„Savame krašte pranašu nebūsi", - teigia lietuvių patarlė. Matyt, panašių posakių turi ir kitos tautos, juk ne tik lietuviai įveikia jūras marias ieškodami laimės, bet ir užsieniečiai pamėgina mūsų žemėje atrasti savąją. Ne vienam pavyksta čia tapti garsiu žmogumi: nors lietuviams nestinga nacionalistų bruožų, nors saulės čia mažai, o publika santūri ir drovi, žymūs užsieniečiai nedvejodami vadina Lietuvą savo namais ir karjeros uostu.
Supranta lietuviškus komplimentus
Pro stiklinę sieną Shorena Janiashvili (20) užsižiūri į dangų, nušvitusį žydrai. „Lietuvoje man stinga tik saulės, - atranda vieną trūkumą. - Kai šiemet ji pagaliau nušvito, tik stovėjau užvertusi galvą ir žiūrėjau aukštyn." Liūdesio gaidelę išgirsti nesunku. Taip būna, kai tau tik dvidešimt, o gyvenimas dar kartą verčiasi aukštyn kojomis. Mergina atsidūrė aklavietėje: Gruzijos televizijos laidos, kurioje ji iki šiol dirbo, po savaitės nebebus. Vadinasi, nebeliks ir pagrindinio pajamų šaltinio, o kas toliau - neaišku. Aišku tik tai, kad Shorena norėtų pasilikti Lietuvoje: nors su šia žeme nebesieja darbo sutartis, nors Gruzijoje dar nebaigtos teisės studijos, mūsų šalis jai pasirodė jauki ir teikianti vilčių.
Čia ją atvijo darbas: Gruzijos televizijoje vedė interaktyvųjį šou, paskui jį nuspręsta kurti Lietuvoje. Pirmuosius mėnesius buvo visai smagu, vėliau teko pajusti graužiant ilgesį, bet jį įveikti padėjo Shoreną staiga įsukęs lietuviškas pramogų pasaulis. „Jame buvau „žmogus iš gatvės" tiesiogine prasme, - šypteli ji. - Kai Gruzijoje kilo karas, Vilniuje žmonės susirinko į palaikymo mitingą. Nuėjau ir aš, o ten mane užkalbino žurnalistai. Po kelių dienų paskambino ir pakvietė į projektą „Muzikos akademija". Supratau, kad verta sutikti." Dainingoje tautoje gimusi mergina anksčiau nesimokė dainuoti - žadinti jos talentą ėmėsi lietuviai. Ir prižadino: pasibaigus „Muzikos akademijai", Shorena sėkmingai dainuoja „Žvaigždžių duetuose", dainavimo paslapčių mokosi pas Rūtą Ščiogolevaitę. „Dainininkei svarbiausias - balsas, - neabejoja. - Charizma. Bet labai svarbi ir sėkmė."
Pasaulyje bene žymiausios savo tautietės Katie Melua mergina nekelia ant pjedestalo: „Melua yra puikus pavyzdys, kad pasaulį užkariauti galima nebūtinai stipriu balsu, o tiesiog pagavus už uodegos sėkmę."
Lietuviai Shoreną priima labai šiltai. „Jie patys sako esantys šalti, bet aš to nejaučiu. Jeigu jausčiau iš žmonių sklindantį šaltį, manęs čia nebūtų. Bet, matyt, taip jau yra: tamsiaplaukiai mėgsta šviesiaplaukius, ir atvirkščiai, - juokiasi ji. - Sulaukiu malonaus dėmesio, jau suprantu lietuviškus komplimentus „Tu pati gražiausia" ir panašiai..." Šešėlis Shorenos veidu praslenka tik užsiminus apie lietuvišką konkurenciją. „Žmonės dažnai klausinėja, kodėl nedainuoju gimtojoje šalyje, - prisipažįsta. - Jie žvelgia įtariai: gal aš įsivaizduoju, kad Gruzijoje reikia daugiau talento ir pastangų, o čia nereikia beveik nieko? Ne, ir Lietuvoje turi labai pasistengti, norėdamas prasimušti. Bet noriu čia siekti karjeros, nes čia pradėjau dainuoti. Būtų gaila tai nutraukti. Žinau, dabar krizė, prodiuseris irgi dūsauja: ech, jeigu aš būčiau atsiradusi Lietuvoje bent prieš metus... Bet vilčių neprarandu."
Namai ten, kur širdis
Turbūt niekas neprieštaraus: Erica Jennings (28) yra žymiausia užsienietė Lietuvos scenoje. Ankstyviausias jos vaikystės prisiminimas - miuzikle dainuojančios seserys, kai Ericai tebuvo dveji. Nuo tada ji irgi troško būti scenoje. Mergaitė nesvajojo tapti įžymybe, jai nebuvo svarbu, ką scenoje veikti, - dainuoti, šokti ar vaidinti, - tiesiog norėjo ten būti. Erica dėkinga savo mamai, leidusiai privačiai mokytis dainuoti, nuo septynerių metų lankyti chorą ir šokti. Ji dėkinga abiem tėvams, paraginusiems eiti ten, kur šaukia širdis. Ir, žinoma, dėkinga savo grupės nariams, pakvietusiems airę merginą prisidėti prie „Skamp".
Nors daugelis mano priešingai, „Skamp" pradžia nebuvo lengva. „Pusantrų metų klebenome radijo stočių durų rankenas, svajojome, kad iš mūsų paimtų interviu, - prisimena Erica. - Iš pradžių niekam nepatikome: stilių ir kalbų samplaika skambėjo pernelyg keistai. Bet sykį vienas vaikinas, vardu Saulius Sventickas, surizikavo ir paleido į eterį mūsų dainą „Summertime". Paskui jau visi panoro mūsų interviu."
Ar lengva daryti karjerą Lietuvoje? Ericos nuomone, tai nelengva niekur. „Manau, Airijoje nebūtų nei lengviau, nei sunkiau: visur reikia ne tik talento, geros išvaizdos, bet ir sėkmės. Bet kurioje šalyje išlikti populiariam - sunkus darbas, - tikina. - Tai primena gerą mokymąsi: vienąkart mokykloje gauti dešimtuką lengva, bet nuolat išsilaikyti viršūnėje - kur kas sudėtingiau." Ar netampa dar sunkiau, susidūrus su nacionalizmo gaidelėmis? „Kiekvienoje šalyje yra saujelė žmonių, išdidžiai vadinančių save nacionalistais. Dažniausiai jie tik gadina savo krašto vardą, - neabejoja Erica. - Tikrieji nacionalistai yra geri savo šalies ambasadoriai, besididžiuojantys savo šaknimis ir besidalijantys savo kultūra su kitų šalių kultūromis."
Ar savoje žemėje sunku tapti pranašu? „Tame posakyje yra tiesos, - šypteli. - Pavyzdžiui, Airijoje daugelis žmonių labai skeptiškai vertina grupės „U2" lyderį Bono. Bet pažvelkite į Andrių Mamontovą: Lietuvoje jis tarsi ikona, žmonės jį dievina." Erica Lietuvoje ikona nesijaučia, bet jaučiasi visiškai sava. Kažkada, vos atvykusi, patyrė didžiulį kultūrinį šoką ir labai ilgėjosi tėvynės, bet vėliau pajuto meilę šiam kraštui, susirado draugų, ėmė siekti karjeros. „Čia gimė mano sūnus, mano vyras turi lietuviškų šaknų... Ir namai yra ten, kur širdis", - neabejoja garsiausia Lietuvos airė.
Sėkminga karjera uošvijoje
Berneen Candice Čereškai (24) karjeros Lietuvoje galėtų pavydėti ne viena vietos mergina. Vos įkėlusi koją į Lietuvą, ji sublizgėjo trečiajame realybės šou „Kelias į žvaigždes", paskui nėrė į „Žvaigždžių duetus", o dabar veda laidą „Kakadu", vaidina komedijoje „Laba diena". Ir, žinoma, dainuoja - rengiasi išleisti pirmąjį albumą. Dauguma dainų bus angliškos, kelios lietuviškos įdainuotos su Daliumi Mertinu, o albumo stilius primins ritmenbliuzą. Mergina puikiai supranta: „Lietuvoje populiariausias „bubble gum pop" stiliukas, o maniškis - labiau „purvinas pop"..." Bet šįkart ji leidžia sau nesijaudinti dėl komercijos.
Indų šeimoje gimusi Berneen nuo mažens troško į sceną, bet mokytis muzikos neturėjo galimybių. Į Lietuvą ją atvedė meilė: čia jos vyro Andriaus, kol kas tebegyvenančio Londone, tėvynė. Apsilankiusi uošvijoje susipažino su prodiuseriais, šie joje įžvelgė žvaigždę. „Kai dabar išgirstu, kaip dainavau prieš pusantrų metų, norisi susiimti už galvos, - negailestingai save vertina Berneen. - Buvau tiesiog egzotiška lėlė. Ir tą dariau ne taip, kaip reikia, ir aną... Tai, kad esu kitos rasės, atneša man daugiau dėmesio, bet tikrai nepaverčia gera dainininke. Dabar mokausi dainuoti pas tris mokytojus: Eglę Juozapaitienę, Giedrę Kilčiauskienę ir Dalią Babilaitę. Suprantu, viską darau ne nuo to galo - iš pradžių užlipau į sceną, o tik paskui pradėjau mokytis pas profesionalus. Bet geriau vėliau negu niekada, ar ne?"
Ji ketina įrašyti keletą dainų gimtosios Pietų Afrikos Respublikos radijo stotims, tačiau apie karjerą tėvynėje nesvajoja. „Mano gyvenimas pakrypo visai kitaip, - susimąsto. - Čia visos reikalingos pažintys, galimybės, žmonės..." Žmonės Lietuvoje Berneen priėmė gerai: ji nė nesitikėjo čia susirasianti draugių visam gyvenimui. Draugiška ir publika: Vilniuje santūresnė, mažesniuose miestuose - labai šilta. Tiesa, su savanore kilusį nemalonų konfliktą, dabar sprendžiamą teismuose, sunku priskirti lietuviškam svetingumui. „Aš tik dėkoju Dievui, kad tada manęs nesužeidė, - prisipažįsta Berneen. - Anksčiau buvau naivesnė, o dabar suvokiu: bet kas gali nutikti, nes žemėje yra visokių žmonių. Tada patyriau didelį stresą, norėjau išvažiuoti iš Lietuvos, svarsčiau: aš palikau visus, kuriuos mylėjau, vien dėl galimybės dainuoti, bet ar verta?.. Vis dar nežinau, ar verta. Bet stengsiuosi, kad būtų."
Tango karaliaus siekiai
Iš Urugvajaus kilęs Eduardo Gimenezas (38) save vadina lietuviu: Lietuva yra jo senelių žemė. Prieš trylika metų atvykęs čia studijuoti operos vokalo, Eduardo nė neįtarė, kad likimas viską suplanuos kitaip. Studijas nutraukusio, o vėliau nebeturėjusio laiko prie jų grįžti E. Gimenezo duona šiandien yra ne opera, o tango.
Nėra ko slėpti: garsiausiam Lietuvos tango mokytojui, įkūrusiam Tango akademiją, urugvajietiška prigimtis - tik pranašumas. Kas gi kitas, jei ne lotynų amerikietis, kurio kraujas teka tango ritmu, gali geriausiai perteikti šio šokio paslaptis? „Nesiginu - aš sergu tango, noriu ir kitus tuo užkrėsti", - šypsosi jis. Tačiau tai nereiškia, kad karjera slysta lyg per sviestą, nes Lietuvoje tango muzika nelabai populiari. „Jos čia klausosi gal tik vienas procentas žmonių, visi kiti - „popso", - atsidūsta Eduardo. - Tačiau kitur dirbti vis tiek nenorėčiau: Lietuvoje yra talentingų muzikantų, puikių dainininkų, genialių protų. Jie ir realistai, ir mąstytojai - nuostabu! Visa tai sudėjus gali išeiti meno bomba, kuri sudrebintų pasaulį."
Su šia žeme Eduardo sieja ir šeima: jiedu su aktore Ineta Stasiulyte augina dukrą Upę. Tačiau jis nelinkęs visų priežasčių suversti buičiai, labiau - filosofijai: „Kodėl esu Lietuvoje? Nes niekur kitur nerasčiau tiek klausimų be atsakymų. Žinoma, lietuviai galėtų šį tą pakeisti: bendravimo būdą, požiūrį į kitą žmogų kaip į konkurentą. Pradedi su jais bendrauti, o ore kažkodėl tvyro įtampa: „Ko jis iš manęs nori..." Pradedi kritikuoti valdžios sprendimus, o jie iškart šoka į atlapus: „Pas jus dar blogiau!" Bet juk aš visai nenoriu lyginti, aš tik noriu drauge padiskutuoti! Be to, reikėtų daugiau šypsenų ir - jokių juodų paltų žiemą! Tada būtų šilčiau. O jei sugebi lietuvius sušildyti, jie tokie šilti..."
Lietuvių vyrų svajonė
Rusaitė Sonia (25) gal niekada ir nebūtų uždainavusi, jei lankydamasi Vilniuje nebūtų susipažinusi su prodiuseriu Alku Paltaroku. Alkas, tarsi koks Pigmalionas, iš jos sukūrė įžymybę, ir mergina jam už tai dėkinga. Ji nemėgina įtikinėti turinti stiprų balsą: „Dainuoju toli gražu ne taip gerai, kaip norėčiau." Tačiau turi kitų savybių, reikalingų dainininkei. Nagi, kokios savybės yra svarbiausios dainininkei? „Aistra šiam užsiėmimui, - šypsosi ji. - Charizma. Gera išvaizda. Sėkmė." O balsas? „To net neverta minėti: nekyla abejonių, kad dainininkė turi turėti balsą", - užtikrina. Skeptikai pridurtų, kad išgarsėti rusaitei padėjo ir plastinės operacijos, bet ji nepaliauja tvirtinti: taip, lūpas truputį pasitobulino, bet jos krūtys - kuo tikriausios. Kad ir kaip būtų, šalis, kurioje tik trys milijonai gyventojų, anot Sonios, yra puiki vieta pradedančiai dainininkei: juk Enrique Iglesias pasaulinę karjerą kažkada irgi pradėjo nuo mažų Lotynų Amerikos šalių. O paskui - bus taip, kaip duos Dievas. Arba - kaip sugebės prodiuseris.
Arčiausiai Sonios etalono - popžvaigždė Madonna. Ar rusaitė ant scenos sau leistų tai, ką leidžia Madonna? „Tikriausiai, - žaviai juokiasi. - Jeigu mane stebėtų šimtas tūkstančių žiūrovų, įkaisčiau." Madonnai nieko nereiškia scenoje pavaizduoti masturbacijos aktą. O Soniai? „Kodėl gi ne, - dar žavesnis juokas. - Jeigu žmonėms to reikia..."
Psichologės diplomą tėvynėje įgijusi mergina gana greitai perprato lietuvių poreikius. „Jie - truputį nacionalistai, bet gerbiu juos už tai, - tvirtina Sonia. - Lietuviai santūrūs, gana konservatyvūs, todėl jiems įdomi užsienietė mergina, scenoje beveik neturinti tabu. Aš jiems atrodau kitokia. Šiek tiek egzotiška... O minusai? Lietuvos pramogų pasaulyje esu svetima, įkėliau koją į teritoriją, kurioje ir taip daug talentų. Rusijoje jų, žinoma, dar daugiau." Žinodama savo pranašumus, užsienietės statusą mergina išnaudoja visur: Lietuvoje ji pristatoma kaip intriguojanti rusė, o Rusijoje - kaip iš Lietuvos atvykusi atlikėja. Ten ją žino nedaugelis, tačiau pasitaiko kvietimų į uždarus vakarėlius. „Čia septyni ar dešimt tūkstančių litų už koncertą yra išskirtinis įvykis, o Maskvoje tiek moka už vieną dainą", - išsitaria Alkas.
Jis apglėbia kėdės, kurioje sėdi Sonia, atlošą. „Karjerą Lietuvoje Sonia daro neskubėdama. Užtat nepridaro klaidų", - pažymi. Lietuvių publika rusaitę priima draugiškai. Tiesa, dažnai tenka pernelyg draugiškai nusiteikusius klausytojus vyti nuo scenos su apsaugos darbuotojais, bet prodiuseris tik supratingai šypteli: seksualiai patraukli Sonia auditorijai sukelia karštų jausmų. „Iš tiesų aš kukli, - prisipažįsta mergina, nevengianti pozuoti apsinuoginusi. - Tačiau erotikos nebijau." Matyt, čia ir glūdi Sonios sėkmės paslaptis: ji elgiasi gana droviai, kalba ramiai ir tyliai, tačiau nesigėdija savo kūno ir nesibaimina būti seksuali. Tiesiog - svajonių moteris...
Vieniša tarp baltaodžių
Baro prieblandoje išsiskiria Dianos Meyo (26) figūra, o vakaro pašnekesių ir taurių skimbčiojimo fone išsiskiria jos balsas. Stiprus, žemas, ausiai velniškai malonus balsas. Juodaodė, dainuojanti Tracy Chapman dainas, turi gerbėjų, tačiau prisipažįsta: Lietuvoje ji tik pradedanti atlikėja.
Diana augo Kamerūne, didžiausiame šios šalies mieste Dualoje. Dainavo bažnyčios chore. Į Europą išvyko ieškoti laimės: iš pradžių atsidūrė Rusijoje, o prieš trejus metus atvyko į Lietuvą. Kamerūnietė dirbo vadybininke viename bare, bičiulis supažindino su prodiuseriu Alku Paltaroku, o šis suprato, kad tokio talento nevalia slėpti. Tiesa, vos pradėjus dainininkės karjerą teko padaryti pertrauką, nes Diana pagimdė kūdikį. Dabar, kai sūnui jau septyni mėnesiai, ji vėl mėgaujasi scena.
Lietuviai iš pirmo žvilgsnio jai pasirodė keista tauta. „Kai atvykau, į mane visi taip spoksojo, kad išsigandau, jog jie baisūs rasistai, - susijuokia. - Paskui supratau: spokso todėl, kad šioje šalyje išvis nėra juodaodžių!" Dabar aplinkiniai Dianai atrodo draugiški. „Žinoma, pasitaiko rasistų, - atsidūsta. - Troleibuse išgirstu rusiškų žodžių, kuriuos jau suprantu... Bet rasizmo yra visame pasaulyje. O aš stipri, moku apsiginti."
Vilniuje jauna moteris nuomojasi butą ir į ateitį žvelgia realistiškai: „Dainavimas didelių pajamų kol kas neatneša." Tačiau Tracy Chapman projekte jaučia atradusi save, todėl nuleisti rankų neketina. Ji žavisi Alanu Chošnau, Violeta ir Viliumi Tarasovais, turi vilčių teisėtai vadintis jų kolege. „Norėčiau likti Lietuvoje, rengti daug koncertų, - svajoja Diana. - Čia beveik nėra juodaodžių atlikėjų, todėl turiu šiokį tokį pranašumą. O kai manęs klausia, kodėl nedainuoju gimtojoje šalyje ar dar kur nors kitur, atsakau labai paprastai: čia pradėjau dainuoti, čia ir dainuoju."
Italas be blondinių
Kur prapuolė smagusis italas, traukęs dainą „Amore ciao"? Pasirodo, jis nepradingo - Andre Zappa (33) tebegyvena Vilniuje, čia turi savo verslą, lietuvę sužadėtinę Aušrelę ir, be abejo, krūvelę muzikinių planų. „Prieš penkerius metus atvažiavęs į Lietuvą sutikau žmonių, kurie sumanė iš manęs padaryti dainininką, - prisimena Andre. - Dabar man nelabai patinka, kaip tuomet buvau pristatytas... Kažkoks lengvabūdis, kažkokios blondinės šalia... Pirmoji daina, kurią įrašėme, buvo „Mes negalim be balių" - tada net nesuvokiau, apie ką dainuoju!"
Išleidęs pirmąjį savo albumą „Aš liksiu Lietuvoj", Andre grįžo į Italiją, nes susirgo tėvas. „Jam aštuoniasdešimt treji, - atsidūsta. - Dar turiu brolį ir dvi seseris, todėl kartais privalau nuvažiuoti aplankyti šeimos. Tačiau visuomet sugrįžtu į Lietuvą. Italijoje vargu ar galėčiau dainuoti - viską tektų pradėti nuo nulio, reikėtų pažinčių, didelių pinigų. Ten didžiulė konkurencija." Dabar jis su bičiuliu Piero Buttazzo vadovauja klubui „Prospekto pub", domisi turizmo verslu ir rengia naują albumą, kurio stilius bus visai kitoks nei pirmojo. „Tai bus tikrasis „aš", - žada. - Tik gaila, kad radijo stotys į mane žiūri kreivokai - nepatinka akcentas... Apskritai lietuviai šiek tiek arogantiški. Daryti karjerą Lietuvoje nelengva: žmonės čia mėgsta grupes, kurios visai nemoka dainuoti, tuo tarpu tikrai geri muzikantai groja kone gatvėje. Bet publika man patinka - iš pradžių ji santūri, reikia ką nors padaryti, kad sušiltų, bet paskui jau būna karšta."
Daugiau priekaištų lietuviams jis neturi, tik kartais pajunta iš jų sklindantį pavydą. „Kažkodėl vyrai mano, kad italai čia važiuoja tik grobti lietuvių merginų, - šypsosi. - Žiūri į mus kaip į konkurentus. Bet juk Lietuva - ne tik gražių moterų, o ir puikių galimybių šalis. Be to, čia radau labai gerų draugų."
Iki pasimatymo ekrane?
Profesionalus sportininkas, treneris ir modelis Jeanas Claude Edorhas (37), Vilniuje gyvenantis jau pusantrų metų, taip pat turi vilčių užimti garbingą vietą pramogų pasaulyje. Atletiško vyro tikslas - televizija: „Bet jūs apie tai dar išgirsite."
Jeano Claude vaikystė prabėgo Dramblio Kaulo Krante, o būdamas dešimties su tėvu jis persikėlė į Vokietiją. Kaip profesionalas užsiėmė atletika, dalyvavo Atlantos olimpinėse žaidynėse, treniravo rankinio komandą, dirbo ir modeliu. Kokie keliai jį atvedė į Lietuvą? „Moteris, - plačiai šypsosi. - Mano draugė lietuvė irgi buvo sportininkė. Ji norėjo grįžti į tėvynę, ir aš atvažiavau drauge. Tačiau vėliau mes išsiskyrėme."
Anksčiau juodaodį vyrą su šaltu Lietuvos kraštu siejo meilė, o dabar - veikla, kurios stygiumi atletas nesiskundžia. Sporto klubuose jis veda taebo treniruotes, labai populiarias Holivude. Dirba ir kaip asmeninis treneris, neatsisako modelių agentūros užsakymų. „Man patinka ši šalis, - tikina. - Ji - kylanti, todėl labai tinkama verslui. Gana greitai sužinojau, kad krepšinis - pagrindinė lietuvių religija: žmonės manė, kad esu krepšininkas, ir gatvėse prašė autografų. Aš jiems pasirodžiau panašus į Jonathaną Price. Matyt, jums visi juodaodžiai atrodo panašūs, nes jų čia beveik nėra."
Jeanas Claude svajoja sukurti šeimą ir neslepia norįs, kad jo žmona būtų lietuvė. Pasiteiravus apie lietuvių rasizmą, pasuka kalbą kita linkme: „Patyriau šį tą, ką norėčiau pamiršti." Per tą laiką, kurį čia praleido, vyras sakosi jau supratęs, ko trūksta lietuviams: „Šypsenų ir linksmybių. Toks ir bus mano televizijos projektas, kuriuo jau susidomėjo vienas lietuviškas kanalas. Taigi - iki pasimatymo ekrane!"
