Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ona Juknevičienė: savo žmogų sutikau danguje

Foto naujienai: Ona Juknevičienė: savo žmogų sutikau danguje
zmones24.lt / Gedmanto Kropio nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tą kartą, prieš penkerius metus, lėktuve ji manė užmezgusi verslo pažintį. Be paliovos tarškėjo, kaip pasaulyje žinomai prancūzų bendrovei būtų naudinga pradėti plėtrą Serbijoje.

Tą kartą, prieš penkerius metus, lėktuve ji manė užmezgusi verslo pažintį. Be paliovos tarškėjo, kaip pasaulyje žinomai prancūzų bendrovei būtų naudinga pradėti plėtrą Serbijoje. „Dabar man atrodo, kad ji taip mėgino maskuotis“, – šypsosi infrastruktūros projektais ir jų finansavimu užsiimančios bendrovės „Altervia“ prezidentas Thierry Bodardas (48), žvelgdamas į savo sužadėtinę, Lietuvoje gerai žinomą politikę, europarlamentarę Oną Juknevičienę (53). „Terry teisus: kai noriu pasislėpti, aš daug kalbu“, – nesispyrioja ji ir atvirai prisipažįsta savo žmogų sutikusi danguje. Argi ne romantiška?..

Tąsyk lėktuve ponia Ona savo bendrakeleiviui ištiesė vizitinę kortelę. Belgrade ji buvo atsakinga už didžiulį Pasaulio banko projektą – privatizuojamas valstybės įmones. Vėliau Thierry sakys, kad patikusią moterį pamatė dar Prahos oro uoste. „Verslo klase skridome tik mudu, pamaniau, gerai, kad moteris daug kalba, nors ir apie verslą. Kai moterys daug kalba, nori patikti“, – vyriškio akys juokiasi, nors ponia Ona visais šventaisiais prisiekia kitokių minčių neturėjusi. „Mane domino tik investicijos, – tikina. – Nieko nepagalvojau netgi tada, kai jis man parašė elektroninį laišką ir pranešė, kad vėl rengiasi skristi į Vilnių. Gal susitiktume papietauti?“

Verslo sandoris nepavyko, tačiau dabar jie – kartu. Tiesa, tas „kartu“ – sąlyginis: europarlamentarė daugiausia laiko praleidžia Briuselyje, kartą per mėnesį vyksta į komandiruotę Strasbūre, savaitgaliais dažnai skrenda į Vilnių. Likęs laisvas laikas prabėga Paryžiuje, sužadėtinio namuose.
Vilniuje pilstydamas į taures saldų pašalusių vynuogių vyną, garsus prancūzų verslininkas neslepia: pirmasis įspūdis apie lėktuve sutiktą moterį neišblėsęs iki šiol. „Mums patinka būti kartu“, – sako jis ir tikina aistra kopti į kalnus užkrėtęs ir mylimąją. „Thierry yra geriausias mano draugas ir patarėjas, – gerais žodžiais sužadėtiniui atsilygina ponia Ona. – Tada, kai susitikome, jis buvo didesnis politikas nei aš. Ir dabar, kai kalbamės apie Europos ir Lietuvos reikalus, jo pastabos – labai vertinamos.“
Naujuosius metus ponia Ona ir Thierry sutiko Vilniuje. „Tai jau tapo gražia tradicija“, – šypsosi žiūrėdami vienas į kitą. Nuo jųdviejų žvilgsnių aplink – jauki šiluma...

Vilniuje turite namus, Briuselyje, Paryžiuje. Kur – tikrieji?


Manęs dažnai to klausia. Atsakau: lėktuve ir lagamine mano namai. Fiziškai tai nelengva, ne jaunystė juk... Namai yra ten, kur širdis, kur jausmai. Jei visa tai – stipru, sunkumai įveikiami.

Gal kartais judėjimas po pasaulį suteikia ir jaunystės – keičiasi žmonės, pokalbiai, mintys, svajonės...

Kai labai pavargstu, supykstu ant savęs: o štai dabar noriu pabūti viena, nieko nedaryti. Paprastai tai užtrunka ne ilgiau nei pusantros dienos – vėl ima trūkti judėjimo.

Ar visuose miestuose jaučiatės vienodai gerai?

Gal Strasbūre ne taip gerai. Kiekvieną mėnesį vienai savaitei Europos Parlamentas kraustosi į Strasbūrą, kur aptariama ir balsuojama dėl parengtų teisės dokumentų. Tada gyvenu viešbutyje, nes buto čia neturiu. Visur kitur rakindama duris galvoju: parvažiavau namo. Anksčiau, kai dirbau Belgrade, į Lietuvą parvažiuodavau rečiau, dabar grįžtu beveik kas savaitę – susitikti su rinkėjais.

Kartais skrendate dar ir į Dubajų, ten dirba abi jūsų dukros...

Vyresnioji Rūta studijavo investicinę bankininkystę. Dar kai tęsė magistrantūros studijas Prancūzijoje, jai siūlė darbą Dubajuje. Iš pradžių priešinosi, bet vėliau paklausė manęs. Sakiau: kodėl nepamėgini?! Nepatiks – grįši. Dabar Dubajuje dirba abi. Rūta – finansų analitike didžiausioje Jungtinių Arabų Emyratų projektų plėtros bendrovėje „Sama Dubai“, Simona – vienoje didžiausių pasaulyje Libano bendrovės „Solider“ atstovybėje Dubajuje. Neseniai raportavo, kad buvo didžiulis etatų mažinimas, bet abi paliko.

Kažkada sąmoningai dukras išsiuntėte mokytis už jūrų marių, į Australiją...


Bet ir pačios norėjo! Abi turi geras galvas – kodėl ne? Niekada nesigailėjau, kad beveik viską, ką uždirbau Pasaulio banke, išleidau dukterų mokslams. Manau, tai – puiki investicija. Esu tikra: jei moteriai skirta turėti vaiką, tai yra pati didžiausia savęs realizacija. Nei karjera, nei pinigai... Nuostabu, jei tau suteikiama galimybė mažą žmogutį auklėti, puoselėti ir padėti jam tapti protingu, geru žmogumi.
Australija, žinoma, labai toli. Nuskristi nesudėtinga, bet tas žinojimas... Sunku buvo su dukromis skirtis. Simona išvažiavo paskui sesę, aš baigiau dirbti pas Rolandą Paksą, pasijutau labai vieniša...

Jautriai kalbate apie dukras. Kaip jums pavyko sukurti tokius stiprius, artimus ryšius?

Mūsų šeimoje taip įprasta. Ir už tai esu dėkinga tėvams, kurie buvo labai paprasti, bet labai padorūs žmonės. Gyveno pagal Dešimt Dievo įsakymų. Nesu girdėjusi, kad mama būtų apkalbinėjusi kaimynes ar ką nors smerkusi. Tėvai nei manęs, nei brolių neribojo, turėjome didžiulę laisvę, bet kartu jautėme didžiulę atsakomybę. Tikiu, kad toji laisvė žmogui leidžia tapti stipresniam. Savo mergaičių irgi neribojau. Matyt, tai davė rezultatų, atsirado ryšys, pasitikėjimas. Jei Rūta vaikšto nosį nukabinusi, jau žinok, prieis ir sakys: „Mamyte, ar galime pasikalbėti?“ Nemanau, kad mamai lengva išsipasakoti, draugams juk – tikrai lengviau. Rūtai dabar – dvidešimt devyneri, Simonai – dvidešimt šešeri. Sakau, greičiau mane močiute darykite (juokiasi).

Kai skyrėtės su savo dukterų tėvu, jos buvo jau didelės...

Vaikams svarbu, kad šalia būtų abu tėvai. Kai šeimos nebelieka, jiems baisu ir skaudu. Atrodo, vaikai tave supras, bet iš tiesų pernelyg daug negalima tikėtis. Man skyrybos – tarsi neišlaikytas gyvenimo egzaminas. Susimoviau, o perlaikyti iš naujo negaliu.

Betgi jūs nepratusi susimauti?


Daryti klaidų – skaudu. Mano kartos žmonės mokyklose buvo mokomi, kad klysti – blogai. Netgi patiems artimiausiems apie skyrybas bijojau prasitarti...

O, atrodo, esate tokia stipri...

Gal kurioje nors srityje ir stipri, bet asmeniniame gyvenime esu tiesiog moteris. Skyrybos mūsų šeimoje buvo neįsivaizduojamas dalykas, net broliai manęs nesuprato. Ir man gražu, kai du žmonės kartu užaugina vaikus, anūkus. Gražu tradicinė šeima, bet visuomenė keičiasi, o kai kurios vertybės tiesiog nyksta...

Ne kartą girdėjau, kad skyrybos iš esmės pakeičia kai kurių moterų gyvenimą. Jūsų – taip pat?

Po skyrybų aš visiškai atsidėjau darbui. Jis lyg užpildė tuštumą, kuri atsirado iš namų išėjus vaikams, nebelikus vyro. Atkaklaus darbo rezultatai netruko pasirodyti – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Mano planuose nebuvo jokio kito vyro: maniau, gyvensiu viena, auginsiu anūkus...

Tačiau viskas išėjo kitaip. Pati juokaujate, kad savo žmogų sutikote danguje...

Kur dažniausiai žmonės susitinka? Juk darbe tikriausiai. Tuo metu buvau Pasaulio banko techninės paramos projekto Serbijos Respublikai vyriausioji reziduojanti patarėja, dirbau Belgrade. Stengėmės parduoti didžiulį valstybinių įmonių paketą. Vieną savaitgalį skridau namo, į Vilnių. Prahoje šalia manęs atsisėdo vyriškis. Užsimezgė pokalbis. Supratau, kad šis žmogus man gali būti naudingas, juk ieškojau potencialių investuotojų. Kalbėjome angliškai: aš geriau, jis – prasčiau. Įbrukau savo vizitinę kortelę ir paprašiau atsiųsti daugiau informacijos apie įmones, kurioms vadovauja. Oro uoste manęs laukė dukra, su bendrakeleiviu maloniai atsisveikinome, ir aš jį pamiršau. Po kurio laiko paštu gaunu brošiūrą. Prie jos prisegta mano bendrakeleivio verslo kortelė. Joje ranka užrašyta: „Kaip ir minėjau elektroniniame laiške, man buvo labai malonu pabendrauti...“ Kur tas laiškas? Pasirodo, nė neperskaičiusi ištryniau. Pradėjome susirašinėti. Ir vis apie verslą, apie verslą (juokiasi). Vieną dieną Thierry pranešė, kad žada skristi į Vilnių. Gal ir aš čia būsianti? Gal susitiktume pavakarieniauti? Nuo tos vakarienės viskas ir prasidėjo.

Vadinasi, net tai, kad visiškai atsidedi darbui ir nebegalvoji apie asmeninį gyvenimą, dar nieko nereiškia?

O gal čia – tiesiog atsitiktinumas? Vėliau Thierry ne kartą pasakojo pastebėjęs mane dar Prahos oro uoste. Aš jo tikrai nepamačiau... Per vakarienę Vilniuje daugiau sužinojome vienas apie kitą – kad abu išsiskyrę, kad jam vienam dažnai tenka rūpintis trimis savo sūnumis. Jauniausiam dabar – šešiolika, kitiems – jau per dvidešimt.

Kiek laiko praėjo nuo vakarienės iki tos akimirkos, kai nusprendėte drauge gyventi?


Užtruko. Šiais metais Thierry man pasipiršo. Nemanėme, kad būtina įforminti santykius, bet jei ryšys puikus, jei žmonės nori būti kartu, atsiranda ir kitas noras – įsipareigoti, pasižadėti. Noras turėti tradicinę šeimą, kurioje viskas aišku: vyras, moteris, jų abiejų vaikai. Graži šeima man kelia susižavėjimą. Thierry šeima – tokia. Neseniai šventėme auksines jo tėvų vestuves. Buvo didžiulis pokylis senoje pilyje. Vien šeimos narių dalyvavo trisdešimt penki.

Tarp prancūzų išmokote ilgai vakarieniauti, skirti gerą vyną nuo prasto...

Kai kuriuos dalykus ir anksčiau žinojau, tačiau per tuos metus įsigilinau į subtilumus. Su šeimos moterimis dalijamės receptais. Man patinka gaminti. Thierry moka tik kepti omletą ir meistriškai atidaryti austres.

Anksčiau ar vėliau turėjo kilti klausimas: o gal imti ir likti namuose Paryžiuje? Juk galėtumėte tai sau leisti...

Jaučiu tokį spaudimą (juokiasi). Išsibarstymas per šalis, miestus gal ir turi savo privalumų, bet kartu labai daug atima. Juk vieną kartą gyveni, gaila laiko, kurį praleidi be artimų, mylimų žmonių. Ypač pikta, kai lauki lėktuvo į Lietuvą, o jis neskrenda!

Daugelis moterų kalba apie tai, kad užsieniečiai vyrai kitokie, ypatingi...

Neturiu tiek patirties, kad galėčiau apibendrinti. Manau, esama labai įdomių, didelių žmonių tarp lietuvių ir lygiai taip pat menkų – tarp prancūzų, italų, anglų. Kur kas svarbiau, ar tau tas žmogus priimtinas, artimas, kokios jo savybės įdomios, brangios.

Ir kokios jus pakerėjo?

Pirmiausia – supratimas. Dažnai mums netgi žodžių nereikia...

Ką veikiate būdami kartu?

Thierry jau seniai kopia į kalnus. Drauge su juo pradėjau ir aš. Žiemą važiuojame slidinėti. Kai būnu viena, mėgstu greitai vaikščioti – pusantros valandos greitojo ėjimo, jokio specialaus pasirengimo nereikia. Pamenu, Taškente grįžtu dešimtą vakaro iš darbo, persirengiu – ir pirmyn. Nebijodavau, Taškentas – saugus miestas, Briuselyje vakarais stengiuosi nevaikščioti – nesaugu, o Vilniuje – visur pėstute. Su Thierry ką tik grįžome iš Maroko. Vaikščiojome po Atlaso kalnus – nuostabu!

Prisipažinkite, ar kada gailėjotės pasukusi į politiką?

Ir ne kartą! Ypač skaudu, kai puolama už nieką. Esu laisva ir galiu daryti, ką noriu, užtat nepakenčiu, kai mėgina prispausti. Labai negražiai prispausti – lenda į asmeniškumus ir kanda giliai, į pačią širdį. Manau, tai – negražu.

Ar taip yra tik Lietuvoje?


Nemanau, kad Lietuva kuo nors skiriasi. Vakariečiai irgi kanda vienas kitam. Vokietijos kanclerę Angelą Merkel nufotografavo maunantis kelnaites pliaže. Bet vėlgi – su viešumu reikia susitaikyti, žinoti, jog tave stebi, ir elgtis taip, kad neturėtų prie ko prikibti. Nepykstu, kai žurnalistai fotografuoja išsižiojusią, skaudina tik netiesa.

Gyvendami Lietuvoje mes įsivaizduojame, kad Briuselyje tai jau tikrai niekas nieko neapkalbinėja, nekimba į atlapus...

Būna dar blogiau (šypsosi)... Daugiausia laisvės politikai turi Prancūzijoje. Čia visą laiką egzistavo nerašyta taisyklė – nelįsti į asmeninę jų erdvę. Nicolas Sarkozy, tiesa, padiktavo kiek kitokį toną. Prancūzai sako, kad prezidentui netinka žaisti asmeniniu gyvenimu.

Vienu metu girdėjome kalbų, kad norėtumėte siekti Lietuvos prezidento posto...


Žurnalistams juk reikia intrigos (juokiasi). Jie ir pasigavo... Tikrai neturiu tokių ambicijų. Lietuva turi galimybę išsirinkti gerą prezidentę. Kalbu, žinoma, apie eurokomisarę Dalią Grybauskaitę. Praleisti tokią progą būtų nedovanotina.
Komentarai
Temos Europa
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką