-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Mino: nežinau, ar kas nors už manęs tokio tekėtų

Eidama į interviu vis svarsčiau, su kuo teks bendrauti: su simpatišku, kadaise žurnalistiką baigusiu Mindaugu Mickevičiumi (32) ar pirmajame „Kelyje į žvaigždes" išgarsėjusiu dainininku Mino.
Foto naujienai: Mino: nežinau, ar kas nors už manęs tokio tekėtų
Foto naujienai: Mino: nežinau, ar kas nors už manęs tokio tekėtų / zmones24.lt

Eidama į interviu vis svarsčiau, su kuo teks bendrauti: su simpatišku, kadaise žurnalistiką baigusiu Mindaugu Mickevičiumi (32) ar pirmajame „Kelyje į žvaigždes" išgarsėjusiu dainininku Mino. Įdomu, ar jis pats jaučia ribą tarp žmogaus ir personažo?


Prieš kelerius metus gana netikėtai Vilnių išmainei į Klaipėdą. Turi ten nuosavus namus?


Galvoju, ką Mino galėtų atsakyti... reikia pasitarti su vadybininku Mindaugu (juokiasi)... Seniau išsisukinėjau nuo tokių klausimų, sakydavau, kad turiu kur prisiglausti, ir tiek. Bet tiesa tokia, kad Klaipėdoje turiu savo namus: ryžausi rimtam žingsniui, kaip paprastas mirtingasis paėmiau paskolą ir nusipirkau butą Senamiestyje.

Gyvenu dabar gana tvarkingai ir neįdomiai - net jokių muštynių nesugebu suorganizuoti... Po „Kelio į žvaigždes" daug dirbau: nors buvau pelnęs šlovę ir populiarumą, reikėjo iš naujo kovoti dėl vietos po saule. Aš pats sau - dainininkas, vadybininkas ir administratorius. Dar ir kitus, išėjusius iš „Kelio į žvaigždes" ir neturinčius darbo, pašefuoju. Rinka maža, o žvaigždžių prikepė daug. Sutinku, kad patirtis ir reklama televizijoje - neįkainojama. Tačiau tai baigėsi... Ir kas toliau? Kadangi man jau buvo nemažai metų, žinojau, ką sugebu, ir ėmiausi savęs. Man patinka būti savo vadybininku, nes niekas nenurodinėja, ką rašyti pranešimuose žiniasklaidai, ką meluoti interviu. Galiu parašyti tai, ką noriu, kad žmonės apie mane žinotų, o ne kas naudingiau atrodytų populiarinamo dainininko vadybininkui.


Va, kodėl beveik jokių tavo paslapčių neišlenda!


Neišlenda ir kvailų dalykų. Kartais skaitai kokiame žurnale ir nesupranti, kam to reikia ir kokia iš to reklama. Manęs niekas neprivers kalbėti kvailysčių, kurių nenorėsiu ištarti.


Bet juk dabartinis muzikos pasaulis, kaip paaiškėjo, reikalauja muštynių, skandalų, meilės, skyrybų ir sekso istorijų...


Teisingai. Pavyzdžiui, mes visą gyvenimą išliksime „Kelio į žvaigždes" kūriniai, mums prikaišios, kad šlovę ne užsitarnavome, o gavome staiga, gal net nepelnytai. Bet šou pasibaigus mums lygiai taip pat reikėjo iš naujo įsitvirtinti, įrodyti, kad esame ypatingi, o ne tiesiog televizijos įsukti. Mano tikslas - būti įdomesniam už kitus, kurti tokią muziką ir dainas, kurios patiktų publikai, atrasti tą rinkos nišą, kurioje galėčiau klestėti, uždirbti pinigų dar geresniems įrašams, kokybiškai aparatūrai, puikioms ir brangioms „Tina Dance" šokėjoms. Kažkada daug į tai investavau, buvo sunku, užtat dabar neprivalau kelti muštynių, kurti keistų „piarų" ar kvailai dainuoti apie visokius dvyratukus, nebent norėčiau iš jų pasijuokti...


Pats jauti ribą tarp Mino ir Mindaugo Mickevičiaus? Su kuriuo dabar kalbuosi?


Aišku, jaučiu. Dabar turbūt šneki su Mindaugu, kuris pasakoja apie Mino. Dabar aš - vadybininkas, kalbantis apie savo prodiusuojamą atlikėją. O į sceną išeina personažas. Bet, gink Dieve, jis nėra sumeluotas! Manęs niekas iš gatvės nepaėmė, brangiu kostiumu neaprengė ir vaidinti Mino ant scenos nepastatė. Ten aš dirbu: dainuoju, kuriu akių kontaktą su publika, suku galvą, kaip padaryti, kad koncertas būtų įdomesnis. Per pirmas penkias minutes įvertinu klausytojus, nusižiūriu, ant kurio stalo per kitą dainą stryktelėsiu. Pusės minutės šokiravimas lemia viską - publika bus mano. Keliuose koncertuose pakartoji kokį elementą - gana. Mino, reikia sugalvoti ką nors nauja.

Pernai surengiau turą po Lietuvą. Važiavau kone per tuos pačius miestus ir miestelius, kuriuos kadaise aplankėme dar būdami „keliečiai". Tada salės būdavo pilnos, dabar vienas surinkdavau kiek daugiau nei pusę - po du tris šimtus žmonių. Tai irgi labai gerai.


Ar iš to galima gyventi?


Suskaičiuokime: bilietas kainuoja dvidešimt litų, ateina trys šimtai žmonių, vadinasi, surenku apie šešis tūkstančius litų. Tarsi ir nemažai. Bet pinigų pakanka tik sumokėti už aparatūrą, salę, kai kada dar šokėjų išlaidoms padengti. Jei pasiseka, dar užtenka LATGA'i, administravimo mokesčiams, plakatų gamintojams... Man, gyvai dainavusiam dvi valandas, lieka nulis. Pajamų gali tikėtis nebent iš rėmėjų, kurių pats ir sugebi arba nesugebi pritraukti. Kas nori būti žvaigžde ir įsivaizduoja, kad gyvens vargo nematydamas, tegu pirma paskaičiuoja. Dabar tokių turų apskritai niekas nerengia, nes neapsimoka. O aš tarsi investavau - populiarinau save. Ir dabar, po „Kelio į žvaigždes" praėjus jau trejiems metams, nejaučiu koncertų stygiaus, mane žino ir didesni koncertų organizatoriai, parduodu nemažai albumų, sugebėjau išlaikyti tą pačią kainą, nors dauguma likimo brolių ją sumažino per pusę. Visus šiuos metus aš investavau į save ir gal tik šiemet galiu džiaugtis šiokia tokia grąža.


Baigei žurnalistiką, dėstei ir tebedėstai italų kalbą... O kaip tai susiję su muzika?


Iš jos aš gyvenu. Bet nevadinkite manęs garsiu dainininku, muzikos žmogumi. Geriausiu atveju esu tik dainų autorius ir atlikėjas. Sugebu parašyti tokių, kurios patinka publikai. Vienos išeina geresnės - kaip „Mergaitė, kuri kvepia braškėm". Paskui kas nors jas aranžuoja, o aš stengiuosi kuo geriau atlikti. Nors ir gyvenu iš muzikos, ne vien ji man rūpi. Yra daugybė žmonių, paskendusių džiaze ar roke ir nieko iš to neuždirbančių, bet be tos muzikos savęs neįsivaizduojančių. Va, jie - muzikos žmonės. Aš - tik pusiau menininkas, nes mokiausi ne muzikos, o tik draugiškai su ja sugyventi: mergaitėms bendrabutyje grojau gitara, išmokau italų kalbą, nes man ji - dainų kalba, man patikdavo būti dėmesio centre... Mane traukia scena. Kai ant jos užlipu, Mindaugo nebelieka: pamirštu, kad gal su kuo nors susipykau, kad rytoj reikės mokėti dalį paskolos, kad galbūt šaldytuvas tuščias ir po koncerto reikės sustoti parduotuvėje. Scenoje tarsi egzistuoja kita mano pusė, norinti, kad žiūrovas atsipalaiduotų, kad salėje sėdinti moteris užčiuoptų ryšį, pasijustų kone mano meiluže, kad savo vyrui paskui pasakytų: „Klausyk, ar tu negali būti kaip Mino?!" O koks tas Mino? Kažkoks... ypatingas...


O kokie tavo santykiai su gerbėjomis?


Su kokiomis? Moterimis, kurios vertina itališką temperamentą ir gražias dainas? Ar tomis, kurios iš kažkur sužinojusios telefoną skambinėja naktimis, rašo keisčiausius komentarus internete, kenkia? Ar su tomis, kurios skambina ir kviečia į pasimatymus? Įsivaizduok, gal aš susikaupęs, paskendęs mintyse dirbu studijoje, o ji vaikišku balseliu suokia: „Labas. Ką veiki?" Apskritai nežinau, ar Lietuvoje yra tikrų fanų. Jaunimėlį, kuris tave palaikė per NML, paskui matai palaikant ir kitą, ir trečią „kelietį". Akivaizdu, kad vaikams tiesiog įdomu patekti į televiziją. Nieko čia bloga. Bet paskui prasideda kvietimai į TAVO „fanų klubo" susitikimus. Kartą nuėjau, antrą ir klausiu: „Kokia tokio klubo esmė? Jūs domitės, ar mano dainas groja per radijo stotis? Jeigu ne, skambinate prašydami Mino dainų?" Paaiškėja: fanų klubo tikslas - susitikti su manimi. Bet aš tikrai turiu su kuo išgerti kavos ir pasikalbėti...


Esi buvęs pasimatyme su gerbėja?


Kaip vadybininkas turėčiau skiesti: „Buvau pasimatyme... važiavau su gerbėja į egzotišką šalį... ji nuo manęs norėjo vaiko... Ar nesantuokinis Mino vaikas egzistuoja, skaitykite kitame žurnalo numeryje!" Bet jeigu nuoširdžiai - tokių dalykų mano gyvenime nebuvo. Santykių su manimi iliuziją moterys susidaro koncerto metu. Tai - trumpalaikis ryšys. Taip, kartą buvo toks atsitikimas: viename klube kiek išgėrusi vidutinio amžiaus moteris „kabino" mane, klausė, ką jai daryti, kad būtų su manimi. Bet nei man to reikia, nei ką.


Jeigu mergina į pasimatymą kviestų Mino, labai nustebtų susipažinusi su Mindaugu? Per televiziją, koncertus Mino susikūrė romantiško, temperamentingo, seksualaus mergišiaus įvaizdį. Ar gerbėja labai apsigautų?


Bet kuriuo atveju ateitų Mindaugas. Tiesa, po pirmo pasimatymo mergina, ko gero, nesijaustų apgauta, tačiau realiame gyvenime romantiškas nuotaikas ilgai išlaikyti gana sunku. Aš irgi žmogus, lygiai taip pat pavargstu, lygiai taip pat turiu buities rūpesčių. Bet apie juos scenoje nėra reikalo kalbėti, tegu žmonės mane mato tokiu amplua, kuris jiems mielas. Aišku, visiems įdomu, su kuo aš miegu, draugauju, koks mano gyvenimas uždarius buto duris. Bet visai nenoriu to rodyti ir apie tai pasakoti.


Kai kruopščiai slepi asmeninį gyvenimą, atsiranda kuo puikiausia dirva sklisti gandams. O jie gali būti ir ne patys maloniausi.


Mano vadybininkas dėl to tik džiaugiasi (juokiasi). Kuo daugiau paslapties, tuo žmonėms įdomiau. Tegu paspėlioja: „O koks jis iš tiesų? Velnias, o su kuo jis draugauja?"


Bet kartasi gandai tave paverčia gėjumi arba mergišiumi. Argi tokia reklama vertinga?


Jeigu tokių išgirsiu, mesiu porą įrodymų, kad taip nėra. Ir tiek. Paslaptingumas man atrodo labiau teigiamas, o ne neigiamas.


Turbūt ir tuoksiesi taip pat slapta, užbarikadavęs bažnyčios duris kaip kolega Stano?


Kokia bus vestuvių diena, dar neįsivaizduoju. Man patiktų susituokti slaptai. Bet nei riaubiškių, nei stanų vestuvės nebuvo slaptos, tai buvo žvaigždėms tinkanti atrakcija: apsauga, gražūs automobiliai, reporteriai ant tvorų... Tokia šventė visai smagi: ir fotografai darbo turi, ir žmonėms yra apie ką skaityti, kalbėti. Bet jeigu nori slaptumo, visai nesudėtinga nusipirkti bilietą į Italiją, susirasti kunigą ir susituokti. Jeigu norėsiu slaptos šventės, tikrai niekas apie ją nesužinos. Bet šiam žingsniui kol kas dar nesiruošiu. Dirbdamas tokį darbą, būdamas šiek tiek iliuzija, scenoje virsdamas personažu, kažkuria dalimi aš priklausau visoms. Dėl to tai vienintelei būčiau blogas vyras - ji norėtų manęs viso. Moterys trokšta būti vienvaldės. Gal kada nors galėsiu pasakyti: „Nuo šiol aš dainuosiu mažiau. Penktą ryto iš koncertų grįšiu rečiau. Vienai žiūrėdamas į akis taip saldžiai nebetrauksiu apie meilę ir nušokęs nuo scenos nebučiuosiu kitos." Tada sumažės Mino populiarumas, bet vienos moters akyse išryškės Mindaugas. Tada aš tai vienintelei galėsiu ką nors siūlyti ir duoti. O dabar piršdamasis negalėčiau būti garantuotas, kad kas nors sutiks už manęs tokio tekėti. Esu tikras, kad pagrindinė kiekvienos moters sąlyga - kad priklausyčiau tik jai ir būčiau ištikimas. Net ne lovoje, pirmiausia - dvasiškai. „Kam parašei šitą dainą? Kodėl joje nėra mano vardo?" - nenoriu girdėti tokių klausimų, nes iš tiesų dainą parašiau jai... ir jai, ir jai, ir jai...


Tau patinka priklausyti visoms?


Turbūt taip. Aiškiai negaliu atsakyti, nes sunku įvertinti blaiviai: tiesiog aš taip gyvenu. Gal man visai patiktų būti paprastu žmogumi, ryte išeiti į gamyklą, vakare grįžti. Žmona būtų paruošusi vakarienę, pavalgęs atsisėsčiau prie televizoriaus žiūrėti mėgstamų laidų, savaitgalį važiuotume prie ežero, o kartą per metus - atostogauti prie jūros. O gal man patiktų būti turtingu verslininku, apkeliauti pusę pasaulio, turėti gražuolę žmoną prie šono... Nebandžiau nei vienokio, nei kitokio gyvenimo, todėl nežinau, koks tas jausmas. Ir turbūt todėl man patinka, kaip gyvenu dabar.


Jau lyg ir laikas pagalvoti apie šeimą, vaikus...


Pagal itališkas tradicijas - dar ne. Italijoje vyrui vesti keturiasdešimties - labai normalu. Be to, kas gali pasakyti, kada tai daryti geriausia? O gal man dar ne laikas? Gal nėra tikrumo? Nors turiu prisipažinti, kad nei būdamas aštuoniolikos, nei dvidešimties ar dvidešimt penkerių nesijaučiau toks gražus ir įdomus merginoms, moterims, koks jaučiuosi dabar. Nuo trisdešimties man viskas ėmė tik gerėti. Dabar turiu pajamų, butą, jau susistovėjusį protą, jaučiuosi vyriškesnis. Turiu ką pasiūlyti moteriai ir vis dar turiu laiko ieškoti tos vienintelės.


Papasakok apie savo santykius su šokių grupės „Tina Dance" vadove ir šokėja Kristina Navickaite-Tina. Tai sklinda kalbų, kad jūs kartu, tai jau - kad nebe. Tai platinamos nuotraukos, kaip dovanoji jai lovą, tai skelbiama, kad jūs išsiskyrėte... Kokia tiesa?


Nuo tokių interpretacijų nepabėgsiu. Kai nekomentuoji, nepatvirtini ir nepaneigi, vieni galvoja vienaip, kiti - kitaip. Žiniasklaida dabar apskritai labai drąsi ir turi savo nuomonę, kurią pristato skaitytojams net ne kaip gandus, o neva kaip tikrus faktus. Pats paskaitau, pasijuokiu, daug naujo apie save sužinau. Nemanau, kad man tokios kalbos kenkia. Ir nieko blogo, kad žmonės turi pagrindo paspėlioti: „Įdomu, jis su ja? Ar su kita? O gal laisvas?" Jeigu turėčiau žmoną, gal tokios kalbos ir būtų nenaudingos.


Gerai, tada be užuolankų, tiesiai šviesiai galiu paklausti?


O esi tikra, kad aš galėsiu atsakyti (intriguojamai šypsosi)?


Judu su Kristina - pora?


(Ilga pauzė.)


Spėju, kad šiuo metu tavo galvoje tariasi mažiausiai trys personažai: Mino, vadybininkas Mindaugas ir tiesiog Mindaugas...


Ko gero, taip... Mindaugas tokių dalykų nekomentuoja ir neišduoda, nes tokia jo nuostata. Jis prašo nelįsti į asmeninį gyvenimą ir ištaria auksinę frazę: „Nekomentuosiu." Vadybininkas Mindaugas patenkintas: „Taip taip, Mino draugauja su Tina! Rašykite bet ką, nes reklama dainininkui labai reikalinga!" O Mino, kuris yra visų, ginasi: „Ką jūs, kaip galėčiau draugauti su viena, kai priklausau visoms?!"

Norėčiau, kad žmonės suprastų: negaliu būti tarsi atvira dėžė, iš kurios viską įmanoma išimti. Tegu lieka durų, pro kurias negalima įeiti... Be to, daug ką galima perskaityti mano dainose, ten galima sužinoti apie mano būseną: kada aš kone ant vestuvių slenksčio stoviu, o kada bėgu nuo realybės ir visiškai paskęstu kitame pasaulyje. Mano dainos - geriausi pranešimai spaudai.


Gerai, klausiu paprasčiau: šalia tavęs yra mylima moteris?


Aš neatsakau į šitą klausimą... bet ir nepaneigiu (šypsosi)...


Neabejoju, kad Mino - laimingas. O Mindaugas?


Mino po kiekvieno koncerto grįžta laimingas, euforija trunka dar gerą pusvalandį. O Mindaugas - kovotojas, siekia tikslų. Kai pasiekiami vieni, norisi kitų. Kalbu ne apie materialius daiktus. Namas, nauja mašina, santykiai, šeima - puiku, bet visą laiką reikia ko nors dar. Todėl negalėčiau pasakyti, kad dabar jau esu laimingas, patenkintas ir toks būsiu iki mirties.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius