Po šokio spektaklio „Raudonos kurpaitės" premjeros jį stačiusiam choreografui, šokėjui, aktoriui Gyčiui Ivanauskui (28) atvirai prisipažinau: „Buvo smagu, tik, gaila, ne viską supratau." Iš jo išgirdau trumpus pusiau rimtus, pusiau šmaikščius paguodos žodžius: „O šokio spektaklių suprasti ir neįmanoma..."
Šį kartą ėmeisi režisuoti pasaką. Pasakas pamėgai vaikystėje ar tik dabar?
Kol nemokėjau pats, pasakas man skaitydavo mama, kai pramokau, dažniau rinkdavausi lietuvių liaudies. Apie Sigutę, brolius, juodvarniais lakstančius...
Hanso Christiano Anderseno pasakos apie raudonas kurpaites niekada nebuvau skaitęs. Kiek žinau, net neišversta į lietuvių kalbą, išgirdau apie ją tik iš geros bičiulės choreografės Vestos Grabštaitės. Ji pasakė: „Turiu puikią medžiagą, kurios pati statyti neišdrįsiu, o tau tikrai pavyks..."
Kai perskaičiau pasaką, patyriau lengvą šoką. Jos pradžia tokia, kaip ir visų, tačiau pabaiga mane šiek tiek pritrenkė. Vieną dieną vargšė našlaitė (jau nuo pirmo sakinio man jos buvo gaila) sutiko pagyvenusią damą ir ši ėmėsi ją globoti. Kadangi reikėjo eiti į bažnyčią, dama mergaitę pirmiausia nuvedė pas batsiuvį, kuris jai pasiuvo vyšnių raudonumo kurpaites, tokias ryškias, su kokiomis eiti į bažnyčią nevalia. Negana to, vos apsiavusi jas mergaitė imdavo šokti. Senoji dama buvo žliba ir nematė, kokias kurpaites toji išsirinko, tik vėliau, apie jas sužinojusi iš aplinkinių, nusprendė atimti. Bet mergaitė susirado gražiuosius batelius, vėl apsiavė ir ėmė be perstojo šokti. Kai norėjo nustoti, to padaryti nebegalėjo, nebegalėjo ir kurpaičių nusiauti. Galiausiai mergaitei nebeliko nieko kita, kaip tik sutikus budelį paprašyti nukirsti kojas sykiu su gražiaisiais bateliais...
Ši pasaka apie tave? Žiūrint į tave susidaro įspūdis, kad taip pat vieną dieną radai stebuklingus batus, juos apsiavei iki šiol negali nustoti šokęs...
Taip, nustoti šokus būtų labai sunku, bet yra vienas esminis skirtumas: tai, ką darau, man teikia didžiulį malonumą, viską, ką darau, darau tikslingai ir kryptingai.
Mergaitė iš pasakos, jos bruožai, manau, atpažįstami ir artimi kiekvienam. Kai prasiveržia tikroji žmogaus prigimtis, atsiranda nesugebėjimas atsispirti pagundoms. Žinodamas, kad eini blogu keliu, suvoki, jog tai gali blogai baigtis, bet vis vien žingsniuoji, nors ir turi teisę atsisakyti, to nedaryti. Jei nemokėtume slėpti savo jausmų, emocijų, troškimų, geidulių, turbūt kiekvienas būtume ta mergaitė su raudonomis kurpaitėmis.
Pats dažnai suki keliu, kurio gale, puikiai žinai, laukia nemalonumai?
Neklystančių nėra. Būna situacijų, kai gerai žinai, jog įžeisti žmogų nėra gerai, bet vis vien pasakai ką nors įžeidžiamo ir, rodos, vien tam, kad galėtum vėliau jo atsiprašyti.
Atsiprašymas visada leidžia žmogui pažvelgti giliau į savo vidų. Tik tada pagalvoji, kaip turėtum save suimti į rankas, save valdyti. Įžeisti paprasta, bet kaip sunku paskui save surinkti, susitaikyti su didžiuliu susprogusiu savo ego, susimenkinti, atgailauti, prašyti atleidimo.
Yra žmonių, kurių iki šiol neatsiprašei?
Turbūt esu neatsiprašęs tų, kuriuos įžeidžiau netiesiogiai. Būna, papokštauji, o žmogus tai priima labai asmeniškai. Tokiais atvejais net nesupranti, kad galėjai ką nors įžeisti. Prisipažinsiu: mano humoras yra gana šiurkštus ir tiesmukas.
Dažnai dėl to sulauki pastabų?
Pastabų nesulaukiu, jų ir nereikia - viską suprantu iš žmonių veidų. Bet juk dažniausiai lepteliu ne iš piktumo, netyčia... Man patinka sarkazmas, ironija. Esu netgi savotiškas sadomazochistas - smagu, kai mane traukia per dantį. Ypač tada, kai sakoma tiesa. Ironija ir sarkazmas ne įžeidžia, o priverčia susimąstyti. Nereikia daug pastangų ir jėgų išdraskyti kitam akis, kur kas daugiau jų reikia, kai norisi pasakyti pastabą su ironija.
Žinoma, kartais turėdavau tiesiog susitvardyti. Ypač - prieš premjerą, kai tvyrojo nežmoniška įtampa, kai norėjosi, kad darbas vyktų greičiau, operatyviau, tikslingiau, taikliau, o ne visada taip išeidavo. Tokiose situacijose tenka save suimti į rankas, kai kuriuos dalykus nuryti, kad esamos padėties nesugadintum dar labiau.
Savo kolegoms esi griežtas?
To reikėtų klausti kolegų (šypsosi). Esu reiklus, nes daug reikalauju pats iš savęs.
Turbūt būna taip, kad reikalauji ir neįmanomų dalykų?
Neįmanomų dalykų nėra. Žinoma, jei žmogus nepadaro špagato, nespaudžiu jo, kad viskas plyštų (juokiasi). Tiesiog tam, kad neįmanomus dalykus paverstum įmanomais, reikia šiek tiek daugiau pamąstyti, paieškoti išeičių, galbūt net geresnių.
Panašu, kad žmonėms patinka su tavimi dirbti - juk beveik su ta pačia kompanija pastatei jau penktą spektaklį.
Galbūt tai taip pat sadomazochizmas, gal jiems patinka kankintis (juokiasi)? Visi žino, kad dirbti su manimi bus gana sunku. Bet lygiai taip pat žino, kad jei būtų pernelyg lengva, tada ir atsirastų priežasčių išsilakstyti - būtų tiesiog neįdomu. Taip pat visi žino, kad jais absoliučiai pasitikiu ir noriu, jog „mes" statytume spektaklį, o ne „aš" kurčiau.
Kalbėti šiuolaikinio šokio kalba - lengva užduotis?
Man? Manau, tai nėra labai sunku, juolab kad kuo daugiau iš savęs reikalauju, tuo daugiau noriu iš savęs reikalauti.
Bet juk šokis į tavo gyvenimą įsiveržė, galima sakyti, atsitiktinai?
Taip, toks šokis mano gyvenime pasirodė atsitiktinai, tačiau vienokiu ar kitokiu stiliumi šokau nuo šešerių metų. Lankiau pramoginius, todėl pats šokis man nebuvo svetimas ar visiškai nesuprantamas.
Visai kas kita - šiuolaikinis šokis. Pradėjęs studijuoti Anželikos Cholinos kurse net nesupratau, ką aš ten veikiu (juokiasi). Kadangi iškart įstojau į antrą kursą, bendramoksliai jau buvo kur kas toliau pažengę - jiems viskas atrodė daug aiškiau, suprantamiau. O aš net nesupratau, kodėl turiu pusvalandį stovėti išsiskėtęs, rankas ištiesęs į šalis ir nejudėti. Dar niekaip nesupratau, kodėl visa tai reikėtų vadinti šokiu (juokiasi). Vėliau sužinojau, kad tai yra japonų buto šokio „trenažas".
Vis dėlto prieš tapdamas šokėju ir aktoriumi, rodos, savo ateitį įsivaizdavai kiek kitaip: gimtojoje Ukmergėje lankei dailės mokyklą, paskui įstojai į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Ją baigęs netgi rimtai svarstei tapti statybų inžinieriumi - pasirinkai Vilniaus Gedimino technikos universitetą...
Bet netapau (juokiasi). Iš tikrųjų stojau į architektūrą, bet mane įgrūdo į inžineriją. Turbūt tai likimo pirštas - vadinasi, taip ir turėjo būti. Po trijų studijų mėnesių supratau, kad inžinieriumi nebūsiu, susirinkau daiktus ir pabėgau. Neslėpsiu, priimti tokį sprendimą nebuvo lengva, nes bėgau į niekur. Kita vertus, mokytis statybų inžinerijos man būtų buvusi nepakeliama kančia, tad išeiti į nežinią buvo priimtiniau. Laiku supratau, kad apsiaviau ne tas kurpaites...
Dar studijuodamas akademijoje, būdamas vos dvidešimt vienų, įkūnijai Kurtą Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas". Išskirtinis vaidmuo, vienas geriausių režisierių. Tokia sėkmė nusišypso ne kiekvienam. Pavadinti tave laimės kūdikiu, matyt, nebūtų per drąsu?
Žmonės mėgsta klausti: „Kad pasisektų, kiek reikia darbo ir kiek reikia turėti talento?" Taip ir nežinau... Žmogus gali būti be galo talentingas, bet kartu - visiškas „biezdarius". Arba, atvirkščiai - būti darbštuolis, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Kas yra talentas? Šioje profesijoje, manau, tai situacijos suvokimas ir išgyvenimas. Režisierius visa tai mato, įžvelgia dalykus, kurie galbūt paprasta akimi nepastebimi. Jei būčiau buvęs tik nulis, būtų pasakęs: „Ačiū, pasibandėme, ir užteks." Dar vienas svarbus dalykas - susikalbėjimas su režisieriumi. Aktoriui ir režisieriui svarbu tikėti ir pasitikėti vienam kitu.
Sėkmė? Laimės kūdikis? Taip, tikiu, kad žmonės atsiduria laiku ir vietoje. Turbūt ne veltui dvylika metų mokiausi dailės, stojau į statybos inžineriją, po trijų mėnesių ją mečiau ir atsidūriau aktorių-šokėjų stojamuosiuose egzaminuose. Nežinau, kas pasistengė, kad man būtų gera, būtų skaudu ir būtų dar geriau.
Tavo gyvenime - teatras, teatras ir vien teatras. Ar nebaisu vieną dieną perdegti, suvokti, kad teatro jau persivalgei?
Kai dirbi, gyveni teatre, pamatai, kad draugai - taip pat iš ten, teatras tampa nebe darbu. Būna, kalbi su bičiuliais kokia nors tema, o pokalbis vis vien baigiasi tuo pačiu - teatru. Kita vertus, jei man neįdomu šnekėti apie krizę, kodėl turėčiau apie ją kalbėti?
O ar baisu perdegti? Ne, nes esu tikras, kad nieko per daug nebūna (šypsosi). Nejaučiu, kad kalbėdamas apie teatrą save prievartauju, negaliu pasakyti, kad man nepatinka būti su teatro žmonėmis. Viskas vyksta natūraliai. Tai tas pat, kas pasigaminti valgį... Jaučiu meilę tam, ką darau, todėl negalvoju nei apie pasekmes, nei apie tai, sudegsiu ar ne. Jei sudegsiu, sudegsiu laimingas (juokiasi).
Nenustojai tuo tikėti net tuomet, kai prieš porą metų tave užklupo rimtos bėdos? Kai visiškai netikėtai artritas privertė kurį laiką rinktis lovą, o ne repeticijų salę, neišsigandai, kad galbūt jau pasiekei liepto galą?
Niekada dėl to nekaltinau savo profesijos, specialybės ar įdėto darbo. Priėmiau tai kaip priverstines atostogas (juokiasi). Galiu atvirai pasakyti, kad savaitę negalėdamas pasikelti iš lovos verkiau, paskui supratau: nieko aš nepriverksiu. Žinojau, turiu padaryti išvadas ir ieškoti išeities, o ne kaltinti save ir kitus, kad per daug dirbau.
Galvojau net ir apie tai, ką reikėtų daryti, jei neišsikapstyčiau. Ir sugalvojau! Net sėdėdamas invalido vežimėlyje vis tiek būčiau važiavęs ir kam nors aiškinęs, kaip reikia šokti (juokiasi).
Guodėjų šalia tada buvo daug?
Visada yra kas paguodžia. Visada yra kam išsikrauti, išsirėkti, su kuo vėl susitaikyti, su kuo paliūdėti ir pabūti skausme. Bet nesu iš tų, kurie mėgsta savas bėdas užkrauti kitiems, negaliu net ir geriausiems draugams pasakyti: „Prižiūrėkite mane, nes nepaeinu."
Bet juk priežiūros reikėjo, bent jau tokio žmogaus šalia, kuris bet kada galėtų paduoti stiklinę vandens?
Beprotiškai skaudėjo visus kaulus - kojų, rankų, nugaros, todėl, jei atvirai, didesnė problema buvo nueiti į tualetą ir nusimauti kelnes (juokiasi). O dėl paguodos... Nemėgstu, kai manęs gailisi, guodžia, visada savo bėdą priimu kaip tik savo bėdą. Kita vertus, džiugu jausti, kad yra žmonių, kuriems gali bet kada paskambinti. Tai yra labai daug.
Ligos pasekmių liko?
Devynis mėnesius gėriau vaistus, paskui - dar ir dar pusmetį. Ačiū Dievui, kol kas viskas gerai - judu, šoku. Bėda tik ta, kad ši liga yra mano kraujyje ir liks visam laikui, o kada gali atsinaujinti, niekas nežino. Gydytojai perspėjo: „Bendrausime iki senatvės." Save džiuginu tuo, kad antrą smūgį priimti visada lengviau.
