Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuviais esame mes gimę...

Foto naujienai: Lietuviais esame mes gimę...
zmones24.lt / Tomo Kapočiaus nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Vasario 16-oji", „Kovo 11-oji", „Lietuva", „istorija", „patriotiškumas" jiems nėra tik tušti žodžiai. Kai kurie žinomi tautiečiai meilę tėvynei deklaruoja ne tik per valstybines šventes...

„Vasario 16-oji", „Kovo 11-oji", „Lietuva", „istorija", „patriotiškumas" jiems nėra tik tušti žodžiai. Kai kurie žinomi tautiečiai meilę tėvynei deklaruoja ne tik per valstybines šventes...


Miuziklas apie lietuvišką Frankenšteiną


„Iš Amerikos gavau vadovą, kaip kurti miuziklus. O įvadiniame žodyje - visa prasmė: „Jeigu jūs sutinkate trejus metus gyventi skurdžiai ir beveik nieko nevalgyti, o visą likusį gyvenimą gyventi iš varganų dviejų procentų nuo miuziklo, tada pradėkite rašyti." Taigi mažai kas dabar nori taip gyventi", - šypsosi aktorius Kęstutis Jakštas (43) ir čia pat atsidūsta, kad po „Pilėnų" turbūt daugiau nieko didingo ir lietuviško nesame sukūrę.

Jis pats jau trylika metų renka medžiagą, pagal kurią svajoja pastatyti spektaklį ar miuziklą. „Septyniolikto amžiaus vidurys... Užsikabinau už vieno personažo, kuris buvo minimas ir poezijoje, ir tautosakoje, o daugelyje istorinių šaltinių įvardytas kaip blogis. Bet kai pradėjau gilintis, paaiškėjo, kad ne viskas tiesa. Tas žmogus tiesiog visokiausiais būdais bandė gelbėti tuometinę Lietuvos situaciją ir tuo daug kam neįtiko. Kalbu apie lietuviškąjį Frankenšteiną", - visų paslapčių, juo labiau vardų išduoti nelinkęs aktorius,

Lietuvos istorija domėtis pradėjęs dar mokykloje.


Partizanų keliais


Kai 2007-ųjų rudenį buvo išleista Lietuvos partizanų dainų kompaktinė plokštelė, daug ką nustebino jos autoriaus, įkvėpėjo ir vykdytojo pavardė. Baltijos televizijos žinių vedėjas, žavusis Marius Jančius (31) prisipažįsta tokią mintį brandinęs jau seniai: „Būtent dėl to, kad jaunimas dabar mažai domisi tokiais dalykais, su bendraminčiais subūrėme didelį atlikėjų, aktorių, bardų kolektyvą ir išleidome kompaktinę plokštelę su aštuoniolika dainų, daugybe nuotraukų ir net natomis. Dainos buvo aranžuotos nepažeidžiant jų autentiškumo." Marius tikina, kad tikslas, kurį turėjo jo darbas, pasiektas: kompaktinė plokštelė pateko į daugumą Lietuvos mokyklų, dainos iš jos skamba Jaunimo dainuojamosios poezijos konkursuose. Didžiausiu savo darbo įvertinimu Marius vadina jausmą, kai taip gerai pažįstamas dainas išgirdo skambant prie Sausio 13-osios laužų.


„Partizaninis istorijos tarpsnis labai jautrus, nes susijęs su auka. Jaunimas dabar tokių temų nemėgsta, nes girdi pernelyg daug pompastikos, - aiškina vyriškis. - Tačiau man tai artima, nes galvoju ne apie abstrakčius didvyrius, o žmones, kurie pasirinko kovą. Patys to nežinodami, jie paklojo pamatus tam, kad dabar galėtume švęsti Vasario 16-ąją, Kovo11-ąją. Man tai artima dar ir todėl, kad palietė mano šeimą: visa didžiulė senelių šeima buvo išvežta. Lietuvoje likę du dėdės žuvo: vienas - miške, kitas - kalėjime. Močiutė taip pat ilgą laiką partizanavo, paskui buvo išduota ir gavo lagerių. Tremtyje ji praleido keliasdešimt metų, bet vėliau vis tiek sugrįžo į Lietuvą."

Mariaus galvoje ir vėl sukasi naujas projektas, kuris apimtų ne tik visą Lietuvą, bet netgi tautiečius Punske ir Baltarusijoje. Tačiau apie tai dar ne laikas pasakoti, nes finansavimas - kol kas neįveikta kliūtis.


Istoriniai filmai - sielai


Pateikti istoriją populiariai, taip, kad ji būtų prieinama ir suprantama ne tik istorikams, bet ir platesnei auditorijai. Tokį tikslą prieš kelerius metus užsibrėžė ir dokumentinio filmo „Saulės mūšis" kūrėjas, populiariųjų laidų „Kakadu" ir „Gyvenimas pagal moteris" prodiuseris Saulius Bartkus (47). „Lietuvių nevisavertiškumo kompleksas man yra nesuprantamas. Juk mūsų protėviai turėjo didelę galingą valstybę, nebuvo jie nei laukiniai, nei apžėlę baisiomis barzdomis, - neslepia prieš Lietuvos istoriją žemai galvą lenkiantis vyriškis. - Labiausiai domiuosi viduramžiais, nes tai - mūsų valstybės ištakos. Tas - žymiausių lietuvių mūšių ir didžiausios galybės laikas turėjo tapti dokumentinių filmų ciklu."


TV prodiuseris aiškiai atskiria: skandalingosios televizijos laidos - dėl komercijos, o istoriniai filmai - sielos dalis. „Kiekvienas kūrėjas turi svajonę padaryti išliekamosios vertės projektą. Televizinės laidos - tarsi greitas maistas: pagaminai, atidavei suvartoti ir rytoj jau duok naują, šviežią. Tuo tarpu dokumentinio filmo kūrimo principai ir tikslai - visai kitokie", - neslepia prodiuseris.


Tačiau planuoto keliolikos filmų ciklo taip ir nepavyko sukurti, nors su „Viasat" jau buvo pasirašyta sutartis dokumentinius filmus rodyti per „Viasat History" kanalą. „Padarėme vieną ir sustojome: daugiau nepajėgėme patraukti tokios apimties kūrinio, nes nesisekė gauti paramos. Kurti tokius dokumentinius filmus - didelė prabanga, ypač jeigu nori padaryti neblogai, naudoti daug kompiuterinės grafikos, samdyti žmones... - problemų, su kuriomis susidūrė, neslepia prodiuseris. - Reikia būti labai turtingu žmogumi, kad galėtum kurti vien tokius filmus. O jeigu tavęs niekas neremia arba mažai kas remia, toks darbas tėra svajonė. Mano svajonė kol kas atidėta neribotam laikui. Bet niekada nesakyk „niekada"..."


Su tautiniu apdaru jaučiuosi graži


Kai prieš šešetą ar aštuonetą metų pirmą kartą oficialiame renginyje tuo metu Seimo nario Gedimino Jakavonio žmona Nijolė Jakavonienė (52) pasirodė vilkėdama pagoniškus apdarus, aplinkinių reakcija vertė ir gūžtis, ir šypsotis, ir dar aukščiau kelti galvą. „Visi buvo nustebę, ypač užsieniečiai. Prisimenu, fotografavosi su manimi ir gyrė, kad labai jau gražūs mano drabužiai. Komplimentų tą dieną prisiklausiau begalę. Net Prezidentas Valdas Adamkus gyrė, - pasakoja moteris. - Pirmas išėjimas gal kiek ir baugino, kuteno širdį. Juk viena tokia būsiu... Kaip atrodysiu?.. Bet kai nuėjau ir pamačiau, kokiais žvilgsniais mane nulydi, bet koks jaudulys išnyko. Galvą iškėliau ir - pirmyn."


Bendrovės „Eurovaistinė" Vilniaus regiono vadovė apie savo drabužius gali pasakoti ilgai. Juo labiau kad kiekviena smulkmena ir detalė juose yra reikšminga, autentiška. „Mano drabužiai - išeiginiai dešimto-dvylikto amžiaus apdarai, - dėsto moteris. - Kadangi jais vilkėdama žadėjau vaikščioti į priėmimus ir valstybines šventes, norėjosi gražių ir netradicinių. Kad nebūtų atskirai palaidinė ir margas sijonas. Beje, vienas iš svarbiausių akcentų - žalvariniai papuošalai. Jie skyrėsi net priklausomai nuo Lietuvos regionų: pajūryje į papuošalus dėdavo gintaro, kitur - mėlynų lauko akmenukų, o Dzūkijoje, galima sakyti, „biedniausiame" regione, užtekdavo tik žalvarinių puošmenų." Beje, savo šventinį drabužį moteris šiuo metu kaip tik tobulina: „Kažkur spaudoje buvo parašyta, kad Jakavonienė vėl su tais pačiais apdarais. Todėl nusprendžiau šiek tiek atnaujinti, pakeisti papuošimus."


„Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Tautinis drabužis man labai gražus, įdomios visos mūsų tradicijos ir papročiai, - užtikrintai kalba jaunoji Seimo narė Agnė Bilotaitė (27), priesaiką Lietuvai davusi vilkėdama tautinius drabužius. - Tai nebuvo pirmas kartas, kai dėvėjau tautinį rūbą, nes ir anksčiau valstybinių švenčių metu taip pasipuošdavau."

Merginos drabužis - Klaipėdos krašto, sukurtas pagal aštuonioliktojo amžiaus pavyzdį. Gyvendama Vokietijoje Agnė neslepia ir pati kurį laiką stebėjosi, kad į miesto šventes ir jaunas, ir senas, ir vyrai, ir moterys ateidavo pasipuošę tautiniais drabužiais. „Mačiau, kaip žmonės didžiuojasi savo istorija. Ir mes turėtume susimąstyti: esame unikalūs ir įdomūs kitiems. Kodėl tuomet tokie nykūs atrodome sau? - svarsto Seimo narė. - Kol kas tautiniais kostiumais dažniausiai rengiasi pagyvenę žmonės. Bet jeigu šou verslo atstovai, kurie dabar daugumai yra pavyzdys, kokia nors ypatinga proga pasipuoštų ne vakariniu rūbu, o tautiškai, manau, ši tradicija įgautų naujos gyvybės."


Nepagydoma meilė istorijai


Meilę Lietuvos istorijai iš šviesaus atminimo tėčio tikina paveldėjęs buvęs laidų vedėjas, aistringas keliautojas, LRT atstovas spaudai Vytaras Radzevičius (40). „Tais laikais, kai tikrąja Lietuvos istorija negalima buvo nei per daug domėtis, nei diskutuoti, labai daug sužinodavau iš tėčio. Mane tai intrigavo, nes atrodė paslaptinga, neprieinama", - prisimena vyriškis. Jis iki šiol atranda vis naujų negirdėtų, įdomių istorinių faktų ir iškalbingų detalių, smulkmenų. Būtent jos kuo toliau, tuo labiau intriguoja ir verčia iš knygynų ir antikvarinių krautuvėlių šluoti knygas, kuriose yra bent šiek tiek užuominų apie Lietuvos istoriją. Ypač jos periodą nuo Pirmojo pasaulinio karo iki partizanų kovų pabaigos. „Dabar esu susidomėjęs savo gyvenamąja vieta, bandau atkapstyti, kas kadaise vyko mano gatvėje. Kai pririnksiu ganėtinai daug medžiagos, gal ji į ką nors ir pavirs..." - intriguoja vyriškis. Jeigu ne knyga, tai bent jau straipsnis tikrai turėtų pasirodyti, nes savo pomėgį kaupti istorinę informaciją Vytaras vadina gana svarbiu reikalu: kad daugelis įdomių detalių neišnyktų. „Pavyzdžiui, aptikau, kad Polocko gatve ėjo Pilsudskio laidotuvių ceremonija. Arba sužinojau, kad šalia manęs, Filaretų gatvėje, iš viso buvo trys namai ir juose gyveno studentai iš lenkmečiu vienintelės Vilniuje likusios lietuviškos gimnazijos. O girdėjote, kad ant Tauro kalno, kur stovi Profsąjungų rūmai, lenkų laikais buvo planuojama daryti stadioną?" - apie tokias praėjusių laikų įdomybes Vytaras galėtų šnekėti valandų valandas. „Kartais save pagaunu, ar netampu įkyrus pasakotojas. Bet vis tiek nesusilaikau ir važiuodamas iš Vilniaus į Kauną šimtąjį kartą primenu vaikams, kad čia buvo „rubežius", o geltonas namas prie Rykantų kadaise - pasienio tarnybų namelis. Man tėtis tą patį pasakodavo... Gal taip, perduodama iš lūpų į lūpas, istorija ir išlieka..."


Istorijos mokslai - tik dėl savęs


„Nesu nei dirbantis istorikas, nei rašytojas, nei kokios knygos žadu leisti. Moksliniai darbai - irgi ne mano pašaukimas. Tiesiog Lietuvos istorija man pati įdomiausia", - be jokios pompastikos prisipažįsta žymiausias ir aistringiausias Lietuvos krepšinio sirgalius Tomas Balaišis-Sėkla (36). Taip, prieš keliolika metų Vilniaus universitete jis neakivaizdžiai studijavo istoriją, bet ne dėl diplomo. Tiesiog dar mokykloje mėgstamiausia jo pamoka buvo istorijos. „Negyvenu vien tuo, nesėdžiu per dienas archyvuose, bet tikrai domiuosi, skaitau, pasiknisu internete, - pasakoja vyriškis. - Labiausiai mane domina pagoniški laikai, nes paslaptingiausi, mažiausiai informacijos apie juos turima. Tegu dauguma istorikų sako, ką nori, bet, mano nuomone, krikščionybė ir polonizacija nieko gero Lietuvai neatnešė. Civilizacija ir be krikščionybės Lietuvos teritoriją būtų pasiekusi, užtat kaip tauta pagonybės laikotarpiu buvome stipriausi."

Kaip karštakraujis krepšinio aistruolis į istorines diskusijas Sėkla leidžiasi dažnai, bet kaip protingas žmogus neretai kvailesniam duoda kelią: „Jeigu žmogus bukai įsitikinęs, kad yra taip ir ne kitaip, neverta ginčytis. Arba apie ką gali diskutuoti su žmogumi, kuris, pavyzdžiui, aiškina, kad Vilnius - lenkiškas miestas? Aš Lietuvos istoriją gerbiu ir myliu. Vėliava prie mano namų iškelta visą laiką ir aš žinau kodėl. O jeigu kam nors nepriklausoma ir sava valstybė nėra didžiulis pasiekimas, tam labai vertėtų susimąstyti."

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką