Dvejus metus buvęs tarptautinės kompanijos „Viasat Broadcasting“ vyriausiuoju prodiuseriu, atsakingu už Rytų ir Centrinės Europos kanalų produkciją, šiuo metu prodiuserių kompanijos „TV Play“ vadovas Laurynas Šeškus galėtų drąsiai pretenduoti į taktiškiausiojo pašnekovo titulą. Per interviu neišsisukinėjo nuo atsakymų į pateiktus klausimus ir nežvilgčiojo į laikrodį.
Iš Londono grįžote su naujomis idėjomis ir projektais. Iš kur tiek įkvėpimo?
Įkvėpimo... (šypsosi). Įdomus klausimas, nes niekada apie tai nesusimąsčiau. Šiaip esu žmogus, kuriam patinka kažką daryti, kuris nuolat ieško keistos prasmės. Jei angelas sargas kažką šnabžda, negali tuo nepasinaudoti, nes kitą kartą nebepašnabždės.
Angelas jus aplanko netikėtai?
Dažniausiai taip ir būna. Nors iš pradžių visada lengviau sėdėti ir laukti įkvėpimo. Žinai, kad privalai iki tam tikro laiko kažką padaryti, tad susikaupi ir ieškai vienokio ar kitokio varianto. Taip pagaliau ateina akimirka, kai stebuklingas angelas užbraukia viską, ką jau esi parašęs, ir pašnabžda naujų idėjų. Manau, aš tiesiog labai laukiu to momento ir tikiu, kad jis ateis. Net kai labai spaudžia laikas, būnu ramus, nes žinau, kad angelas pasirodys.
Ar labai skiriasi prodiuserio darbo specifika Lietuvoje ir svetur?
Tiesą sakant, nesiskiria niekur ir niekuo. Nei Londone, nei kurioje kitoje Rytų ar Centrinės Europos šalyje. Kiek kitokie tik įpročiai. Svetur visi prodiuseriai kilę iš kino pramonės, kino mokyklų. Jie visada kur kas daugiau investuoja į užkulisius, grimą. Pavyzdžiui, laidas užsienio prodiuseriai filmuoja kaip kino filmus. Lietuvoje to nėra, nes mes nesame susiję su kinu. Pas mus kiek kitoks darbo pobūdis, bet žanrai tie patys.
Ar nejautėte išskirtinio dėmesio, kitokio požiūrio į save, kai pirmą kartą nuvykote dirbti į Londoną?
Iš pradžių buvo sunku, nes pradėjęs dirbti Londone prižiūrėjau kitas Rytų Europos televizijas. Momentas, kai iš Londono į Taliną atskrenda lietuvis mokyti, kaip estams reikėtų dirbti, psichologiškai buvo gana sunkus. Daug laiko praeina, kol žmonės priima į savo ratą kaip lygiavertį. Kad įsiliečiau į televizijų, kurios turi senesnes tradicijas nei mes, kolektyvą, kartais tekdavo imtis ir drastiškų priemonių. Tarkim, atvažiuoti nekviestam į studiją ir padaryti kažką TOKIO, kad nekiltų abejonių, jog šitas vaikinas kažką supranta ir nėra tik šiaip atsiųstas aukštesnės instancijos. Žmonės ten nei laukia, nei tikisi, jie užsiėmę savo darbais, tad viskas priklauso nuo tavęs paties.
Jūsų darbas visada įtemptas, todėl nelengvas. Ar nebūna akimirkų, kai susimąstote apie kitokią veiklą?
Tiesą sakant, net nežinau, koks darbas yra lengvas. Turbūt net sėdėjimas ir mezgimas muziejuje stebint, kad niekas rankomis neliestų eksponatų, taip pat yra sunkus. Mano darbe sudėtingiausia tai, kad negali nubrėžti ribos tarp darbo ir poilsio. Būna, jog tikrai labai pavargstu, bet kol kas vis tiek dideliais žingsniais einu į priekį. Atsiranda vis naujų planų, darbų, tad nekyla ranka viską užbraukti. O gal nesu pakankamai drąsus, kad atsisakyčiau savo idėjų ir planų (juokiasi).
Vėl sugrįžote į LNK. Ši televizija jums atrodo geriausia ar yra kitų priežasčių?
Kad grįžau į LNK, ne visiškai tiesa. Esu kūręs projektus nacionalinei, taip pat TV3 ir Latvijos televizijoms. Esu nepriklausomas prodiuseris. Bet, aišku, dirbsiu ir su LNK (šypsosi).
Kaip kilo mintis įkurti nepriklausomą prodiuserių kompaniją „TV Play“? Kuo ji skirsis nuo kitų?
Ji skirsis galbūt tuo, kad stengsis tapti tarptautine kompanija – toks pagrindinis tikslas. Taip pat ši kompanija kurs ir interneto projektus. Kol kas esu nusiteikęs labai optimistiškai ir tikiuosi, kad pavyks suburti talentingą ir tikrai gerą komandą, kuri, tikiuosi, bus spalvinga, kūrybinga ir žaisminga.
Jei turėtumėte galimybę sukurti savo televiziją jau šiandien, ko joje niekada nebūtų?
Viena, jeigu būčiau milijardierius ir norėčiau televiziją turėti savo malonumui, o kita, jei tai būtų verslo projektas. Bet vienareikšmiškai – purvo ten būtų kuo mažiau. Manau, tai būtų kažkas panašaus į britų BBC (šypteli).
Kaip apibūdintumėte mūsų žiūrovus?
Sunku kol kas daryti išvadas, bet pastebiu pozityvesnį judėjimą. Žiūrovas iš televizijos projektų pradeda reikalauti kokybės. Visiškai pigus muilas jau nereikalingas ir nebedaro įspūdžio kaip anksčiau. Mūsų žiūrovas apskritai yra kitokio temperamento, tarsi kilęs iš Indijos. Tuo mes labai skiriamės nuo latvių ir estų. Esame tarsi čigonai, nes mums reikia daug spalvų, veiksmo, žmonių. Turime būtinai būti turtingi, visko „penki sluoksniai“, tokie uuuch... (šypsosi)
Žinomi žmonės paprastai būna apipinti gandų. Kaip jums pavyko to išvengti?
Nesu vadinamasis eterio veidas, galbūt todėl ne toks įdomus plačiajai auditorijai. Įdomesni mano projektai nei aš pats. Esu žmogus „už kadro“, todėl nepretenduoju į gandus. Beje, gandai dažniausiai kyla iš pykčio, o aš tikrai ant nieko nepykstu. Man labai patinka visi aplinkui esantys žmonės.
Jūsų gyvenimą galima apibūdinti dviem žodžiais: Vilnius–Londonas. Kur visada mieliau grįžti?
Tikra tiesa. Ypač pastarieji dveji metai buvo Vilnius–Londonas–Liublijana–Praha–Budapeštas–Maskva–Talinas–Ryga ir vėl ratu (šypteli). Bet Vilnius yra tas miestas, kuriame aš gimiau, ir tai yra mano miestų miestas, kito tokio nebus. O Londonas šią dieną labai drąsiai pretenduoja į tokį miestą, į kurį visada norėsiu nuvažiuoti savaitgaliui, savaitei, dienai, mėnesiui. Dar yra 10–20 veidų, kuriuos visada ten bus miela pamatyti.
Prie ko sunkiausia buvo prisitaikyti Londone?
Prie skirtingo mentaliteto, kalbos. Aš nesiskundžiu savo anglų kalbos žiniomis, tad dirbdamas dėl to labai daug bėdų neturėjau. Sunkiau buvo suvokti kontekstą. Kai ko tu nesugebi iki galo žmonėms paaiškinti, kad ir kaip norėtum. Turi būti labai aiškus, tiesus, nes žmonės gali tiesiog nesuprasti, ką turi galvoje.
Kokioje dar šalyje norėtumėte save realizuoti?
Pirmiausia planuose, aišku, yra tos šalys, kuriose esu dirbęs, – tai Latvija, Čekija, Slovėnija. O toliau bus matyti.
Esate labai užsiėmęs, ar lieka bent šiek tiek laisvo laiko sau?
Kad ir kiek darbų turėčiau, stengiuosi nors porą kartų per savaitę pažaisti tenisą ir susitikti su draugais (šypsosi). Idealiausias poilsis būtų lėkti džipu Afrikoje paskui laukinius gyvūnus. Vakare grįžti į toli nuo judrios gatvės esantį jaukų viešbutį, kuriame būtų teniso kortas ir... nežinau (juokiasi), gera kompanija.
Šį kartą į Lietuvą grįžote ilgam ar mintyse mezgasi nauji planai kelti sparnus?
Jau senokai iš mano žodyno dingo tokia sąvoka, kaip „ilgam“. Be to, grįžus visada yra vienas geras ir blogas dalykai. Vienas iš jų, kad atitrūksti nuo to, kas tave gyvenime jaudina. Išvažiuodamas ir vėl grįždamas pamiršti apie badaujančius Afrikos vaikus, apie karą pasaulyje ir apie tai, kad kažkur kažkam kažkas nesiseka (šypteli).
Iš Londono grįžote su naujomis idėjomis ir projektais. Iš kur tiek įkvėpimo?
Įkvėpimo... (šypsosi). Įdomus klausimas, nes niekada apie tai nesusimąsčiau. Šiaip esu žmogus, kuriam patinka kažką daryti, kuris nuolat ieško keistos prasmės. Jei angelas sargas kažką šnabžda, negali tuo nepasinaudoti, nes kitą kartą nebepašnabždės.
Angelas jus aplanko netikėtai?
Dažniausiai taip ir būna. Nors iš pradžių visada lengviau sėdėti ir laukti įkvėpimo. Žinai, kad privalai iki tam tikro laiko kažką padaryti, tad susikaupi ir ieškai vienokio ar kitokio varianto. Taip pagaliau ateina akimirka, kai stebuklingas angelas užbraukia viską, ką jau esi parašęs, ir pašnabžda naujų idėjų. Manau, aš tiesiog labai laukiu to momento ir tikiu, kad jis ateis. Net kai labai spaudžia laikas, būnu ramus, nes žinau, kad angelas pasirodys.
Ar labai skiriasi prodiuserio darbo specifika Lietuvoje ir svetur?
Tiesą sakant, nesiskiria niekur ir niekuo. Nei Londone, nei kurioje kitoje Rytų ar Centrinės Europos šalyje. Kiek kitokie tik įpročiai. Svetur visi prodiuseriai kilę iš kino pramonės, kino mokyklų. Jie visada kur kas daugiau investuoja į užkulisius, grimą. Pavyzdžiui, laidas užsienio prodiuseriai filmuoja kaip kino filmus. Lietuvoje to nėra, nes mes nesame susiję su kinu. Pas mus kiek kitoks darbo pobūdis, bet žanrai tie patys.
Ar nejautėte išskirtinio dėmesio, kitokio požiūrio į save, kai pirmą kartą nuvykote dirbti į Londoną?
Iš pradžių buvo sunku, nes pradėjęs dirbti Londone prižiūrėjau kitas Rytų Europos televizijas. Momentas, kai iš Londono į Taliną atskrenda lietuvis mokyti, kaip estams reikėtų dirbti, psichologiškai buvo gana sunkus. Daug laiko praeina, kol žmonės priima į savo ratą kaip lygiavertį. Kad įsiliečiau į televizijų, kurios turi senesnes tradicijas nei mes, kolektyvą, kartais tekdavo imtis ir drastiškų priemonių. Tarkim, atvažiuoti nekviestam į studiją ir padaryti kažką TOKIO, kad nekiltų abejonių, jog šitas vaikinas kažką supranta ir nėra tik šiaip atsiųstas aukštesnės instancijos. Žmonės ten nei laukia, nei tikisi, jie užsiėmę savo darbais, tad viskas priklauso nuo tavęs paties.
Jūsų darbas visada įtemptas, todėl nelengvas. Ar nebūna akimirkų, kai susimąstote apie kitokią veiklą?
Tiesą sakant, net nežinau, koks darbas yra lengvas. Turbūt net sėdėjimas ir mezgimas muziejuje stebint, kad niekas rankomis neliestų eksponatų, taip pat yra sunkus. Mano darbe sudėtingiausia tai, kad negali nubrėžti ribos tarp darbo ir poilsio. Būna, jog tikrai labai pavargstu, bet kol kas vis tiek dideliais žingsniais einu į priekį. Atsiranda vis naujų planų, darbų, tad nekyla ranka viską užbraukti. O gal nesu pakankamai drąsus, kad atsisakyčiau savo idėjų ir planų (juokiasi).
Vėl sugrįžote į LNK. Ši televizija jums atrodo geriausia ar yra kitų priežasčių?
Kad grįžau į LNK, ne visiškai tiesa. Esu kūręs projektus nacionalinei, taip pat TV3 ir Latvijos televizijoms. Esu nepriklausomas prodiuseris. Bet, aišku, dirbsiu ir su LNK (šypsosi).
Kaip kilo mintis įkurti nepriklausomą prodiuserių kompaniją „TV Play“? Kuo ji skirsis nuo kitų?
Ji skirsis galbūt tuo, kad stengsis tapti tarptautine kompanija – toks pagrindinis tikslas. Taip pat ši kompanija kurs ir interneto projektus. Kol kas esu nusiteikęs labai optimistiškai ir tikiuosi, kad pavyks suburti talentingą ir tikrai gerą komandą, kuri, tikiuosi, bus spalvinga, kūrybinga ir žaisminga.
Jei turėtumėte galimybę sukurti savo televiziją jau šiandien, ko joje niekada nebūtų?
Viena, jeigu būčiau milijardierius ir norėčiau televiziją turėti savo malonumui, o kita, jei tai būtų verslo projektas. Bet vienareikšmiškai – purvo ten būtų kuo mažiau. Manau, tai būtų kažkas panašaus į britų BBC (šypteli).
Kaip apibūdintumėte mūsų žiūrovus?
Sunku kol kas daryti išvadas, bet pastebiu pozityvesnį judėjimą. Žiūrovas iš televizijos projektų pradeda reikalauti kokybės. Visiškai pigus muilas jau nereikalingas ir nebedaro įspūdžio kaip anksčiau. Mūsų žiūrovas apskritai yra kitokio temperamento, tarsi kilęs iš Indijos. Tuo mes labai skiriamės nuo latvių ir estų. Esame tarsi čigonai, nes mums reikia daug spalvų, veiksmo, žmonių. Turime būtinai būti turtingi, visko „penki sluoksniai“, tokie uuuch... (šypsosi)
Žinomi žmonės paprastai būna apipinti gandų. Kaip jums pavyko to išvengti?
Nesu vadinamasis eterio veidas, galbūt todėl ne toks įdomus plačiajai auditorijai. Įdomesni mano projektai nei aš pats. Esu žmogus „už kadro“, todėl nepretenduoju į gandus. Beje, gandai dažniausiai kyla iš pykčio, o aš tikrai ant nieko nepykstu. Man labai patinka visi aplinkui esantys žmonės.
Jūsų gyvenimą galima apibūdinti dviem žodžiais: Vilnius–Londonas. Kur visada mieliau grįžti?
Tikra tiesa. Ypač pastarieji dveji metai buvo Vilnius–Londonas–Liublijana–Praha–Budapeštas–Maskva–Talinas–Ryga ir vėl ratu (šypteli). Bet Vilnius yra tas miestas, kuriame aš gimiau, ir tai yra mano miestų miestas, kito tokio nebus. O Londonas šią dieną labai drąsiai pretenduoja į tokį miestą, į kurį visada norėsiu nuvažiuoti savaitgaliui, savaitei, dienai, mėnesiui. Dar yra 10–20 veidų, kuriuos visada ten bus miela pamatyti.
Prie ko sunkiausia buvo prisitaikyti Londone?
Prie skirtingo mentaliteto, kalbos. Aš nesiskundžiu savo anglų kalbos žiniomis, tad dirbdamas dėl to labai daug bėdų neturėjau. Sunkiau buvo suvokti kontekstą. Kai ko tu nesugebi iki galo žmonėms paaiškinti, kad ir kaip norėtum. Turi būti labai aiškus, tiesus, nes žmonės gali tiesiog nesuprasti, ką turi galvoje.
Kokioje dar šalyje norėtumėte save realizuoti?
Pirmiausia planuose, aišku, yra tos šalys, kuriose esu dirbęs, – tai Latvija, Čekija, Slovėnija. O toliau bus matyti.
Esate labai užsiėmęs, ar lieka bent šiek tiek laisvo laiko sau?
Kad ir kiek darbų turėčiau, stengiuosi nors porą kartų per savaitę pažaisti tenisą ir susitikti su draugais (šypsosi). Idealiausias poilsis būtų lėkti džipu Afrikoje paskui laukinius gyvūnus. Vakare grįžti į toli nuo judrios gatvės esantį jaukų viešbutį, kuriame būtų teniso kortas ir... nežinau (juokiasi), gera kompanija.
Šį kartą į Lietuvą grįžote ilgam ar mintyse mezgasi nauji planai kelti sparnus?
Jau senokai iš mano žodyno dingo tokia sąvoka, kaip „ilgam“. Be to, grįžus visada yra vienas geras ir blogas dalykai. Vienas iš jų, kad atitrūksti nuo to, kas tave gyvenime jaudina. Išvažiuodamas ir vėl grįždamas pamiršti apie badaujančius Afrikos vaikus, apie karą pasaulyje ir apie tai, kad kažkur kažkam kažkas nesiseka (šypteli).
