Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lauris Reiniks. Bėgti ir nesustoti

Lauris Reiniks
V. Ovadnevo nuotr. / Lauris Reiniks
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Į koncertą Kaune ir pasirodymą televizijos projekte „Chorų karai“ dainininką Laurį Reiniką (31) lydi būrelis latvių žurnalistų. Žinomas atlikėjas, lietuvišku hitu tapusios dainos „Aš bėgu“ autorius juokdamasis paaiškina, kad pastaruoju metu jį kur kas paprasčiau „pagauti“ važiuojantį į koncertus, nei laukti grįžtančio į Rygą. „Bet interviu vis tiek nė vienam nedaviau. Latvijoje ir taip visi viską apie mane žino, ką dar galiu papasakoti?!“ – šelmiškai šypteli.

Sakydamas, kad visiškai neturi laiko nei bendrauti su žiniasklaida, nei romantiškiems jausmams, Lauris nekoketuoja. Pasmalsavus, ar dainininkas turi merginą, viena latvių žurnalistė net šūkteli iš nuostabos: „Baikit! Jis niekam neturi laiko, merginoms – taip pat!“

Kol kas visą dainininko kasdienybę užima darbai: muzika, vaidyba teatre ir kine, televizija. Beje, televizijos žiūrovams Lauris pažįstamas jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus – nuo tada, kai būdamas penkerių su šeima pasirodė muzikiniame televizijos šou. Vėliau dainavo tėčio – žinomo latvių muzikanto Arturo Reiniko – suburtoje vaikų ir paauglių grupėje ir, kaip pats sako, augo visos Latvijos žiūrovų akyse.
Vos šešiolikos Lauris vienas išvažiavo į Ameriką. Pasakoja prisižiūrėjęs serialą „Pagaliau skambutis“ išskubėjo paskui amerikietiškąją svajonę, deja, nieko panašaus, ką buvo matęs ekrane, nerado – Los Andželo vidurinė mokykla, į kurią pateko, toli gražu nepriminė tos – iš serialo.

Nepaisant visko, Los Andželą Lauris iki šiol vadina antraisiais savo namais. Baigęs studijas Jelgavos muzikos kolegijoje jis ten metus krimto aktorystės mokslus ir, nors po studijų grįžo į gimtuosius kraštus, bent dusyk per metus traukia už Atlanto – ir pailsėti, ir padirbėti.

Viskas, ko imasi Lauris, rodos, pavyksta be didelio vargo: už muziką jis jau įvertintas kone dvidešimt pačių įvairiausių apdovanojimų, jo vedami televizijos projektai – vieni populiariausių, kritikai jam negaili pagyrų ir už vaidybą kine bei teatre. Ką tik ekranuose pasirodžiusiame filme apie Antrąjį pasaulinį karą dainininkas atlieka antraplanį vaidmenį. „Teksto nedaug, bet kritikai sako, kad mano vaidmuo – vienas ryškiausių“, – patenkintas, tačiau visiškai nepagyrūniškai prasitaria. Tiesa, laimė „Eurovizijos“ atrankoje šį kartą populiarų Latvijos dainininką kiek aplenkė...

Šių metų „Eurovizijos“ atranka tau susiklostė ne itin sėkmingai: antroji vieta ir vos vienas žingsnelis nuo pergalės – argi gali būti skaudžiau?

Iškart po konkurso žurnalistai puolė klausinėti, kaip jaučiuosi. O ką aš? Nė kiek nesijaudinu, nesuku sau galvos! Rimtai! Žinoma, būtų smagu laimėti, bet yra kaip yra. Šiemet atranka išties buvo rimta. Visi sako, kad vertos laimėti buvo dvi dainos – maniškė „Banjo Laura“ ir „Musiqq“ kūrinys „Angel In Disguise“.

Jei pramogų versle būčiau naujokas, gal ir būtų liūdnoka, bet mano gyvenime ir be „Eurovizijos“ viskas puikiai klostosi. Tik štai vis svarstau, kas būtų, jeigu būtų: kaip nuvažiavęs reklamuočiau Latviją, ką daryčiau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie ją. Užsienyje kažkodėl apie Lietuvą žino geriau nei apie Latviją...

Taip, taip, ir įsivaizduoja, kad Lietuvos sostinė – Ryga...

Na, apie Rygą užsieniečiai žino geriau nei apie Vilnių, tačiau apie pačią šalį... Bent jau Amerikoje Lietuvos vardą daug kas yra girdėję, o štai Latvijos – kur kas mažiau. Gal todėl, kad už Atlanto gyvena daug lietuvių? Nejuokauju: esu didelis Latvijos patriotas. Jei kas nežino, kur yra Ryga ar Latvija, puolu iš po stalo traukti kompiuterio, rodyti žemėlapių.

Ir, žinoma, visada pasigiriate, jog jūs, latviai, puikiai dainuojate ir neprastai žaidžiate ledo ritulį?

Ir dar – gerai geriame alų (kvatojasi)! Mes ir jūs, lietuviai, esame labai panašūs. Kuo dažniau pas jus atvažiuoju, tuo aiškiau tai matau. Skirtumas tik tas, kad jūs truputį aktyvesni už mus. Kita vertus, ko stebėtis: jūs juk – pietiečiai (juokiasi)! Matau tai įlindęs į internetą: lietuviška mano dainos „Aš bėgu“ vaizdo klipo versija „YouTube“ buvo pažiūrėta jau beveik du milijonus kartų. Latvijoje entuziastų šiek tiek mažiau, o ką kalbėti apie estus...

Tikrai kol kas Lietuvoje esu vienos dainos atlikėjas. Latvijoje jau išleidau šešis albumus. Turiu minčių įrašyti lietuvišką dainą su viena jūsų dainininke.

Lietuvaitės tave įsimylėjo vos išvydusios! Joms net visiškai nesvarbu, kad iki šiol jas lepini viena ir ta pačia daina.

Nesiginčysiu: tikrai kol kas Lietuvoje esu vienos dainos atlikėjas. Latvijoje jau išleidau šešis albumus. Turiu minčių įrašyti lietuvišką dainą su viena jūsų dainininke. Iš pradžių norėjau tai padaryti su Viktorija Perminaite, nes vienintelę ją neblogai pažįstu – daug bendravome dar tais laikais, kai ji draugavo su Amberlife. Bet dabar ji gyvena Londone, tad teko ieškoti kitos partnerės. Jei viskas gerai susiklostys, dainuosiu su Mia – graži mergina, gerai dainuoja, puikus balsas.

Patikėkite, neturėjau jokio plano tapti populiarus Lietuvoje. Iš pradžių tai buvo lyg savotiškas žaidimas. Tiesiog pasidarė smalsu, kaip mano daina skambėtų kitomis kalbomis, taip iš pradžių gimė estiška, vėliau – lietuviška „Es skrienu“ versija. Ši daina taip pat skamba rusų, anglų, italų kalbomis.

Latvijoje dalyvavau ir vedžiau keletą prodiuserio Justino Milušausko rengiamų projektų, taip susikirto mano ir scenarijus kuriančio Justino Jankevičiaus keliai, jis ir išvertė mano dainą į lietuvių kalbą. Bet linksmiausia buvo per įrašus! Justinas negalėjo atvažiuoti į Rygą, tad viską (svarbiausia – tarimą) teko derinti telefonu. Įrašau, paskambinu Justinui, liepiu pasiklausyti, o jis man atgal: „Štai šią vietą reikia perdainuoti – per minkštai ištarei „sapne“.“ Padedu ragelį, perrašau ir vėl skambinu. Kai estai išgirdo estišką versiją, daugelis pamanė, kad esu vaikinukas iš kažkokio Estijos užkampio – toks keistas, o sykiu – artimas pasirodė jiems mano akcentas. Žinau, lietuviai iš pradžių irgi svarstė: „Mūsiškis jis ar ne?“

Daina „Aš bėgu“ – viena iš daugelio vaizdingų tavo gyvenimo istorijų?

Kaip kas nori, taip dainą interpretuoja. Nebūtina jos suprasti tiesiogiai, galima pažiūrėti kiek filosofiškai.
Dainos klipo scenarijų sukūriau aš. Pats esu iš mažo Tervetės miestuko, esančio visai netoli Lietuvos sienos. Pamenu, vaikystėje dažnai su tėvais važiuodavome į Mažeikius ar Žagarę pirkti dešros, degalų, ledų – pas jus kažkodėl viskas buvo pigiau. Į vaizdo klipą perkėliau mažo miestelio gyvenimą – puikiai žinau, koks jis yra: kiekviename panašiame miestuke yra šaunių vaikinų, vairuojančių BMW, gyvena viena gražiausia miestelyje mergina ir vaikinukas, kuris nori, kad ta gražuolė būtų jo.

Tu irgi buvai vienas iš tokių vaikinukų?

Na, mano gyvenime istorija buvo kiek kitokia: ji su manimi mokėsi vienoje klasėje ir man nereikėjo niekur bėgti (šypsosi). Klipo istorija pernelyg romantiška, net nežinau, ar tokių istorijų pasitaiko gyvenime.

Pirmoji tavo daina, neabejoju, taip pat buvo apie meilę.

Žinoma! Pirmą dainą sukūriau būdamas šešiolikos. Tuo metu jau mokiausi Amerikoje, vieną dieną nusprendžiau, kad laisvai galėčiau sukurti dainą anglų kalba. Pamenu, pavadinau ją „Forever Together“ – kas galėtų būti banaliau?! Išėjo supersaldi dainelė.

Tai, kad nuo šešiolikos metų kuri balades, apie tave lyg ir daug pasako: turėtum būti šiek tiek melancholiškas, romantiškas, ramus, dvasingas...

Melancholikas ir didelis cinikas – viename! Tie, kas mane pažįsta, puikiai žino, o kurie yra girdėję tik mano dainas, labai nustemba, kai pamato, koks esu iš tikrųjų. Kai dainavau balades, visiems atrodžiau labai pozityvus (tiesa, toks ir esu), šiek tiek nežemiškas, „paplaukęs“, pernelyg melancholiškas.

Bet realiame gyvenime stengiuosi į viską žiūrėti su šypsena, mėgstu ir pasišaipyti, paironizuoti. Stengiuosi gyventi lengvai, pernelyg nesigilinti į problemas. Aišku, turiu bėdų, kaip ir kiekvienas, bet stengiuosi jų nerodyti.

Bet turbūt būna situacijų, kai apsimesti, jog viskas gyvenime klostosi nepriekaištingai, nėra paprasta?

Prieš mėnesį išgyvenau sunkiausias gyvenimo akimirkas. Mirė vienas geriausių draugų, su kuriuo kūrėme beveik visas mano dainas, kartu dainavome grupėje „F.L.Y.“ Martinšui Freimaniui buvo tik trisdešimt treji... Kai jis mirė, turėjau dalyvauti „Eurovizijos“ atrankos įraše. Nedaug kas manė, kad ateisiu, bet atėjau... Visas ištinęs, paraudusiomis akimis, bet atėjau... Iškart po to teatre vaidinau „Striptizo ereliuose“. Manau, artistas, kad ir kaip sunku jam būtų, turi eiti į sceną ir dovanoti žmonėms tai, ko jie tikisi, ypač jei už tai sumokėjo pinigus.

Pamenu, svarsčiau: jei Dievas man siunčia tokį išbandymą ir aš jį ištversiu, niekas daugiau gyvenime nebebus baisu. Išbandymą pakėliau, tik, tiesą sakant, nelabai pamenu kaip. Manau, gebėjimas valdytis ateina su metais – abejoju, ar prieš dešimt metų būčiau mokėjęs su tokia situacija susitvarkyti.
Kai mirė Martinšas, mano telefonas netilo – skambino žurnalistai. Nė karto neatsiliepiau, tik tviteryje parašiau vieną sakinį, jog esu šokiruotas to, kas nutiko, ir kad Martinšas buvo tikras poetas – jis tikrai būtų žinojęs ką pasakyti. Šis mano sakinys kelias dienas mirgėjo visoje spaudoje...

O koks buvo jausmas, kai pirmą kartą per radiją išgirdau savo dainą! Vos neapsisisiojau! Maniau, kad būtent tai ir yra tikroji laimė. Dabar į žurnalistus žiūriu kur kas paprasčiau ir tikrai neketinu jiems atverti savo namų durų vien tam, kad „papuoščiau“ dar vieno žurnalo viršelį.

Tokia ta populiarumo kaina...

Nesivaikau to populiarumo. Ir žurnalistų dėmesio neieškau.

Bet turbūt buvo laikas, kai ir tau žūtbūt norėjosi patekti į spaudos puslapius, televizorių ekranus?

Žinoma! O koks buvo jausmas, kai pirmą kartą per radiją išgirdau savo dainą! Vos neapsisisiojau! Maniau, kad būtent tai ir yra tikroji laimė. Dabar į žurnalistus žiūriu kur kas paprasčiau ir tikrai neketinu jiems atverti savo namų durų vien tam, kad „papuoščiau“ dar vieno žurnalo viršelį.

Tai štai kokia tikroji priežastis nepakviesti mūsų į svečius!

Aš latvių žurnalistų neįsileidžiu, tad kaip galėčiau jus (juokiasi)? Juolab kad ir neturiu ką rodyti: gyvenu kukliame bute, nieko ypatingo. Net šunų kaip Laima Vaikulė neturiu!

Namus, savo gerovę kuri iš to, ką uždirbi iš muzikos?

Tiksliau būtų pasakyti, kad gyvenu iš to, ką užsidirbu scenoje. Manęs kartais klausia, kuo galėčiau užsiimti, jei nedainuočiau, nevaidinčiau ir nevesčiau televizijos laidų. Žinai, mielai dirbčiau gidu. Los Andželas – antrieji mano namai, todėl kai būnu ten ir pas mane atvažiuoja svečių, visada parengiu pažintinę programą. Negana to, mano ekskursijos visiems patinka, tad ar nebūtų laikas turizmo agentūrą atidaryti (juokiasi)?

Metus Holivude krimtai aktorystės mokslus. Vien dainavimo neužteko?

Dar vaikystėje žinojau, kad užaugęs būsiu arba dainininkas, arba aktorius, arba televizijos laidų vedėjas. Tapau visais trimis. Tiesa, prieš tai dar svajojau tapti milicininku arba vairuotoju – labai originalu (juokiasi)!
Daug dirbu, tačiau stengiuosi visus darbus suderinti taip, kad vieni kitiems netrukdytų. Pavyzdžiui, kai dirbau prie albumo „Es skrienu“, atsisakiau dalyvauti bet kokiuose televizijos projektuose – norėjau susikoncentruoti tik į jį. Paskui išvažiavau į koncertų turą, tad naujų darbų ir vėl nesiėmiau. Bet, panašu, kaip pradėjau bėgti, taip iki šiol sustoti negaliu. Ar tik nebūsiu su ta daina „prisikarksėjęs“?.. Gal jau reikėtų sukurti ką nors apie stotelę (juokiasi)?

Arba meilę... Neradau nieko, kas bylotų apie laimingai besiklostantį asmeninį tavo gyvenimą. Nuotraukose šalia – vien šokių, scenos, ekrano partnerės...

Justinas kviečia kitą sezoną vesti šokių projekto, sako, šalia gražuolę pasodins (šypsosi). Bet, tiesą sakant, man jos nelabai reikia – gerai prieš kameras jaučiuosi ir vienas. Sunku surasti tokią vedėjų porą, į kurią žiūrėdami žiūrovai jaustų tarp jų vykstančią chemiją. Be to, žiūrovai mano partnerėms kelia aukštus reikalavimus: tai jiems viena netinka, tai jiems kita per prasta...

Žiūrėk, gal ir žmoną išrinks!

Na, kaip matai, dar neišrinko, bet jaučiu, kad labai to norėtų (juokiasi). Kol kas oficialiai esu laisvas.

Gera naujiena neprarandančioms vilties!

Abejoju... Dabar išgyvenu tokį laikotarpį: kartais atrodo, kad apskritai laiko asmeniniam gyvenimui neužtenka. Bet galbūt kada nors reikės sustoti ir pamąstyti apie šeimą: jau ir man po truputį norisi mažų „lauriukų“...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką