Prieš dvidešimt metų, sodindama sprindžio dydžio riešutmedį, žurnalistė ir rašytoja Laima Lavaste svajojo, kad po jo šešėliu kada nors žais anūkai. Šią vasarą penkiametė šviesiaplaukė Emilė ir greitai dvejų sulauksiantis Kajus krykštavo supdamiesi po riešutmedžiu pakabintame hamake. Močiutės svajonė išsipildė.
Apie dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus senamiesčio nutolusioje sodyboje, kuri anksčiau vadinosi kolektyviniu sodu, ponia Laima gyvena maždaug pusmetį. „Kiekvieną rytą čia apima laimės jausmas. Prabundu ir girdžiu, kaip lietaus lašai barbena į stogą. Kaip faina - lyja. Kitą rytą, vos pramerkusi akis, pro miegamojo langą išvystu saulę. Nuostabu! Keliuosi, einu pasivaikščioti palei Neries vingį, prisėdusi ant kelmo geriu kavą, žiūriu į plaukiojančias gulbes. Absoliutus laimės jausmas, - džiaugiasi kolegė, vedžiodama po valdas, kur gimsta jos rašiniai ir knygos, o dabar - ir televizijos laidos „Kodėl?" scenarijus. - Šįryt sužinojau, kad leidžiamas papildomas antros mano knygos „Skersgatvis dviem" tiražas. Naujiena dar labiau pakėlė nuotaiką."
Troba - iš mokyklos rąstų
Daugiau nei prieš porą dešimtmečių toje vietoje buvo kolūkio laukai, tačiau valdžia nusprendė, kad juos reikia išdalyti į šešis plotelius ir atiduoti miestiečiams, norintiems veisti ir puoselėti sodus. „Tą sklypą burtais ištraukė mano bičiulis, tuomet dirbęs Vykdomajame komitete. Tačiau jam sodo nereikėjo, todėl pasiūlė man nuvažiuoti ir apžiūrėti. Jau porą metų trankiausi po Dzūkiją ir ieškojau vienkiemio. Kai pirmą kartą čia atvažiavau, išvydau plyną lauką, jo pakraštyje siūbavo kelios mažytės pušys, o už jų vinguriavo smėlio keliukas, kuriuo retsykiais arkliais važiuodavo kaimiečiai. Vieta man patiko, ir bičiulis perleido sodą.
Paėmiau ir galvojau, ką su juo daryti. Kaip bent nedidelį namuką susiręsti? Esu baigusi tuometę Antano Vienuolio mokyklą. Vieną dieną važiuoju pro ją ir matau - vyksta remontas: iš sienų traukiami seni stori rąstai. Užkalbinau statybininkus ir pasiteiravau, ar būtų galima nusipirkti. O jie linksi galvomis ir sako, kad „prarabas" jau namą iš tų rąstų pasistatė. Už porą šimtų rublių į mano sodą jų buvo atvežtas didžiulis automobilis.
Dailylentes pragėrė Antanėlis
Atvažiuoju vieną dieną su vaikais Ginu ir Simona į sodą ir pamatau krūvą senų medžių. Ką dabar su jais daryti? Sužinau apie gerą žmogų Antanėlį, kuris puikiai stato rąstinius namus. Susirandu, pasikviečiu į sodą, jis patikina, kad be problemų suręs man trobelę. Atvažiuoju po savaitės ir netikiu savo akimis: pusė namo jau stovi! Dar po savaitės - visas gatavas. Beliko tik stogas. Antanėlis viską padarė. Suvežiau dailylentes vidaus apdailai ir vėl gerojo vyruko klausiu: ar galėsi sukalti? O jis linkčioja galvą ir, kumščiu mušdamasis į krūtinę, porina: „Viską, ponia Laima, padarysiu." Tada jam buvau grožio ir gerumo įsikūnijimas", - juoko nesulaiko raudonplaukė šeimininkė. Jaučiu, artėja netikėta atomazga.
Ji užgriuvo pavasarį, kai, išėjus pašalui, gražioji ponia atvyko į sodą. Įžengusi į rąstų trobelę išvydo tuščias sienas. Dailylenčių, kurias buvo taip sunku per pažintis gauti, - nė kvapo. „Ką man, vienišai moteriškei su dviem mažais, vaikais daryti? Sėdžiu kieme ant kelmo ir verkiu. Pro šalį smėlio keliuku važiuoja vežimas. Moteris sustabdo arklius ir sako: „Ponia, norėjau jums padėkoti." Pakeliu galvą: „Už ką padėkoti?" Ji kalba toliau: „Už dailylentes." Patyliu ir vėl klausiu: „Už kokias dailylentes?" Moteris viską paaiškina ir atsiveria man akys: „Žiemą pas jus toks Antanėlis dirbo. Pasiguodžiau jam, kad labai reikia apdailos lentelių, o jis užtikrino, jog gerajai poniai Laimai jų nebereikia, ir už butelį degtinės prikrovė visą vežimą."
Vėliau susiradau Antanėlį. Jis gailėjosi, ką padaręs, ir dievagojosi, kad už tai nemokamai man dirbs. Šiaip ne taip gavau dailylenčių. Lekiu pas Antanėlį, o jis girtas guli, sako: „Nežinau, kada galėsiu dirbti, nes esu girtas." Supykusi paaiškinu, kad nueisiu į miliciją ir viską papasakosiu apie dingusias dailylentes. O jis man: „Ar namai nedega?" Atsidusau ir teištariau: „Dega, ir dar kaip gerai dega." Tuo mūsų draugystė ir baigėsi", - prisimena ponia Laima.
Jokių naujovių!
Rąstinį namelį dailylentėmis ji išsikalė pati. Iš nevilties paėmė pjūklą, vinų, plaktuką. Išmatavo sienas, supjovė medžio lenteles ir per dvi paras darbas buvo baigtas. Tiesa, į pagalbą buvo atėjęs ir sesers vyras. „Taip tas namas dygo. Šituose soduose jis buvo pirmas. Viską dariau pati, todėl man toks brangus. Galiu butą, automobilį parduoti, bet šitos vietos - niekada, - kalba užtikrintu balsu. Ponią Laimą draugai vis graužia dėl lauko tualeto, girdi, seniai laikas įvesti komunikacijas. Bet šeimininkė net negalvoja to namuko atsisakyti. Pernai pasidavė spaudimui ir vieną takelį aplink trobelę išgrindė trinkelėmis, bet daugiau šiuolaikinių naujovių į savo valdas neketina įsileisti. - Pamenu, kai baigiau statyti namelį, kaimynai sakė, kad turiu apmūryti, nes pilki medžiai nekaip atrodo. O aš sakiau: „Bet juk tai dviejų šimtų metų senumo rąstai iš mano mokyklos! Man taip gražu. Nuo pirmų dienų kovoju, kad mano kaime būtų kuo mažiau miesto."
Senove dvelkia ir namo viduje. Kaip sako ponia Laima, čia kiekvienas daiktas turi istoriją. Štai palėpėje esantį „bufetuką" jai dovanojo vienas vyriškis, kurio namuose pamačiusi seną baldą ilgai glostė ir gėrėjosi. Po poros dienų savininkas paskambino ir pasakė norintis jį dovanoti. Tokia pat istorija ir su rašomuoju stalu. Moteris jį užtiko šviesaus atminimo dailininko Zenono Šteinio dirbtuvėje Užupyje. Pažiūrėjo, paglostė ir pasakė: „Koks kaifas būtų prie jo rašyti." Menininko būta nešykštaus. „Pasiimk", - tepasakė. Sodyboje žurnalistė labai dažnai dirba būtent prie šio stalo. Nors čia pat padėtas nešiojamasis kompiuteris, juo nebuvo surinkta nė viena rašinio eilutė: Laima Lavaste iki šiol viską rašo ranka. Su tuo seniai susitaikė ne tik jos kolegos, bet ir viršininkas.
Pirmame namo aukšte istorijos prašosi didžiulė indauja. Pasirodo, ji buvo aptikta viename bute, į kurį ponia Laima prieš daugybę metų ketino persikelti. Paaiškėjus, kad būstas netinka, išeidama moteris spėjo išgirti seną baldą. Praėjo kelios dienos, ir buto šeimininkai pranešė, kad indaują galima pasiimti, nes naujajame bute ji visai nedera. „Tokią brangenybę gavau už saldainių dėžutę, - šypsosi ponia Laima. - Dar viena mažesnė spinta priklausė mano močiutei, ten ji laikė bažnytinius apdarus. Pamenu, kai pas ją leisdavau vasaras, atidarydavau spintą, o ten kabojo trys puošnios suknelės, buvo padėti išeiginiai bateliai. Tie daiktai man kelia gerų prisiminimų. Pastebėjai viršuje siuvamąją mašiną? Jai koks pusantro šimto metų. Mano prosenelė, senelė, mama ja naudojosi ir aš ne vieną drabužį esu pasisiuvusi. Siuvamoji iki šiol puikiausiai veikia."
Kieme auga baravykai
Po dvidešimties metų, kai buvo pradėti kurti vasaros namai, tik pernai ryžtasi juos rekonstruoti - pristatyta erdvi veranda su didžiuliais langais. Atsiradus dviem anūkams, ponia Laima suprato, kad reikia daugiau vietos. „Vieną dieną susimąsčiau, kodėl mano name vis tamsiau ir tamsiau? Kai pradėjau čia gyventi, pušys nesiekė stogo, o dabar jį gerokai praaugo ir slepia savo šešėlyje. Supratau, kad viskas gerai: saulė kasdien kyla taip pat aukštai, kaip ir anksčiau (juokiasi). Šiemet dar ryšiuosi terasą pertvarkyti - noriu įstiklinti ir išardyti vieną kambario sieną, kad ji taptų erdvesnė. Kai čia susirenka visa šeimyna, sunkiai telpame prie stalo.
Kol vaikai buvo maži, nenorėjau sodo. Palėpėje buvau įrengusi du miegamuosius, bet ten jie nė karto nemiegojo. Dabar viskas kitaip. Niekada netikėjau, kad mano sūnus Ginas sodins vijoklines braškes, avietes. Čia daržininkyste neužsiimdavau. Teturėjau plėšinių plotelį „du ant dviejų" (juokiasi), kuriame kiekvieną pavasarį sodindavau po dvidešimt bulvių, o rudenį prikasdavau visą kibirą. Toks buvo mano indėlis į Lietuvos žemės ūkį. Neseniai sugalvojau jį užsėti žole, bet Ginas neleido ir prisodino braškių. Nežinau, iš kur mano sode atsirado baravykų, bet šįryt suskaičiavau, kad vakarienei turėsiu net penkiolika. Dukra Simona ūkininkauja savo namuose, todėl dabar lepina mus gardžiais pomidorais. Be to, laiko ožką, raugina pieną ir spaudžia sūrius", - atžalomis neatsistebi žurnalistė.
Netikėtai mudviejų pokalbį sutrikdo keistas garsas. Lyg kas, darbuodamasis aštriais dantukais, dorotų kietą daiktą. Bet aplinkui nieko nematyti. Kolegė nusišypso: „Tai voverės kremta mano riešutus. Jau kelinti metai riešutmedyje dvi šeimininkauja. Mums paragauti lieka vienas kitas riešutėlis. Bet nieko. Neseniai pastebėjau, kaip bičių vilkai griauna mano pirtį. Nustebote? Jie tiesiog graužia stogą. Nežinau, ką reikės daryti. Gaila pirties - irgi dovanota (juokiasi). Prieš kokius dvylika metų Vilniaus oro uoste dirbo viena suomių kompanija. Susipažinau su darbuotojais. Šie pasiguodė, kad Vilniuje niekur neranda pirties. Įsivaizduokite suomį be pirties (juokiasi)! Sakau jiems: „Turiu sodą, bet ten jos nėra. Jeigu norite, galite statyti ir kaitintis, kiek širdis geidžia. Po savaitės sode atsirado daili pirtelė, pastatyta pagal visus kanonus. Suomiai joje taip nė karto ir neišsikaitino, o aš ja iki šiol bent kartą per savaitę naudojuosi."
Mėgsta būti viena
Įdomu, ar ponia Laima savo ramybės oazėje mėgsta priimti draugus? „Sakyčiau, tai vieta, kur aš mėgstu būti, dirbti ir ilsėtis viena. Keletas draugų kasmet atvažiuoja čia per mano gimtadienį. Bet dauguma net nežino, kur leidžiu vasaras. Jeigu kas nors pro šalį važiuodamas paskambintų ir sakytų, kad nori užsukti išgerti arbatos, neapsidžiaugčiau - tokie netikėtumai sujaukia mano aurą. Tik vaikai ir anūkai yra išimtis. Jiems visada atviros durys. Susirenkame sekmadienį pietų. Sėdime kieme, ir staiga kaimynas pradeda pjauti žolę arba skaldyti malkas. Kodėl Lietuvoje išnyko tikroji „sekmadienio" sąvoka? Juk nors vieną dieną reikėtų skirti poilsiui, ramybei ir jaukiam bendravimui su saviškiais", - susimąsto kolegė ir nutyla. Imu įtarti, kad tai bus kito jos rašinio ar televizijos laidos tema...
