Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lidija Rasutis: Kalėdos – ištisus metus

Foto naujienai: Lidija Rasutis: Kalėdos – ištisus metus
zmones24.lt / Gedmanto Kropio nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Amerikos lietuvė Lidija Rasutis (51) prieš Kalėdas jaukius savo namus Vilniuje puošia kruopščiai, su meile.

Amerikos lietuvė Lidija Rasutis (51) prieš Kalėdas jaukius savo namus Vilniuje puošia kruopščiai, su meile. Gailėdama įdėto darbo, po Trijų karalių dekoracijų nenuima - kai kurios, pavyzdžiui, lemputės ant langų, būna ištisus metus. Eglutę nupuošia po savo gimtadienio kovą. Laukdama švenčių, Lidija tikisi ne dovanų, o šilto ryšio, meilės. „Amerikoje Kalėdos labiau komercinės. Daugybė žmonių net nežino jų prasmės. Lietuvoje - kitaip. Bent jau buvo, kai čia atsikraustėme 1998-aisiais. Bet tada nebuvo akropolių, europų..." - liūdnai pripažįsta pirmajame Lietuvos televizijos „Dainų dešimtuke" išgarsėjusi moteris.


Lidija puikiai prisimena vaikystės Kalėdas Detroite. Artėjant šventėms, visi šeši vaikai padėdavo mamai puošti namus. Kūčios lietuvių katalikų tradicijas puoselėjančioje šeimoje būdavo svarbiausias įvykis, nes į namus grįždavo visi. Bostone tada studijavusiai Lidijai tai buvo kone vienintelė proga per metus parvykti namo.


„Lietuvoje Kūčias švenčia daug ramiau. Pas mus, Amerikoje, ta diena būdavo kaip balius, per kurį išpakuojamos dovanos, geriamas vynas. Stalą su plotkelėmis turėdavome, bet rimtoji dalis būdavo trumpa. Tėvelis apeidavo visus, stabtelėdavo prie kiekvieno ir pakalbėdavo, kas jam gero ar blogo tais metais nutiko. Tada vieni kitus sveikindavome. Iki ašarų graudindavomės. Po palinkėjimų sėsdavome prie stalo. Artėjant vidurnakčiui, visa šeima važiuodavome į lietuvišką parapijos bažnyčią, Bernelių mišias. Grįždavome labai vėlai. Į mišias eidavau nuo kokių šešerių septynerių metukų. Kartais per jas užmigdavau..." - prisimena Lidija. Kadangi Kūčių naktį guldavo vėlai, Kalėdų rytas namuose išaušdavo ramus. Sukirtę mamos keptą kalakutą, vaikai planuodavo, kada ir kaip grįš namo - gruodžio 26-oji dažnai būdavo darbo diena.


Kalėdų Seneliu Lidija tikėjo ilgai - iki trylikos. Puikiai pamena, kaip tėtis paragino visus Kūčių vakarą sėsti į mašiną ir apvažiuoti kvartalą - pažiūrėti, kaip pasipuošė kaimynai. Grįžtant namo, jis sušuko: „Vaikai, žiūrėkit, kas ant stogo!" Mažiesiems iš nuostabos atvipo lūpos. Prie kamino stovėjo ne kas kitas, o didelį žibintą rankose laikantis Kalėdų Senelis! Vienas per kitą puolė šaukti: „Greičiau, važiuok greičiau!" Tačiau tėtis nesiskubino - norėjo, kad vienu švenčių simbolių persirengęs jo bičiulis saugiai nusiropštų nuo stogo ir dingtų. Subėgę namo, nieko neberado. Tik po egle sukrautas dovanas. „Jau būdama paauglė rašiau Seneliui laišką. Labai norėjau tokio faino palto. Jis - iki žemės, bet dalį galima atsegti užtrauktuku, tada būtų iki kelių. Kartą, kai tėvai išvažiavo, ėmiau tikrinti jų spintą - juk daugybė vaikų taip daro: pasimatuoja drabužius, apžiūri papuošalus. Radau naują miegmaišį. Juos visi turėdavome, nes važiuodavome į lietuvių sąskrydžius, bet tas, kurį aptikau, man buvo nematytas. Per Kūčias pamačiau išdėliotas dovanas. Netvėriau laime: maniškė - didžiausia! Pačiupinėjau - minkšta. Galvojau: Senelis perskaitė laišką ir atnešė paltą. Išvynioju... O ten... tas, atsiprašant, miegmaišis! Taip ir supratau, kad Kalėdų Senelis - mama. Buvo skaudu", - šypsosi Lidija, vėliau pati tapusi vaikų laukiamų dovanų nešėja savo dukroms Dainai ir Arijai. Tiesa, jos kur kas anksčiau nei mama suprato, kad Kalėdų Senelis - tik svajonė. Kai kartą Lidijos vyro Vytenio sesers draugas paskambino juo apsimetęs, trimetė Arija švepluodama išpyškino: „Tčia višai ne šeneliš. Tčia - Audriuš."


Lidijai širdis plyšta pagalvojus, kad jau antri metai per Kalėdas bus ne su šeima: „Visuomet pirmiausia keliaudavome pas Vytenio tėvus Čikagoje, paskui - pas manuosius. Bet nuo tada, kai duktė Daina nutarė studijuoti JAV, nori grįžti Kalėdoms į Vilnių, pasiilgsta draugų. Tad ir išvažiuoti neišeina. Švenčiame dažniausiai su savo vestuvių pabroliu ir pamerge - Vilniuje gyvenančiu amerikiečiu ir prancūze. Ir jie, ir mes esame tokie „benamiai" - juk Kalėdas norisi sutikti su tėvais, kol jie dar gyvi." Tačiau šįmet Lidija linksmesnė: vos prieš mėnesį viešėjo JAV, matė šeimą - visi buvo susirinkę į mamos aštuoniasdešimtpenkmetį.


L. Rasutis laikysis Kūčių tradicijų neruošti mėsos patiekalų, tačiau įprastomis silkėmis neapsiribos: „Nelabai mėgstame tų suktinukų ir kitaip paruoštų silkių. Vaikai iš tolo jų kratosi. Nutarėme Kūčioms gaminti tai, kas mums skanu, - kisielių, aguonų pieną. Dar silkių su svogūnais, pomidorais. Bet kitkas bus nelietuviška. Jau ir pernai Kūčioms ruošiau sušį, valgėme tailandietiškus makaronus su krevetėmis, austres."

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką