Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Aldona Bendoriūtė: „Pasiilgau garbės jausmo“

Aktorė Aldona Bendoriūtė
Gedmanto Kropio/„Laimos“ nuotr. / Aktorė Aldona Bendoriūtė
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Talentu nustebinusi jau studijų metais, sukūrusi nedaug, bet įsimintinų vaidmenų, aktorė Aldona Bendoriūtė nesureikšmina nei savo darbų, nei profesijos. Kukli, nesiveržianti į viešumą, ji gyvena ne vien aktorės, bet ir, dar svarbiau, dviejų paauglių mamos, ir mylimo vyro žmonos gyvenimą.

Kokia buvote tuomet, kai dar studentę Eimuntas Nekrošius pakvietė vaidinti... „Trijose seseryse“? Pilna iliuzijų? Tikėjimo, kad pasaulis beveik po kojomis?

Tuomet buvau dar neprinokusi uoga. Bet maksimalistė. Reikia kūlversčio – prašom! Emocijų? Kokių tik norit! Viską galiu! Viskuo tikiu! Atrodė, kad visa Lietuva žino: šiandien spektaklis... Tai būdinga pradedantiesiems. Pamenu, prieš diplominį spektaklį paklausiau dėstytojos Dalios Tamulevičiūtės, kaip dieną gyventi, kai vakare toks slogus ir sunkus vaidmuo laukia. Visą dieną vaikštau lyg džiovininkė („Ivanove“ mano herojė sirgo džiova), negaliu atsipalaiduoti. Taip ir teks personažais gyventi? Dėstytoja nuramino, kad prisitaikysiu. Taip ir atsitiko. Net per spektaklį randi minutėlę poilsiui, kai gali net apie buitį pagalvoti. Ir tai ne nuodėmė. Taip pasiruoši kitam žingsniui.

Vilniuje išsyk pritapote?

Pradžia buvo sunki. Kiekvieną savaitgalį lėkdavau namo ir verkdavau, jei nespėdavau į paskutinį traukinį. Būdavo, sėdžiu vakare auditorijoje ir žiūriu į šviesas daugiabučių languose. Ten atrodė taip jauku, o aš gyvenau šaltame bendrabučio kambarėlyje su keliomis „Tikėjimo žodžio“ merginomis, kurios atkakliai norėjo mane į savąjį tikėjimą atversti... Atsilaikiau. Nepamenu, ar skendėjau iliuzijose. Atsimenu tik kad labai nelengva ta pradžia buvo. Ir profesiniu atžvilgiu, ir materialiniu.

Išgyvenau ir nedarbo periodą – tuomet, kai laukiausi pirmagimio. Abiejų su vyru kišenėse vėjai švilpė. Nerijus (aktorius Nerijus Gadliauskas, Aldonos vyras, red. past.) kurį laiką net statybose dirbo. Tačiau abu žinojome, kad reikia tiesiog išlaukti. Ir kai sūnui sukako penki mėnesiai, buvome pakviesti vaidinti pas režisierių Oskarą Koršunovą: man prasidėjo „Meistro ir Margaritos“, Nerukui – „Vasarvidžio nakties sapno“ repeticijos.

Esu skaičiusi tokią antraštę: „Aldonos Bendoriūtės serialai nevilioja.“ Ilgai laikėtės, kol pernai pasiryžote vaidinti seriale „Pamiršk mane“.

Žodį „nevilioja“ čia reikėtų suprasti paraidžiui, visai ne kaip aikštingą mano pasipriešinimą serialams. Pirma, manęs į juos niekas nekvietė, niekas „neviliojo“. Taigi, jie neviliojo, o aš apie juos nesvajojau. Gal net televizijos kiek prisibijojau. O jei nesugebėsiu? Jei pasirodysiu kaip labai prasta aktorė, tai visa Lietuva mane pasmerks...

Bet filmuotis man labai patinka, nors tempas tikrai didelis. Jaučiuosi reikalinga. Aišku, patinka ir užsidirbti. Tik gal privatumas šiek tiek nukenčia – tampi tarsi permatomas, o dėmesys gatvėje nėra jau toks saldus dalykas. Nors kartais būna gera: sekmadienį po mišių išėjusi iš bažnyčios viena moterytė mane pamatė ir ėmė laiminti. Sakė, kad myli mano Rūtą!

Atrodote itin uždara, santūri, kukli. Visai ne narciziška, „aktoriška“. Ar jums suprantami posakiai: „pakovoti už save“, „kurti įvaizdį“, „priblokšti savo grožiu“?

Artimiesiems esu labai atvira. Dedu ant lėkštės viską, ką turiu savyje. Manau, daugumai moterų būdinga išsipasakoti, išsilieti, dalytis įspūdžiais. O kurti įvaizdį man reiškia vaikščioti su kauke, nuolat ką nors vaidinti. Mane tai vargintų, o ir prasmės nematau. Tai dirbtina, svetima... Tikrai, niekam per galvas nelipu, nekovoju. Esu sau pasakiusi: „Jei ne man – tai ir neskirta. Išlauk savo.“ Ir visada sulaukdavau. O dėl grožio... Nesu fyfa, bet grožį vertinu. Natūralų, santūrų, prigimtinį.

Viršelis/Žurnalo „Laima“ balandžio mėnesio numeris
Žurnalo „Laima“ balandžio mėnesio numeris

Turbūt tokiai ramiai būtybei sunku gyventi plėšrioje aplinkoje?

Jei plėšria aplinka laikote teatrą... Niekas ten nieko į gabalus neplėšo, nepastebiu nė vieno užspausto žmogaus. Tai mitas. Scena nėra mūšio laukas... Tai vieta kūrybai. Bent man taip atrodo. O dėl plėšraus aplinkinio pasaulio – jei nenueini nuo teliko ir kompiuterio, jei nuolat klausaisi žinių, pasaulis tikrai gali pasirodyti gyvuliškas. Televizoriaus nežiūrim, nes jo neturim. Ant šito daikto turėtų būti užrašas: „Kartais ypač kenkia jūsų dvasios ir kūno sveikatai!“

Visą interviu su aktore Aldona Bendoriūte skaitykite žurnalo „Laima“ balandžio mėnesio numeryje.

„Laima“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką