Beveik metukų dukrelę Elzę su vyru Romanu Čeburiaku auginanti moteris šiuo metu mėgaujasi užimtumu: motinystės džiaugsmais, darbu studijoje bei šią savaitę prasidėjusiomis psichoterapijos studijomis. Idėjų nestokojanti moteris taip pat planuoja rašyti psichologijos knygą.
– Kaip jums sekasi darbuotis pernai įkurtoje psichologijos ir saviraiškos studijoje „Pamilk save“?
– Stengiamės dirbti, būti žmonėms įdomūs, reikalingi. Mes turime visokių planų, vedame įvairius kursus, seminarus, daugiau užsiimame žmonių saviraiška, kuri yra labai glaudžiai susijusi su psichologija. Mes norime padėti žmonėms geriau vieniems kitus pažinti, atrasti savyje naujų talentų, naujų gebėjimų, sujungti žmogaus vidinį grožį su išoriniu.
– Kokių naujovių žadate savo studijoje?
– Šiuo metu pradėjome naują sritį – pradėjome rengti terapines fotosesijas, kurių tikslas – atskleisti moters moteriškumą, skatinti pasitikėjimą savimi, pabrėžti moters stipriąsias puses. Po Naujųjų metų planuojame daryti turą po Lietuvą: užsiimsime šviečiamąja misija, norime pristatyti „Pamilk save“ sampratą, papasakoti, kaip įgyti pasitikėjimo savimi, visavertiškumo. Vasarą planuojame daryti didelę stovyklą, kuri sujungtų mūsų viso sezono seminarus, kad moterys ten galėtų atsipalaiduoti ir intelektualiai praleistų laiką, skirtų laiko sau. Užsiimame atskleidžiamąja psichologija, padedame žmonėms praturtinti vidinį pasaulį. Tačiau tai nereiškia, kad pas mus lankosi tik moterys, nuskriaudusios save ar priėjusios liepto galą. Galvojame organizuoti „Pamilk save“ klubą, kuriame galėtų rinktis tiek vyrai, tiek moterys ir dalytis kasdieniais rūpesčiais, analizuoti, aptarinėti, pažinti save.
– Kokios problemos dažniausiai kamuoja pas jus į studiją atvykstančias merginas, moteris?
– Mes to nevadiname problemomis. Pas mus ateina žmonės, ieškantys savęs, norintys giliau save pažinti per saviraišką, meno terapiją, meditaciją. Moterys nori skirti daugiau laiko sau, paanalizuoti save, atrasti savyje pokyčių, ko nors nauja. Žmogus yra nuolat besikeičiantis ir labai įdomus. Mes gyvename norėdami atitikti kitų žmonių reikalavimus, gyvenime atliekame tam tikrus vaidmenis ir kartais pamirštame save. „Kas aš esu ir ko noriu?“, „Ko aš siekiu?“ – tai dažnai užmirštama, prigesinama. Moterys, kurios lankosi individualiose psichologo konsultacijose, yra pačios įvairiausios. Į psichologo konsultaciją nebūtinai ateina žmogus, galvojantis apie savižudybę.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak |
– Neseniai jūs ėmėte vesti kursus nėščioms moterims. Kaip apsisprendėte imtis tokios veiklos?
– Šie kursai atsirado neatsitiktinai, per mano nėštumą, kurio metu lankiausi pas gydytoją Romualdą Šemetą. Šis gydytojas – natūralistas, per kursus kalba daugiau apie fizinį lygmenį: pataria, ko įsigyti, kaip gimdyti, kaip kvėpuoti, pasakoja, kaip vystosi vaikas ir visus fiziologinius procesus. R.Šemeta man ir pasiūlė vesti psichologinius kursus nėščiosioms, nes besilaukiančias moteris kamuoja daug klausimų: kaip atrodys virsmas mama, kaip viskas seksis, kai gims vaikelis, kaip įveikti baimę... Nepasakyčiau, kad šie kursai yra anšlaginiai – po truputį moterys tuo ima domėtis vis labiau. Galbūt mums reikėtų daugiau reklamuotis, bet turime daug planų, darbų ir nespėjame pačios. Trečiadienį buvo pirma diena, kai pradėjau podiplomines studijas: imu studijuoti psichoterapijos pradmenis. Žiūrėsime, kaip man seksis, kaip spėsiu, kaip viską aprėpsiu...
– Turite psichologijos bakalauro ir andragogikos magistro laipsnius. Kodėl ryžotės trečią kartą kibti į studijas?
– Mokytis noriu dėl savęs, man tai labai įdomu. Noriu studijuoti ne dėl papildomų diplomų – man norisi žinių, įdomių seminarų, to, ką galėčiau vėliau pritaikyti savo veikloje. Savianalizė – vienas iš mano orientyrų. Dėl gyvenimo pilnatvės ir kokybės esu pasiryžusi daugiau išmanyti, daugiau analizuoti, o tai reikia pradėti nuo savęs.
– Ar jūs, kaip jauna mama, nesiimate per daug veiklos?
– Taip, veiklos yra nemažai, bet nėra taip, kad diena iš dienos vesčiau seminarus – tai darau tada, kai spėju. Visą dieną būnu su vaiku, o vakare eidama į seminarus dukrelę palieku močiutėms. Kai su kolege vyksime į turą po Lietuvą, keliausiu su vaiku – jis man visai netrukdo. Kai vedu kursus nėščiosioms, Elzė būna su manimi. Viską galima suderinti.
Noriu, kad mano kūryba, susijusi su veikla, būtų prasminga. Norėčiau sau palinkėti tai įgyvendinti ir kad visa tai matytųsi iš žmonių šypsenų.
– Koks, jūsų manymu, yra tiesiausias kelias pamilti save?
– Manęs dažnai seminaruose klausia moterys: „Ką daryti, kad pamilčiau save? Gal reikia naują suknelę nusipirkti, pažiūrėti gerą filmą ar ką nors skanaus suvalgyti?“ Tai kur kas gilesnė sąvoka, kurią galima plačiai analizuoti. Svarbiausia – būti savimi. Reikia suprasti, kas yra tas „tikrasis aš“, ar gyvenime sugebame nepamiršti savęs. Žmonės bėga, bėga ir staiga pamato, kad save reikia iš gabaliukų susidėlioti. Svarbu gyvenime mokėti atsirinkti ir laiku vienoje situacijoje pasakyti „taip“, o kitoje – „ne“. Tada galėsime jaustis laimingi.
– Ankstesniuose interviu esate prisipažinusi, kad paauglystėje į save žvelgėte kritiškai, laikėte save „kūdute, nesubrendusia“. Kas jums padėjo pamilti save, pažvelgti į save kitomis akimis?
– Man labai daug padėjo kelionės. Baigusi vidurinę mokyklą nežinojau, kas aš esu, ko norėčiau, todėl nepuoliau studijuoti pirmų pasitaikiusių mokslų. Nuo mažens siekiau savo svajonių – man buvo labai įdomu keliauti ir pradėjusi dirbti modelio darbą pasinaudojau šia galimybe. Per visas keliones man kilo daug klausimų, įgijau patirties, platesnį pasaulio matymą. Būdama jauna turėjau viena išvažiuoti, adaptuotis skirtingose vietose, kai šalia nebuvo palaikančių žmonių, o aplink buvo darbas, konkurencija... Visi mano ieškojimai, patyrimai, sutikti ir pažinti žmonės, jų elgesys, kultūrų skirtumai, gyvenimiška mokykla paskatino greičiau subręsti ir tapti savarankiška, ieškoti savęs. Tos klajonės mane privertė susimąstyti, ar esu laiminga darydama viena ar kita.
– Spalį vykusioje parodoje „Žavi moteris“ skaitėte paskaitą ir pristatėte rašytojos Geneen Roth knygą „Moterys, maistas ir Dievas“. Ar jums pačiai nekyla mintis išleisti savo knygą?
– Tokių minčių, žinoma, turiu. Su kolege Rugile Vilkiše pačios augame, daug pačios esame išgyvenusios ir dar daug mums teks išgyventi. Jaukinamės savo klientus ir viena mūsų svajonių yra parašyti knygą „Pamilk save“, kurioje būtų sudėta labai daug patyrimų ir atradimų. Bet viskas bus su laiku. Dabartinis mūsų tikslas – daugiau keliauti, pristatyti save. Mūsų studija dar jaunutė, mūsų veiklai tik metai, todėl viskas priešaky.
– Minėjote, kad Elzės gimimas jūsų darbo planų nesujaukė, tačiau turbūt pakoregavo laisvalaikį?
– Taip, kas be ko, nebėra pasisėdėjimų su draugėmis. Dėl darbo tenka nemažai pasėdėti prie knygų, rengtis paskaitoms, daug laiko reikia skirti vaikui, galų gale – buities rūpesčiams. Būna, kad savaitgaliais aš ar Romanas vienas kitą išleidžiame arba Elzę prižiūri močiutės, o mes ištrūkstame kur nors prasiblaškyti, atsipalaiduoti. Laisvalaikio sumažėjo, bet atsirado kitokių pliusų.
– Ar vyras Romanas nesiskundžia, kad jam turite mažai laiko? 
Aistė Jasaitytė-Čeburiak su dukrele
– Jis pats labai užimtas: ketvirtame kurse studijuoja architektūrą, apsikrovęs visokiais projektais, maketais... Dar jis dirba šokių treneriu, namo grįžta tik dešimtą vakaro. Susimatome tik vakare, ryte ir dar savaitgaliais (juokiasi). Toks dabar mūsų gyvenimo etapas, gal kada nors viskas pasikeis. Džiugu, kad kiekvienas daro tai, kas jam patinka, ir nelaukia, kol kitas jį padarys laimingą. Mėgaujamės tuo, kuo užsiimame, ir neturime dėl to vienas kitam priekaištų.
– Būti mama jums – daugiau rūpesčių ar džiaugsmo?
– Būti mama yra nemenkas darbas: auginti žmogų, jį auklėti, būti atsakingai, sąmoningai... Vaikelio atėjimas yra džiaugsmas. Elzė į mano gyvenimą atėjo labai laiku. Jos atėjimas man suteikė norą tobulėti, privertė susimąstyti, kokiu žmogumi ją noriu išauginti. Kiekvienas menkas darbelis, vargelis, sunkumas yra džiaugsmas, kai suprantu, dėl ko visa tai darau.
– Ko išmokė motinystė ir kaip jus pakeitė Elzė?
– Man nėštumas atnešė labai daug kūrybos, labai daug idėjų. Nėštumo metu sutikau dabartinę kolegę, tuo metu ir gimė ta veikla, kuria užsiimame. Visa tai mane dar labiau subrandino, įgavau kantrybės, išmokau išlaukti, į kai kuriuos dalykus išmokau nekreipti dėmesio. Šis laikas yra brandesnis.
– Kaip apibūdintumėte šį savo gyvenimo etapą?
– Viskas mano gyvenime taip sutapo, kad ir vaikas, ir veikla, ir norai atsirado vienu metu. Atsikeliu ir žinau, kad maitinsiu vaikelį, paskui migdysiu, skaitysiu, dėliosiuosi medžiagą, vesiu kursus, lėksiu į fotosesiją gražinti ir fotografuoti moterų. Ta veikla, kuria užsiimu dabar, yra normalu. Aš užsiimu idėjų realizavimu ir tai man atneša pasitenkinimą. Darau tai, kas man patinka, ir tai yra svarbiausia: žaidžiu su vaiku, skaitau knygą, mokausi – tai ne egzistavimas, o tikras gyvenimas. Aš jaučiu, kad tikrai gyvenu.
– Nesiskundžiate laisvalaikio trūkumu?
– Būna, kad noriu pailsėti, kur nors išvažiuoti, bet tai kompensuoju kitais dalykais. Jei matau, kad visiškai nėra jėgų, kad pavargau, stengiuosi daugiau laiko skirti sau. Viską darau sąmoningai, su protu.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Romanas Čeburiakas su žmona Aiste |
– Kitą savaitę švęsite savo 30 metų jubiliejų. Gal jau turite idėjų, kaip paminėsite šią datą?
– Tai mano brandos laikas, labai gražus amžius, aš jaučiuosi labai gerai: ir nemažai pažinusi, ir sukūrusi šeimą. Kai turiu vaikelį, nėra didelio poreikio daryti didelę šventę draugams – norisi skirti laiko sau. Ankstesniais metais esu sau surengusi didelį gimtadienį, švenčiau kaip jubiliejų – tuo metu norėjau šventės, norėjau šurmulio, draugų ir viso kito. O šį kartą noriu gimtadienio sau, todėl jį gražiai sutiksiu su artimiausia šeima, išgersiu taurę vyno ar šampano. Nenoriu jokių fejerverkų, fanfarų, tą laiką noriu praleisti ramiai, juo labiau kad dar esu maitinanti mama. Mano gimtadienis bus pirmadienį, todėl nežinia, ar įmanoma tą dieną ką nors ypatingo nuveikti.
– Skaičius 30 jūsų negąsdina?
– Ne, man kiekvienas amžius yra gražus, kiekvienas amžius atneša ko nors nauja į gyvenimą. Nesijaučiu pasenusi, ką nors praradusi – pastaruoju metu mano gyvenime netrūksta didelių atradimų. Jeigu kalbame apie išorinį grožį, dar nelabai matau savyje pasikeitimų, o gal prie jų esu pripratusi. Jaučiuosi sveika ir energinga, kokia ir visada buvau, jaučiuosi puikiai.
– Ko norėtumėte palinkėti sau artėjančio jubiliejaus proga?
– Visos mano svajonės susijusios su kūryba: tiek mano veikla, tiek tai, kad užsiimu vaiko kūryba. Iki 30 metų po truputį atradau save ir stengiuosi, kad tas procesas nenutrūktų. Dabar atradimais noriu dalytis su kitais žmonėmis. Noriu, kad mano kūryba, susijusi su veikla, būtų prasminga. Norėčiau sau palinkėti tai įgyvendinti ir kad visa tai matytųsi iš žmonių šypsenų.
