Viename sostinės viešbutyje vykstančiame lietuvių dizainerių mados renginyje Dianos kampelis iškart krenta į akį – ant pakabų tabaluoja ryškūs drabužiai. Tačiau prekinio ženklo „Adatytė“ kurėja pati kartais nustemba, jog jos spalvinga kūryba traukia ne tik jaunus žmones.
„Turime klienčių iš Rusijos – tokias dvi moteris apie 60 metų amžiaus: ryžai plaukus nusidažiusios, pasipuošusios turkio spalvos pėdkelnėmis, žaliais batais. Kaskart, kai atvažiuoja į Lietuvą, jos užsuka į mūsų saloną bent pasisveikinti – smagiai bendraujame“,— pasakoja Diana, o šypsena nuo jos veido nedingsta per visą pokalbį.
Diana, o Lietuvoje ar tenka sutikti vyresnio amžiaus moterų su polėkiu?
Mano anyta ir mama rengiasi ryškiai. Pastebėjau, kad apskritai per kelerius metus žmonės Lietuvoje ir spalvingesni tapo, ir lietuvių kūrėjų drabužiais vis daugiau domisi.
Esi viena iš sėkmingų lietuvių kūrėjų, „Adatytė“ prekiauja Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, turite klientų užsienyje. Kodėl nesirodai žiniasklaidoje, nesigiri?
Kukli esu ir „Adatytė“ tokia pati. Mes nerengiame madų šou, kolekcijų pristatymų su žvaigždėmis. Mūsų podiumas yra gatvėje, o žmonės, apsivilkę mūsų rūbais – modeliai. Be to, užtenka reklamos iš lūpų į lūpas – štai buvome vasarą muzikiniame festivalyje, susipažinome su vienu vyru. Po pusmečio prieš Kalėdas sulaukiu jo skambučio – pasirodo, jis įmonės direktorius, jam patiko mūsų kuriama apranga ir jis nori darbuotojus pradžiuginti – padovanoti mūsų drabužių.
Darbų vertinimas – didelė dovana žmogui, ar ilgai to siekei?
Oi, iš pradžių bandžiau bėgti nuo siuvimo reikalų. Mano mama 12 metų turėjo siuvimo reikmenų parduotuvę Šv. Stepono gatvėje, Vilniuje. Laukdama, kol užeis klientai, ji dažnai neturėdavo ką veikti, todėl atsitempė ten siuvimo mašiną ir siūdavo. Žmonės ateidavo pirkti siūlų ar dar ko, tuo pačiu paprašydavo mamos kelnes patrumpint, sijoną pasiaurint. Kadangi būdama paauglė vasaromis sukiodavausi toje parduotuvėje, tai ir aš šio amato išmokau. Tačiau ateities su siuvimu nesiejau, sakiau, kad toje mamos parduotuvėje nė už ką gyvenime nedirbsiu.
Kas atsitiko, kad sugrįžai į šeimos verslą?
Baigiau verslo vadybą, bandžiau dirbti banke, tačiau su kostiumėliu, oficialioje ir reglamentuotoje aplinkoje ištvėriau vos du mėnesius. Vėliau renginius organizavau. Tada įvyko ekonominė krizė ir aš apsisprendžiau – atėjau į parduotuvę pas mamą, pakeitėm verslo pobūdį – pradėjome kurti ir siūti rūbus, kokių mums atrodė Lietuvoje trūksta, kokių man pačiai norėjosi. Dabar „Adatytė“ drabužių prekės ženklui yra jau trys metai, mes darbuojamės keturios – aš, mama ir dvi siuvėjos. Neįsivaizduoju, ką dar bedarydama galėčiau būti laimingesnė.
Kokia būtų „Adatytės“ šlovės akimirka? Pavyzdžiui, jūsų kurtų drabužių paprašo pasaulinio lygio muzikos grupės prodiuseris ir panaudoja juos vaizdo klipo filmavime? Anglijos karalienė paprašo jūsų sukurti mokyklines uniformas visiems britų vaikams?
Šlovės akimirką patiriame jau dabar. Kiekvieną dieną sulaukiu skambučio ar elektroninio laiško – klientai džiaugiasi, kad vilkintys mūsų drabužius sulaukia komplimentų. Vienąkart atsiliepiu telefonu, o moteris sako – žinai, aš užsivilkusi šiandien tavo kurtą suknelę sulaukiau net 10 komplimentų. Man didžiausias malonumas – padaryti kitus laimingais.
Turbūt moterys, jūsų klientės, yra labai drąsios, nebijančios išsiskirti iš minios?
Rengiame ir scenoje pasirodančias dainininkes, aktores, ir mokytojų klienčių turime bei visokių kitų profesijų atstovių, taip pat ir vyrų – siuvame ir jiems. Žinoma, spalvas mėgsta drąsios, ryškios asmenybės, nebijančios savęs išreikšti. Tačiau šiandien moterims reikia ir subtilesnių spalvų, kartais net klientės išvaizda lemia, jog jai labiau tinka neutralesnio atspalvio rūbas. Į tai atsižvelgiame – mūsų pavasario kolekcijoje yra keturios pastelinės spalvos.
Kokiai žinomai moteriai norėtum padovanoti savo kurtą suknelę, kodėl?Mamai, kaip padėką už tai, kad išmokė siūti.
