Vieniems jis – studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija), kurią baigė 1973 metais, bendrakursis, kitiems – kolega iš Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro, tretiems – charizmatiškas, hipnotizuojantis aktorius teatro, televizijos spektakliuose ar kino filmuose, dar kitiems – kūrybinių ir vadybinių idėjų kupinas bendramintis.
A. Večerskis buvo Algės Savickaitės ir Henriko Vancevičiaus mokinys – ilgaplaukis studentas, išsiskiriantis ilgu odiniu paltu. Uždaras, daug skaitantis, rūkantis ir valgantis šokoladą. Tai buvo jaunuolis, atvykęs iš vokiškų tradicijų turinčio krašto – Šilutės, kur subrendo ne tik gerų mokytojų padedamas, bet ir auklėjamas darnios šeimos.
Kartą man pasakė, kad aš nevaidinu. Tai buvo didžiausias komplimentas. Vadinasi, pasiekiau tą tobulumo ribą, kai nebeaišku, vaidini ar ne...Teatre, kuriame pradėjo savo aktoriaus karjerą, A. Večerskis sukūrė keliasdešimt ryškių, charakteringų vaidmenų, tarp kurių – Bocmanas (J. Barrie „Piteris Penas“), Karmelitas (B. Sruogos „Kazimieras Sapiega“, Basovas (M. Gorkio „Vasarotojai“, apdovanotas prizu už geriausią sezono vaidmenį), Fordas (W. Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“), Pijus Karnavičius (A. Škėmos „Pabudimas“, apdovanotas prizu už geriausią sezono vaidmenį) ir daugelis kitų.
Jo sukurtas Motiejus Sapiega B. Dauguviečio „Žaldokynėje“ (rež. Kazimiera Kymantaitė) iki šiol išsaugotas A. Večerskio kūrybinėje biografijoje, yra vienas iš šio legendinio spektaklio epicentrų – dramaturgo tekstas Adolfo Večerskio lūpose įgauna ryškių ir aktualių satyrinių atspalvių, o jo vaidyba, publikai sukelianti juoko priepuolius, tebėra didžiausias masalas žiūrovams.
A. Večerskio dėka „Žaldokynė“, pastatyta daugiau nei prieš pusšimtį metų, ir šiandien sėkmingai vaidinama ne tik Nacionalinio dramos teatro scenoje, bet itin daug keliauja po įvairius Lietuvos miestus. Po režisierės Kazimieros Kymantaitės mirties A. Večerskis globoja šį spektaklį: sudaro gastrolinę programą, dirba su aktoriais, atnaujina vaidmenis, taip prisideda prie gyvosios Lietuvos teatro istorijos išsaugojimo.
A. Večerskio vaidyba – ryškus aktoriaus meno pavyzdys. Tai charakterinis aktorius, sugebantis kuriamu vaidmeniu išreikšti savo impulsyvų vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu daugiabriaunį mūsų amžiaus žmogų. Jis išsiskiria sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakyti natūralizmo bei buitiškumo.
Jo kūrybos esmė – improvizacija. Apie savo pagrindinę – aktoriaus – profesiją jis kalba rimtai: „Nesu įsitikinęs, kad galima suvaidinti viską. Ir nebūtinai. Vis tiek – kai vaidini penkiasdešimt kunigaikščių, išeina tik vienas.“ Arba: „Kartą man pasakė, kad aš nevaidinu. Tai buvo didžiausias komplimentas. Vadinasi, pasiekiau tą tobulumo ribą, kai nebeaišku, vaidini ar ne.“ Kaip per šv. Kalėdas jis kasmet namuose stato didžiulę, būtinai tikrą, eglę, taip ir scenoje jam visada svarbu išlikti ryškiam ir matomam.
Kartą namo kieme priešais mane suklaupė dešimt vienuolių ir prašė palaiminimo. Nejuokauju. O kartą priėjo indas, paėmė už rankos ir pasakė: „Mudu esame vieno kraujo...1992 metais Adolfas Večerskis įkūrė pirmą privatų teatrą Lietuvoje „Vaidilos ainiai“, kuris nuo 1997 metų buvo vadinamas Adolfo Večerskio teatru. Čia buvo pastatyta ir jo paties veikalų, ir Billo Manhofo „Neatidarykite durų po vidurnakčio“, ir kitų. Su teatro spektakliais lankytasi ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kartu su A. Večerskiu dirbę „Vaidilos ainiai“ iki šių dienų liko ištikimi jo bičiuliai.
1993 metais A. Verčerskis studijavo Tarptautiniame Niujorko meno institute meno ekonomiką ir vadybą, 1995 baigė vadybos kursus Amerikos centre ir specialų vadybos kursą Baltijos vadybos fonde. Amerikoje jam teko ne tik vadovauti teatrui, bet ir statyti spektaklius, ten jis pradėjo rašyti savo pirmąsias pjeses, tarp jų „Gyvenimo miražas“ (1994), „Paskutinė meilės naktis“ (1996, pagal Miguelio Delibeso pjesę), „Aukščiausioji terapija“ (1997, pagal Christopherio Durango pjesę).
A. Večerskis sukūrė dešimtis vaidmenų ne tik teatre, bet ir kine, televizijoje. Kurso draugai jį dėl impozantiškos išvaizdos Konservatorijoje vadino Gogoliu, o po Danutės Keturakytės TV serialo „Paskutinis barjeras“ visa Lietuva į jį atsigręždavo, sakydama: „Vabalas eina.“ Vabalo vaidmuo ilgam buvo tapęs Adolfo Večerskio talento ženklu. Ir šiandien jis šmaikštauja: „Tada buvau dar populiaresnis negu dabar. Galėjau neturėti pinigų – mane visur būtų pamaitinę. Bet štai nutariau pabandyti mokykloje suvaidinti Kalėdų Senelį. Pasiėmiau drabužius, išmokau tekstą. Staiga man vaidinant kažkas sušuko: „Vabalas čia, o ne Kalėdų Senelis.“ Po šio įvykio sugriuvo iliuzija, kad galiu būti Kalėdų Senelis. Daugiau to savo gyvenime niekada nedariau.“
Nuo 1998 metų A. Večerskis buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro programų vadovas, o nuo 2005 – Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius. Šios pareigos ne tik suteikė naujų įsipareigojimų, bet leido išsiskleisti visiems jo sugebėjimams: šiandien tai aktorius, režisierius, teatro vadybininkas. Apsuptas įvairių žmonių, A. Večerskis visada yra dėmesio centre. Tai ne vien direktorius, tai dideliu humoru spinduliuojantis gyvenimo aktorius, todėl kiekvienas jį susitikęs kaip tikrame teatre nežino, ar verkti, ar juoktis, – bet nereaguoti negali.
Visą gyvenimą sakau, kad mano veikla yra skirta žmonėms. Vieni tai priima, kiti – ne. Žaidžiu tą žaidimą, kurį man siūlo patys žiūrovai. Manau, kad esu jiems tiek pat artimas, kiek ir jie man.A. Večerskis yra Valstybinės teatro asociacijos pirmininkas ir oficialus Lietuvos nacionalinio teatro atstovas Europos teatrų konvencijai. Tarp šių oficialių įsipareigojimų jis randa laiko ir televizijos projektams – kūrė didžiulio populiarumo sulaukusį Antano Barono personažą seriale„Nekviesta meilė“, šis personažas dėl finansinių sunkumų kūrybinės komandos buvo „numarintas“, tačiau žiūrovų dėka vėl „prisikėlė“. A. Večerskis suspėja ir į tokius televizijos projektus kaip „Žvaigždžių duetai“ ar „Triumfo arka“, dalyvauja šių šmaikščių renginių dalyvių vertinimo komisijose.
Dar jaunystėje mokėsi kalbų, nes norėjo būti vertėju, šiuos gabumus jis taip pat panaudojo teatro labui: yra išvertęs keliolika pjesių, kurios paskatino jį imtis režisieriaus profesijos. Pastatė beveik dvi dešimtis spektaklių, labiausiai A. Večerskis šiandien žinomas iš spektaklių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – čia pastatė Jeano Anouilh‘o „Bambą“ (2002), Joe Ortono „Grobį“ (2003), Ray Cooney „Meilę pagal grafiką“ (2005) ir Dale’o Wassermano, Joe Dariono ir Mitcho Leigho miuziklą „Žmogus iš La Mančos“ (2009).
A. Večerskis įrodė, kad reikia mokėti skaityti pjeses, nes režisūra dažnai priklauso nuo tikslaus medžiagos pasirinkimo. Todėl į jo režisuotus spektaklius žmonės grįžta po daug kartų, žiūrovai pageidauja ne pagal grafiką atvežti „Meilę pagal grafiką“, nes po vieno spektaklio į kitą bilietai išperkami per porą valandų.
A. Večerskis baigia vaidinti, nulipęs nuo scenos ar išėjęs iš TV paviljono. Tačiau ypatinga aktoriaus galia jį lydi ir kasdienybėje: „Kartą namo kieme priešais mane suklaupė dešimt vienuolių ir prašė palaiminimo. Nejuokauju. O kartą priėjo indas, paėmė už rankos ir pasakė: „Mudu esame vieno kraujo...“ Tiek scenoje, tiek gyvenime Večerskis moka naudotis savo neeiline energija.
„Visą gyvenimą sakau, kad mano veikla yra skirta žmonėms. Vieni tai priima, kiti – ne. Žaidžiu tą žaidimą, kurį man siūlo patys žiūrovai. Manau, kad esu jiems tiek pat artimas, kiek ir jie man. Stengiuosi suprasti žmones, labai mėgstu bendrauti, tai man duoda energijos“, – sako savo gerbėjams A. Večerskis.
