Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Vaida Lisikaitė: „Pripažinkite – blondinės visuomet reikalingos“

Vaida Lisikaitė
Gedmanto Kropio/ „Žmonės“ nuotr. / Vaida Lisikaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Draugai ją vadina Pele – tikriausiai dėl nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo ir gebėjimo nepasiduoti jokiems sunkumams. Kadaise svajojusi apie teatrą, dabar aktorė Vaida Lisikaitė (27) jaučiasi laiminga ir be jo: vaidina televizijos serialuose, persikūnija į komiškas damas „Dviračio šou“, nuolat ko nors mokosi ir puoselėja gražius šeimyninius planus.

„Na, kiek čia tos Lisikaitės tėra... Vien akys ir lūpos“, – neretai išgirsi smagiai dūsaujant televizijos užkulisiuose. Be įspūdingo dydžio akių – ir lūpų, žinoma, – Vaida dar turi mielo nuoširdumo ir draugiškumo.

„Ne visus prisileidžiu arti, – prisipažįsta kavos puodelyje sklaidydama pieno putas. – Bet jei jau pajuntu nuo žmogaus sklindančią šilumą – viskas, galiu negailėdama išdalyti savo širdį. Veržtis į viešumą be jokio tikslo – ne man, tad šio interviu tikslas – įkvėpti jaunus žmones nedejuoti, nesiskųsti bedarbyste, nesėdėti ir nelaukti, kol tėvai, valstybė ar dar kas nors už juos viskuo pasirūpins. Imkitės bet ko, kas jums miela, net jei tai neturi nieko bendra su jūsų diplomu. Eikite, dirbkite, stenkitės – ir susikursite gyvenimą tokį, kokio norėjote, o gal ir dar geresnį.“

Rodos, iš tiesų žinai, ką kalbi?

Gimiau ir užaugau Joniškyje. Jei būčiau patikėjusi daug kartų girdėtais skeptiškais atodūsiais: „Ai, kur jau čia tau, mergaitei iš kaimo, geriau nė nebandyk...“, nebūčiau nei Teatro akademijos baigusi, nei televizijoje manęs būtų. Bet tokia jau esu – drąsi, užsispyrusi, ir jeigu jau ką nors sugalvojau, padarysiu iki galo. Vaikystėje net pabėgimą iš darželio buvau suorganizavusi: mano bendrininkai, vos išėję už tvoros, pabūgo ir grįžo, o aš ir išdrožiau, nes gręžiotis atgal man būtų buvę gėda...

Buvau ryški, padykusi ir pamaiva, tad mane jau nuo mažens stūmė į sceną. Penkerius metus lankiau Joniškio jaunimo teatrą: jo vadovui už viską esu dėkinga. „Gal stokime į aktorinį?“ – pasiūlė draugė dvyliktoje klasėje, ir pamaniau, kad būtų visai smagu. Mano požiūris į tą specialybę, kaip ir daugybės su tuo nesusijusių žmonių, buvo nerimtas: ai, pasimaivysime, ir tiek. Bus lengva, faina, pavaidinsim...

Vilnius nepasitiko išskėtęs rankų ir pasirodė ne toks jau fainas?

Vilnius atrodė toli ir didelis. Į stojamuosius išsiruošėme keturiese: pakeliui dar užsukome į Šiaulius, mus iškart priėmė į estrados meno specialybę, bet sąžiningai pasakėme, kad važiuojame į Vilnių, – jei neįstosime į akademiją, grįšime. Po pirmo atrankos turo draugai ten ir grįžo, o aš... likau. Viena pati dideliame svetimame mieste!.. Dar laukė trys turai, įkalbėjau draugę pasilikti su manimi, nes guodžiausi mintimi – gal aš tuoj iškrisiu, ir abi galėsime važiuoti namo. Bet praėjau.

Kaip manai, kodėl tau pavyko įstoti? Buvai talentingesnė už savo draugus? Gražesnė?

Ne, nebuvau. Stojamieji yra labiau sėkmės dalykas... Galbūt kažką lėmė ne mano asmenybė, o ryški apranga. Mama mane labai mylėjo ir rengė rausvais drabužiais, o ir man jie tada patiko. Dėstytojai stojančiųjų klausė, kas jiems labiausiai įsiminė iš likusių koridoriuje. Iš didžiulės minios – mūsų buvo apie tris šimtus – mane visi atsiminė kaip „tą ružavą iš kaimo“. Joniškyje mane vadindavo menininke, „ta iš teatro“, o Vilniuje staiga visiems tapau rožine fyfa.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Vaida Lisikaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Vaida Lisikaitė

Nieko sau kontrastas...

Bet tokia mano natūra – esu moteriška, mėgstu puoštis, negi turiu bėgti nuo savęs?.. Jausmingai padainavau saldžią dainą, ji labai tiko prie mano rožinio įvaizdžio. Dėstytojai, girdėjau, mane slapčia pakrikštijo Burbonu. Pirmąjį pusmetį buvo labai sunku: paskaitos nuo ryto iki tol, kol užrakinamos akademijos durys, grįžti į bendrabutį – ir vėl reikia gyventi su tais pačiais žmonėmis, o jie – ne tokie jau meilūs. Atrodė, kad tas vaizdas, kai atvažiavau iš Joniškio su šaltibarščių spalvos golfu, kurso draugams įstrigo visiems laikams.

Kalbėjau su akcentu – iki šiol jis tebėra. Aštrialiežuvių kurse nestigo: Mantas Stonkus, Šarūnas Banevičius, kiti humoristai tą mano ružavumą drožė iš visų pusių... Bet paskui pamažu pamatė, kad aš visai faina. Ir scenoje nesilaikau įsikibusi vien princesių ir meilužių vaidmenų – man įdomiau kokį bomžą ar baidyklę suvaidinti. Grupiokai mane pamilo, bendrabutyje tapome neišskiriama kompanija, ir dėstytojams ėmiau patikti, nes jie pagaliau pamatė mane kitokią – ne tik fyfą kaimietę.

Aš ne tik teatre, bet ir gyvenime moku ir pasišaipyti iš savęs. Mano geriausia draugė Vilniuje – kursiokė Aistė Lasytė – irgi keistoka. Daugelis draugų turi gyvūnų pravardes, tad ir aš – jokia išimtis: geriausia draugė Joniškyje – Skruzdė, Lasytė yra Lapė, o mane praminė Pele. Iš pradžių maniau, kad potekstėje slypi žiurkė... Bet laikui bėgant supratau, kad ne, – tiesiog aš mažytė, nesveriu nė penkiasdešimties kilogramų, vis ką nors darau susigūžusi kamputyje, vis kokį bizniuką suku...

Bizniuką? Vadinasi, būna ir verslių aktorių?

Matyt (šypteli). Mano tėvai nėra turtingi: anuomet buvo gėda tai pripažinti, o dabar tuo netgi didžiuojuosi. Pirmame kurse mėnesiui gaudavau du šimtus litų: už juos reikėjo ir pavalgyti, ir už bendrabutį, ir už transporto bilietą susimokėti. Atrodo, neįmanoma, ar ne? Bet kažkaip sukausi.

Akademijoje visi žinojo, kad Pelė yra versli: tai aš kokią kosmetiką platinu, tai renginuką vedu, tai dar ką nors sugalvoju. Vasarą dirbau pardavėja „Lelijos“ salone – visi buvo patenkinti, bet supratau, kad monotoniško darbo niekada nenorėčiau: man reikia, kad viskas nuolat keistųsi. Magistrantūroje ėmiau gilintis į grožio sritį: blakstienų priauginimas, permanentinis makiažas...

Iš pradžių neplanavau rimtai dirbti, bet paskui atsirado užgaida mokytis. Užsirašiau į blakstienų priauginimo kursus: tą amatą jau gerai moku, bet noriu diplomo, nes pradėsiu dirbti salonuose. Esu baigusi ir permanentinio makiažo, tatuiruočių naikinimo kursus, o šį mėnesį eisiu mokytis plaukų priauginimo: gal to niekada ir nedarysiu, bet maža ką, gal prireiks.

Luko Balandžio nuotr./Vaida Lisikaitė
Luko Balandžio nuotr./Vaida Lisikaitė

Dar auginu kates. Draugai juokauja: „Einame pas Pelę katinų pažiūrėti...“ Visą gyvenimą jas mylėjau, tiesiog sustingdavau pamačiusi dryžuotus kačiukus „Whiskas“ reklamoje: Dieve, koks grožis!.. Būtent tokį dryžuotą man ir padovanojo – nekilmingą, bet labai gražų. Auginau, labai mylėjau, bet nutiko nelaimė – aš jo netekau. Širdis plyšo, nieko artimo dar nebuvau praradusi, net išsikrausčiau iš to buto, kur nelaimė įvyko...

Kad užpildyčiau tuštumą, panorau lygiai tokio pat, tačiau dryžuotų britų trumpaplaukių be dokumentų sunku rasti, o su dokumentais – labai brangūs. Nuėjau į kačių parodą, stoviu prie narvo su tais kačiukais, ir veisėjai staiga sakau: „Rezervuokite man vieną.“ Galvoje sukasi mintis: iš kur aš gausiu du tūkstančius litų? Na, gal imsiu studentišką paskolą... Ir tą akimirką staiga paskambino tėtis: „Kaip sekasi?“ Viską ir išpasakojau: kad esu parodoje, kad pamačiau nuostabų kačiuką ir jį rezervavau, nors nežinau, iš kur gauti pinigų. Patylėjęs tėtis tarė: „Jei nori, imk tuos pinigus, kuriuos taupau tavo mašinai.“

Taip aš mašiną iškeičiau į katiną. Pamaniau: ne bėda, turėsiu veislyną, pardavinėsiu kačiukus ir nusipirksiu tą mašiną. Tik nesilioviau stebėtis: mano tėtis davė katei du tūkstančius litų... Katei, kurios anksčiau ir už dyką nebūtų pakentęs! O dabar tėvų namuose auga viena katytė iš mano veislyno: pamatytum, kaip jis ją myli!.. Grįžtu į Joniškį, stebiuosi: „Kodėl tu leidi katei lipti ant stalo?“ „Bet tu tik pažiūrėk, kaip ji su manimi flirtuoja“, – meiliai šypsosi.

Kai baigia Teatro akademiją, daugelį absolventų apima siaubas: „O kas dabar?.. Kur gauti darbo?“ Tau, panašu, tokių minčių nekilo...

Aš ir taip vos spėju suktis (šypteli). Akademija buvo labai gera gyvenimo mokykla, aš nieko nesigailiu. Gavusi diplomą nesėdėjau ir neverkiau, kad manęs nekviečia į teatrą. Anksčiau darbas teatre man atrodė olimpo viršūnė, o dabar jau pagalvočiau, ar išvis ten noriu, – teatre labai maži pinigai, o man patinka gerai gyventi. Malonu atsiduoti menui, bet jei gyveni nuomojamame šaltame butuke ir neturi ko valgyti – tiek ir tos laimės. Noriu paprastų žmogiškų dalykų: namų, šeimos, vaikų, todėl dirbu nuo ryto iki vakaro, o vaidyba man – ne žūtbūtinis pragyvenimo šaltinis, bet atgaiva širdžiai, malonus užsiėmimas, iš kurio dar ir uždirbu.

Tau teko vaidinti teatre, kine, televizijos laidose, serialuose. Kas patiko labiausiai?

Kinas, žinoma. Studijuodama vienu metu filmavausi ir televizijos seriale „Svetimi“, ir trumpametražiame filme „Aš tave žinau“. Akademijoje požiūris į serialus labai konkretus: „Nebūk tamponas, neik į televiziją.“ Todėl, praleisdama paskaitas, prisidengdavau kinu. Keldavausi labai anksti, skubėdavau į serialą, paskui – filmo kūrimas iki nakties. Grįžtu ketvirtą ryto, pamiegu porą valandų ir – vėl į aikštelę... Bet kino atmosfera paliko neišdildomą įspūdį. Ten vaidinau šešiolikmetę: kai nusirengiau, visi pradėjo juoktis, kad tikrai tiksiu vaidinti mokyklinio amžiaus mergaitę. Turbūt ir dabar dar tikčiau...

Pati šilčiausia komanda, su kuria yra tekę dirbti, – „Dviračio šou“. Į Hario Mackevičiaus ir Vytauto Šerėno tėviškas rankas pakliuvau trečiame kurse – jie atėjo ir mane išsirinko. Vėlgi – ne dėl to, kad buvau kuo nors geresnė už kitus: tiesiog ieškojo tokio tipažo. Pripažinkite: blondinės visuomet reikalingos (šypteli). Jau trejus ar ketverius metus vaidinu Šedžiaus Monikutę, o neseniai pradėjau ir Ievą Kačinskaitę, jauniausią Lietuvoje miesto tarybos narę. Aš ją pažįstu – visai smagu draugę vaidinti. Ir su Monika būtų smagu susipažinti – turėtų būti miela mergina, gal kada ir susitiksime.

Kadrai iš „Dviračio šou“ /Vaida Lisikaitė ir Giedrius Arbačiauskas
Kadrai iš „Dviračio šou“ /Vaida Lisikaitė ir Giedrius Arbačiauskas

Darbo televizijos serialuose, kai jau nebestudijuoji akademijoje, dangstyti ir slėpti nebereikia?

Dabar man atrodo kvaila, kad tada taip elgiausi. Kokia čia gėda?.. Nepatinka ir daugelio aktorių požiūris: „Ai, čia gi serialas, kam stengtis...“ Bet jeigu jau atėjai, tai ženk visa koja. Labai norėčiau, kad mūsų serialai pasiektų tokį lygį kaip „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir kiti geriausi: jei visi pasistengtume, taip ir būtų.

Serialuose „Svetimi“ ir „Pasmerkti“ vaidinau, kol mano herojė numirė, o dabar baigėme filmuoti „Meilę kaip mėnulį“. Noros personažo labai norėjau: „Duokite man pabūti kokia bjaurybe, nes vis vaidinu naivias blondines!..“ Taigi seriale esu šaltakraujė kalė – ir tuo džiaugiuosi. Vaidinu ir seselę „Rezidentuose“: vaidmuo nedidelis, bet man nesvarbu jo ilgis ir plotis, svarbiausia – viską atlikti gerai.

LRT nuotr./Mykolas Vildžiūnas ir Vaida Lisikaitė serialo „Meilė kaip mėnulis“ filmavime
Dariaus Gražio nuotr./Mykolas Vildžiūnas ir Vaida Lisikaitė serialo „Meilė kaip mėnulis“ filmavime

Tavo herojėms ekrane niekada netrūksta vyrų dėmesio. Tau tikriausiai – taip pat?

Pripažįstu, jog nesu iš ramiųjų: visur noriu būti ir dalyvauti, esu ryški, tad savaime aišku, kad ir vyrai mane pastebi. Aktoriams reikia meilės – ne be reikalo sakoma, kad esame patys jautriausi žmonės. Mes mokame suprasti ir užjausti, bet ir sau reikalaujame daug dėmesio. Nenusivyliau savo buvusiaisiais – džiaugiuosi, kad pažinau daug gražių žmonių, daug ko iš jų išmokau, bet labiausiai džiaugiuosi, kad pažįstu žmogų, kuris dabar yra greta manęs. Galiu garsiai pasakyti: tikrai myliu ir jaučiuosi mylima. Robertas – odontologas, ketina tapti chirurgu.

Nepatikėjau, kad jo pavardė Barzda, – tikrai, maniau, tai socialinių tinklų pokštas...

Iš pradžių aš irgi taip maniau (juokiasi). Mudu buvome vienos didelės ir spalvingos kompanijos dalis: mėgome kur nors drauge nueiti, važiuoti į festivalius. Vis stebėdavausi – kodėl jis tokią pravardę pasirinko, juk net neturi tos barzdos... O pavardė, pasirodo, tikra! Artimesnę pažintį pradėjome nuo... gyvenimo kartu: jis ieškojo kur gyventi, o mudvi su drauge kaip tik dairėmės naujo nuomininko. Pamanėme: esame dvi merginos, taigi trečiasis buto gyventojas galėtų būti vaikinas... Taip susiklostė, kad su juo derindami atsikraustymo reikalus tapome pora. Draugę reikėjo palikti vieną (šypteli).

Profesijų skirtumas judviem nekelia rūpesčių?

Kaip tik tuo labai džiaugiuosi. Esu draugavusi su aktoriais: kai poroje abiem be galo reikia būti dėmesio centre, po vienu stogu tampa sunku išsitekti. Ačiū Robertui, jis man to dėmesio tikrai duoda, o pats jo nori tik tiek, kiek normalus sveikas vyras. Abu gerbiame tai, ką darome gyvenime. Kai susitinkame su jo draugais ir jie ima diskutuoti apie savo specialybę, galiu ramiai sėdėti šalia, ilsėtis ir gerti šampaną – tikrai neimsiu skųstis, kad man neįdomu. Kai susitinkame su mano draugais, jam tai irgi puikus būdas prasiblaškyti nuo savo darbų.

Kaip manai, būtum gera žmona?..

Nepaprastai (juokiasi). Akademijoje ketverius metus praleidau po vienu stogu su tais pačiais žmonėmis – išmokau prisitaikyti, susigyventi, mano tolerancija pasiekusi labai aukštą pilotažą. Be to, esu labai ūkiška – čia jau, matyt, Pelės prigimtis. Man visada reikėjo turėti visų rūšių šluotų ir valiklių, patalynės komplektų, puodų ir virtuvės atributų – mane tai veža. Kraustytis būdavo sunku, draugai nesuprasdavo: „Tu net negamini, kam tau tiek indų?..“ Užtat dabar jau gaminu, netgi užsirašiau į kulinarijos kursus. Metai daro savo: suku pelės lizdą, lipdau savo namelį, kyla noras tapti mama. Norėčiau, kad šeima būtų kitas žingsnis mano laimingame gyvenime.

Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr./Vaida Lisikaitė
Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr./Vaida Lisikaitė
„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką