Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Armoškaitė: Simas liepė man būti jo žmona. Ir taškas (papildyta rugpjūčio 5 d.)

Agnė Armoškaitė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Agnė Armoškaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šį interviu gauname tik su sąlyga, kad bus šviesus. Toks, koks dabar yra Agnės Armoškaitės (30) gyvenimas. Skyrybų su vyru futbolininku Deividu Šemberu ašaros jau išverktos. Naujo karjeros laiptelio pavydėtų ne viena Lietuvos žvaigždė, nes nuo rudens TV3 kanale Agnė bus kasdienės pokalbių laidos vedėja. O širdyje – nauji jausmai bankininkui Simonui Grigaliūnui (30) ir siekis turėti gražią šeimą.

Pradėkime nuo karjeros pokyčių. Laidos formatas – sudėtingas, darbo – beprotiškai daug. Minčių atsisakyti tokio pasiūlymo nebuvo? Ar televizija tikrai tokia stipri jėga, kad neįmanoma atsispirti?

Ne vienus metus dirbau su televizija – ir kadre, ir už kadro, ir televizinius renginius organizavau. Man televizija iš tiesų yra jėga, kuri labai traukia. Be to, laidos vedėjo atranka buvo labai rimta. Nurungiau išties stiprius žmones, nes rinktasi iš vyrų, moterų, žinomų žmonių, profesionalų. Aišku, pripažinimas, kad esu geriausia, paglostė širdį ir savimeilę. Kadangi per pastaruosius kelerius metus man nebuvo lengva, labai norėjosi daugiau šviesos gyvenime. Ir šita laida – pačiu laiku.

Labai noriu, kad ji būtų šviesi, atvira, kupina geros energijos. Stengsimės ją tokią padaryti, nes manau, kad Lietuvoje tokia pokalbių laida labai reikalinga. Nesinori purvo ir bėdų turgaus... Esu įsitikinusi, kad apie sudėtingus ir svarbius dalykus žmogui galima kalbėti ir šilčiau, ir paprasčiau, ir nedramatizuojant. Norisi pokalbių apie gyvenimą, kuris yra gražus.

Būnant laidos vedėja teks priprasti, kad dažniau aptarinės ne tavo, kaip vedėjos, gebėjimus, o išvaizdą, kilogramus...

Visi mes savaip gražūs ar negražūs. Bet manau, kad pokalbių laidos vedėjai daug svarbiau turima gyvenimo patirtis ir branda. O kalbės visi – daug ir apie viską (šypsosi).

Na, pastaruoju metu TV vedėjų darbas būdavo tik gražiai būti...

Ką tu nori pasakyti?! Kad aš – negraži (juokiasi)?!

Graži, bet televizinio standarto neatitinki.

Taip. Bet, duok Dieve, kad TV3 pradėtų diktuoti naujas madas. Parodytų, kad ekrane svarbu ne tiesiog gražus, o mokantis kalbėti, turintis ką pasakyti ir sugebantis išklausyti žmogus. Svoris ar išvaizda su tuo neturi nieko bendro. Man moteris turi būti moteriška. O paskui jau gali kalbėti apie jos dydžius ar aprangos stilių. Labai daug moterų (ir labai gražių moterų) man jau sakė, kad pačios ekrane pasiilgo normalių vedėjų, o ne tiesiog lėlių. Būsiu savimi, ne familiari, bet šilta. Stengsiuosi prakalbinti žmogų.

Stengiuosi į viską žiūrėti filosofiškai, todėl man su Deividu susitikimo prasmė – labai aiški: mes turime nuostabų sūnų. Vadinasi, mūsų susitikimas turėjo būti. Ir, matyt, turėjo nutrūkti.

Sakai: darbo pasiūlymas buvo laiku ir vietoje. O būtum jį gavusi prieš gerą pusmetį, kai tavo gyvenime buvo juodžiausias laikotarpis, kai į viešumą iškilo jūsų su Deividu Šemberu skyrybų istorija, – būtum sutikusi?

Juodžiausias laikotarpis buvo daug anksčiau, nei visi mano. Kai kilo skandalas, mes jau buvome išsiskyrę. Tegu ir neoficialiai, bet kas tas oficialumas... Svarbiausia juk, kai pasikalba du žmonės... Paskui – tik laiko klausimas, kada tai nuskambės viešai.

Ar tada būčiau sutikusi? Kai vyksta tokie dalykai, kokie vyko mano gyvenime, aišku, turi praeiti laiko, kad vėl galėtum eiti į viešumą atvira širdimi. Kol skaudėjo, niekas viešumoje nematė nei manęs, nei mano ašarų ar dejonių. Savo skausmą išgyvenau tarp namų sienų.

Lietuviai mėgsta kenčiančias... atsiprašau, jei įskaudinsiu, – paliktas moteris... Ašaros gali būti būdas susirinkti daugiau balų. Kodėl nepuolei guostis viešai?

Aš visą laiką balus rinkausi kitais būdais... Ir toliau stengsiuosi taip daryti. O kalbant apie visuomenę ir pačią skyrybų su Deividu istoriją: liūdna buvo ne tai, kad staiga visa Lietuva pradėjo kalbėti, kas su kuo yra... kas ką palieka... kas blogas ir kas geras... Liūdniausi dalykai vyko namuose. Tarp dviejų žmonių. Tarp trijų žmonių: Deivido, manęs ir mūsų sūnaus. Griuvo tradicijos. Juk iš esmės šeima yra tradicija. Griuvo Kalėdos, griuvo Velykos...

Visokių dalykų per skyrybas būna, emocijas suvaldyti tikrai sunku... Negali negalvoti, neverkti, ramiai miegoti... Tačiau nepuoliau dalyti interviu (nors, aišku, kad kiekviena pusė turi ką pasakyti apie kitą). Manau, tokie komentarai, svaidymaisi kaltinimais būtų nepagarba tiek mano, tiek Deivido šeimai. Kartą jau sakiau, jog per daug myliu Deivido šeimą, kad ką nors komentuočiau viešai. Aš turbūt niekada nesuprasiu, kaip du ilgą laiką kartu buvę žmonės (mes buvome daugiau nei dešimt metų) skirdamiesi ima pilstytis purvais. Gal todėl, kad moterys – emocionalesnės, paprastai tai daro jos. Nesuprantu. Kodėl tada tiek metų buvai su tuo žmogumi? Kokia tada tavo pačios vertė? Stengiuosi į viską žiūrėti filosofiškai, todėl man su Deividu susitikimo prasmė – labai aiški: mes turime nuostabų sūnų. Vadinasi, mūsų susitikimas turėjo būti. Ir, matyt, turėjo nutrūkti. Bet apie savo vaiko tėvą niekada negalėčiau kalbėti blogai. Nes jaučiu pagarbą ir vaikui, ir jo tėvui, ir sau.

Nepagalvojai: gal jūsų santuoka su Deividu buvo jaunystės klaida?

Man Deividas niekada nebus klaida. Gal jaunystėje iš tiesų yra daugiau ambicijų ir mažiau pastangų atjausti, suprasti, laukti... Jauni susituokę žmonės paprastai vienas kitą priskaudina ir išsiskiria. Taip atsitiko ir mums. Vieną dieną tiesiog nebegali eiti toliau kartu.

O dešimties metų negaila? Atrodo, metų metus kuri, puoselėji, stengiesi, o rezultatas – išsiskyrimas.

Ne, rezultatas – sūnus. Dėl mūsų pastangų jis turėjo saugią, gražią vaikystę. Be to, aš labai džiaugiuosi, kad vaikas nematė nė vieno skaudesnio ar aštresnio mūsų pokalbio. Turbūt už tai turėčiau būti dėkinga ne tik sau. Deividui – taip pat. Ir dabar pagrindinė mano užduotis yra apsaugoti vaiką. Straipsnius, patikėkite manimi, aš visus išslapsčiau. Nieko pikto ir blogo jis negirdėjo. Visą šitą laiką gyniau savo vaiką nuo visko, kas buvo spaudoje. Net jeigu kam nors atrodo, kad saugau sūnų per daug, aš vis tiek tai darysiu.

Iš senų interviu atsimenu tavo frazę: „Aš skirtis noriu kiekvieną pavasarį.“ Kodėl tada skyrybos neįvyko anksčiau? Arba – vėliau? O būtent dabar?

Savo draugės, kai skyrėsi, paklausiau: „Kaip žinai, kad dabar reikia skirtis?“ Juk visose šeimose visko būna: ir atšalimų, ir sušilimų... Kartais atrodo, kad tikrai esate per daug skirtingi ir būti kartu negalite... O kitą dieną jauti, kad visame pasaulyje artimesnio žmogaus nėra... Draugė man atsakė: „Kai vieną rytą atsikelsi ir suprasi, kad daugiau nebegali... Tada jau niekas – pradedant tėvais, baigiant plačiąja visuomene – nenuvarys tavęs atgal į tą galerą.“ Taip ir buvo. Su Deividu turėjome gražių metų. Turėjome ir nelabai... Bet kuriuo atveju – turėjome. Ir aš nesistengsiu išmesti žodžių iš dainos. Tokią, kokia esu šiandien ir kokią save dabar beveik myliu, mane sukūrė mano patirtys. Per šitą laiką atradau daug dalykų, atradau daug šeimos prasmių. Gaila tik, kad tokius dalykus žmogus dažnai suvokia, kai griūva jo gyvenimas.

Kas padėjo išgyventi sunkiausią laiką?

Jeigu ne mano mama, draugai, visų pirma – draugės... Jeigu ne Rolandas Skaisgirys ir Marijonas Mikutavičius – man būtų buvę daug sunkiau. Jų kompanijoje aš esu lyg vaikinas – savas bičas. Man jų nesiseilėjantis ir jokių pusių nesirenkantis palaikymas buvo labai gražus, visada laiku ir vietoje.

Bet daugiausia padėjau pati sau. Pirmą kartą gyvenime buvau tiek daug savyje. Nors paprastai man reikia draugų, draugių – išsilieti, išsipasakoti. Esu absoliuti ekstravertė. O tąkart draugės net susirūpino: „Tu tyli ir tyli. Pasakyk bent ką nors. Išsirėk!“ „Ne, – sakydavau. – Pasakysiu, kai reikės.“ Matyt, toks rimtas sukrėtimas mane labai pakeitė.

Kartą manęs interviu paklausė: „Ko dar moteriai reikia be meilės?“ „Stiprybės“, – atsakiau. O visa kita: grožis, charizma, išsilavinimas... – dažniausiai ateina su laiku. Tai, ką man mama kartojo, kai buvau dvidešimties, supratau tik dabar – sulaukusi trisdešimties. Pati visą laiką jaučiau, kad trisdešimties mano gyvenime įvyks didelis lūžis. Jis atsitiko ir profesiniame gyvenime, ir asmeniniame. Labai daug kas mano gyvenime keitėsi ir reikėjo be galo daug stiprybės tuos pokyčius priimti ne kaip tragediją, o kaip naują gyvenimo puslapį. Supratau, kad nereikia sustoti savęs gailėjimosi etape. Kad apskritai neturiu teisės verkti prie vaiko. Taip ir stengiausi daryti: išveždavau sūnų pas savo mamą...

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus nori gražių, pagarbos ir meilės kupinų santykių. Man šeima tikrai daug reiškia. Ir aš labai džiaugsiuosi, jeigu mano vaikas augs šeimoje.

Ir verkdavai?

Visko yra buvę... Esu jautri. Labiausiai nenorėjau pasiduoti inercijai: gailėti savęs, pilti pamazgas spaudoje, verkti dėl to, kas buvo išpilta... Nenorėjau tapti pikta. O šito išvengti man labiausiai padėjo šalia esantis žmogus.

Papasakok apie vyrą, kuris dabar šalia tavęs.

Mano draugas Simas. Mes pažįstami jau dvidešimt penkerius metus. Ir vaikų darželį lankėme kartu, ir klasiokai buvome. Visą gyvenimą buvome labai geri draugai. Mūsų penkių ar šešių žmonių kompanija bendravo ir mokykloje, ir mokyklą baigusi. Paskui Simas išvažiavo studijuoti į Londoną. Tuos metus nedažnai matėmės. O po mano skyrybų pradėjo megztis gražus ryšys. Iš pradžių labai draugiškas ir atsargus...

Betgi šiuo metu turėtum būti nusivylusi visais vyrais...

Ir aš taip maniau. Bet tas žmogus rado raktą. Raktą į mane ir visus mano nusivylimus. Į mano linksmybes ir pykčius... Tas žmogus yra puikus mano vaiko draugas. Manau, kiekviena moteris, atsidūrusi mano situacijoje, supras, kaip tai svarbu. Juk tas žmogus į draugus iškart gavo du žmones! Mums pavyko, todėl dabar mėgaujamės šiltu, geru, šviesiu periodu.

Tiesa, išmokau saugoti tai, kas trapu. Todėl nesu linkusi daug pasakotis spaudoje. Ir dviese mes, ko gero, nekalbėsime niekada. Aš esu laiminga. Ir mes visi kartu esame laimingi. Man net nereikia niekam nieko įrodinėti, nes jaučiuosi saugi. Pagaliau po ilgo laiko aš tikrai jaučiuosi labai saugi.

O kada vestuvės? Piršlybos, mūsų žiniomis, jau įvyko.

Vestuvės? Per artimiausius metus (juokiasi). Tikslių datų nėra, bet minčių – daug.

O kur sužadėtuvių žiedas?

Tokio nebuvo. Tiesą sakant, net klausimo, ar tekėsiu, nebuvo. Simas liepė man būti jo žmona, ir taškas (juokiasi). Nepasakosiu tos piršlybų istorijos, nes ji – ypač graži ir intymi. Galiu tik išduoti, kad įvyko liepos pirmą dieną.

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus nori gražių, pagarbos ir meilės kupinų santykių. Man šeima tikrai daug reiškia. Ir aš labai džiaugsiuosi, jeigu mano vaikas augs šeimoje.

Bet juk šeima – ne tik oficialiai įteisinti santykiai.

Nežinau, ar galiu save vadinti tradicine moterimi. Bet manau, kad žodžiuose „mano žmona“ ar „mano vyras“ labai daug. Jaučiu labai didelę atsakomybę už sūnų, kurio sąmonėje buvo susiformavusi šeimos sąvoka. Jis irgi nori šeimos. Kažkada net yra pasakęs: „Kokia jūs pora?! Jūs gi ne vyras ir žmona!“ Ir jis – teisus. Kalbu ne apie spaudą pase. Santuoka yra pasižadėjimas. Ir man jis labai svarbus.

Va, paklausei apie sužadėtuvių žiedą – aišku, kiekviena moteris nori juo puikuotis. Bet turbūt aš esu iš tų, kurios labai gerai žino, kad deimantai tikrai nėra viskas gyvenime. Jie gražūs, bet nešildo. Šildo santykiai, bendravimas su žmogumi. Su kuriuo esi užaugęs panašiose šeimose, skaitęs daug panašių knygų, žiūrėjęs filmų. Tik vienas užsiima investicine bankininkyste, o kitas – kūrybos žmogus. Na, o žiedą kūrybingai rinksimės kartu – kelionėje.

Vėl renkiesi žmogų ne iš tos srities, kuriai pati atstovauji, – ne iš meno. Ar vėl nebus taip, kad vieną dieną interesai ims nebesutapti?

Net keletas ginčų, diskusijų tarp mūsų buvo. „Ką čia šneki?! Finansuose reikia žiauriai daug kūrybos“, – įtikinėjo mane Simas. Pasikalbėjome ir supratau, kad jis – tiesus. Tiesiog jo atstovaujamos srities žmonės ne taip ekstravertiškai save išreiškia, bet kūrybingi tikrai ne mažiau. Galų gale visas gyvenimas yra kūryba. Gali kurti net ryte kepdamas labai gražius Benedikto kiaušinius. Kadangi mes į gyvenimą ir kūrybą žiūrime panašiai, man smagu.

Be to, aš niekada negyvenau su futbolininku. Gyvenau su Deividu Šemberu. O dabar gyvenu ne su bankininku, o su Simonu Grigaliūnu. Tai yra žmonės, o ne profesijos. Dėl to ir jaučiu, kad net laida – savalaikė, nes esu jau ir gerą pūdą druskos suvalgiusi, ir taures skausmo bei laimės išgėrusi. Ir smagias dideles kompanijas, ir skaudžią vienatvę išgyvenusi... Visko jau buvo.

Žmogų pažįsti tiek daug metų. Kas atsitinka, kad vieną dieną į jį imi žiūrėti ne kaip į draugą, o kaip į vyrą?

Pamažu, labai pamažu... Staiga gimsta bendri pietūs, ėjimai gerti kavos, flirtas... O dabar mes mokomės gyventi kartu. Juk beveik pastaruosius dešimt metų aš gyvenau viena. Keliaudavau pas Deividą arba jis atvažiuodavo į Lietuvą, bet fiziškai namuose kasdien gyvenome tik su sūnumi. Simas niekada nebuvo vedęs, neturi vaikų, gyveno vienas. Todėl mums abiem labai daug mokytis reikia. Kita vertus, čia – pats smagumas, nes jeigu viską darai geros nuotaikos ir su humoru, net tavo pačios ydos ar kito žmogaus įpročiai, pripratimai atrodo linksmi ir juokingi. Pavyzdžiui, Simas yra iš „vyturių“, o aš – „pelėda“. Rytais, aišku, būna baisus malimasis, kuris mane gali išvesti iš proto (juokiasi). Bet mes mokomės: Simas – nesimalti, o aš – nesiusti. Buvimas kartu – sudėtingas darbas, kurio tikslas – normalūs, o ne puodo-kočėlo lygio santykiai. Reikia pasidžiaugti net ne vietoje numestomis kojinėmis ir pasakyti: „O... kaip gražu...“

Sunku buvo įsileisti į savo erdvę naują žmogų?

Tikrai nelengva. Juk, aišku, yra gyvenimo patirtis, nuosėdų... Bet viskas išnyksta, kai matai kito žmogaus pastangas, matai, kaip myli tave ir tavo vaiką. Net baisu pasidaro, kad viskas taip giliai, nuoširdžiai, atvirai... Todėl ir nesinori taukšti apie savo santykius visiems: tai – tik mūsų. Esu kažkada pagalvojusi: „Tikri dalykai gimsta tyloje ir tamsoje. Tokioje aplinkoje, kokioje gimsta perlai...“
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką