti.
Na ir drąsus tu – kitas tavo kolega taip atvirai neprisipažintų, kad dirbo statybininku...
Tegul ir nepasakoja... Ne tik tarp aktorių yra žmonių, kurie mano, kad jei nešioja „Armani“ ar „Versace“, negali prie dažų prisiliesti, o juk jie viduje dar didesni dažytojai ir betonininkai nei aš...
