„Abipus sienos“ – Radži ir jo motinos akistata

Susitikimas, kuriam rengėsi visi. Ir šiapus, ir anapus ekranų. Susitikimas, kurio laukė ir tikėjosi. Nuo pat tos dienos, kai išėjusi iš Panevėžio moterų pataisos namų, ekskalinė prašneko apie naują gyvenimą – be narkotikų ir nusikaltimų. Ir apie viltį, nors trapią, tačiau neapleidžiančią.
 
„Tikiuosi, kad aš jį pamatysiu. Ir su juo pabendrausiu“, – vilties nepraranda Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centre šiandien besiglaudžianti ši dviejų svetimų globai paliktų sūnų mama.
 
Radžis žiūrėjo visus Raisos pasirodymus laidoje „Abipus sienos“. Skaitė komentarus apie tai internete. Domėjosi, ką apie jo mamą kalba aplinkiniai, draugai ir priešai. Žiūrėjo likęs vienumoje, su savo mintimis ir prisiminimais.
 
„Motina paprastai kaip ta lašiša plaukia į aukštupį tūkstančius kilometrų pas sūnų. Esu įsitikinęs, kad jiedu pasimatys“, – tvirtins Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas J.Stašinskas.
 
Matėme Raisą braukiančią išdavikes ašaras, leipstančią iš juoko ar sielvartingai atgailaujančią. Matėme ir kitokią – visus koneveikiančią ir prakeikiančią. Girdėdamas Raisos kalbas Radži neslėpė nusivylimo ir apmaudo. Kodėl ji puola globėją? Moterį, skyrusią savo gyvenimą svetimam, jį išauginusią ir mylėjusią?
 
„Globėja daro jam blogą įtaką“, – tai Raisos Aleksandrovič neatsargiai ištarti žodžiai, kurie tąkart skrodė it peiliu.
 
Abipusiai kaltinimai ir apmaudo ašaros. Neišsakyti žodžiai ir žeidžianti tiesa. Ar įmanoma atleisti ir mylėti? Taip, kaip tikra mama myli savo sūnų.