– Jūsų, žinomo muzikanto, atsiradimas LNK humoro šou „Nr. 1“ daug kam buvo labai netikėtas...
Humoras man niekada nebuvo svetimas. Jis mane lydėjo visą gyvenimą, ir manau, kad taip bus ir toliau. Pats mėgstu juokauti, pasakoti anekdotus ir jų klausytis. Įsimenu visus išgirstus anekdotus. Jau kurį laiką mano pažįstami ir draugai jų man nepasakoja, nes žino, kad jau nebus ką įsiminti.
– Kaip kilo mintis sukurti sceninį duetą su humoristu Artūru Orlausku?
– Su Artūru mes jau kelis dešimtmečius bičiuliaujamės. Anksčiau rengdavome bendrus pasirodymus – jis būdavo programos vedėjas ir humoristas, o mes rūpindavomės muzikine dalimi. Kai LNK televizija „Žvaigždžių duetams“ pasiūlė gana netikėtą sprendimą – suburti vyrišką duetą, iškart man pasirodė nepriimtina, tačiau, kai pasakė, kad kitas narys būtų Artūras, pamąsčiau: kodėl gi ne? Visi žino, kad Artūras nemoka dainuoti, o aš dainuoju puikiai, tad pamaniau, kad turėtume sublizgėti.
– Tąkart apie savo duetą kalbėjote, kad tai tarsi vienkartinis nuotykis...
– Apetitas atsiranda bevalgant. Tiesą sakant, aš abejoju, ar mes būtume sutikę dar kartą dalyvauti panašaus formato projekte. Tačiau humoro šou – naujas dalykas. Be to, į savo komandą pakvietėme dar du žmones – aktorių Valdį Aleksaitį ir Birutę Prekevičiūtę.
Mūsų tikslas – dalyvauti. Nors giliai pasąmonėje sukasi mintys: jeigu žiūrovai mus pamiltų ir už mus balsuotų, tai suteiktų daugiau tvirtybės ir pasitikėjimo tuo, ką darome.
– Ir ketinate laimėti?
– Mūsų tikslas – dalyvauti. Nors giliai pasąmonėje sukasi mintys: jeigu žiūrovai mus pamiltų ir už mus balsuotų, tai suteiktų daugiau tvirtybės ir pasitikėjimo tuo, ką darome. Tikrai nekaip jautiesi, kai stengiesi ir niekam nepatinki. Iš tiesų mes ruošiamės atsakingai – nedrįstame siūlyti to, kas mums patiems nejuokinga. Man pačiam šis projektas yra ne tik malonus darbas, bet ir gera mokykla – kai tu matai, kaip dirba jame dalyvaujantys profesionalūs aktoriai, ir pats stengiesi labiau pasitempti, o kartu ir daug naujo išmoksti.
– „Žvaigždžių duetams“ suburtas jūsų duetas sėkmingai gyvavo ir vėliau?
– Taip, mes kartu turėjome nemažai koncertų. Publika mus mielai priėmė ir sakė, kad tai – Lietuvoje analogų neturintis duetas. Tai tarsi darni muzikos ir humoro sintezė.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./ Valdis Aleksaitis ir Aleksandras Ivanauskas – Humoro ir muzikos šou dalyviai. |
– Jūs esate geresnis humoristas ar Artūras yra geresnis dainininkas?
– Aš esu kur kas geresnis už jį visais aspektais – ir kaip humoristas, ir kaip dainininkas, ir amžiumi, ir svoriu, ir ūgiu... Artūrui kartais leidžiu pašokti, nes jis geresnis už mane šokėjas.
– Kas sugalvojo pravardę Fara?
– Jūs ne pirmas šito klausiate. Tikrai nežinau. Dar į mokyklą nėjau, kai kieme vaikai šaukdavo mane Fara. Gal dėl nemokėjimo ištarti mano ilgo vardo? Ši pravardė man prilipo, tad su ja einu per gyvenimą. Man ji patinka.
– Ar pastaruoju metu leidžiatės į televizines avantiūras dėl to, kad krizės metais apmerdėjo „Rondo“ koncertinė veikla ir atsirado daugiau laiko?
– Reikia pripažinti, juntamas visuotinis nusivylimas, mažėja ir pajamos. Iš viršaus paskleidžiami gąsdinimai žmones glumina, tarsi verčia susigūžti. Žmonės turi pinigų, tačiau dabar nenori jų leisti linksmybėms. Prigąsdinti, kad bus dar sunkiau, jie priversti tvirčiau užspausti savo pinigines, skaičiuoti kiekvieną litą ir negyventi visaverčio gyvenimo, kokiu mėgavosi anksčiau.
– Ar jums teko stipriai apriboti savo koncertinę veiklą?
– Mes nieko neribojame. Tiesiog remiamės realijomis. Mums ir toliau skambina, kviečia dalyvauti. Ir jei honorarai mus tenkina, mes tą ir darome.
– Būna, kad atsisakote koncertuoti?
– Būna, ir neretai.
– Kokių kvietimų atsisakote?
– Nepriimame kvietimų į privačius vakarėlius, kurių publika mums nepatinka ar kuriuose yra mums nepageidaujamų žmonių. Mums nepatinka koncertuoti ten, kur muzikos reikia tik kaip savotiško fono pabendrauti. Tam yra nemažai atlikėjų, dainuojančių pagal fonogramą, – jiems tokie pasirodymai tinka. Mūsų pasirodymams reikia judesio, klausytojų, kurie nori linksmai pašokti ir laukia visaverčių linksmybių.
– Tokia aplinka paprastai būna per vestuves...
– Aišku, ir to neatsisakome. Mes juk gyvename iš muzikos. Turėdami 30 ar 40 koncertų per metus mes neišsilaikytume ir negalėtume išgyventi. Todėl nespjaunam ir į asmeninius vakarus, uždarus įmonių vakarėlius, jeigu mus tenkina sąlygos.
– Tuos laikus, kai į jūsų koncertus susirinkdavo pilni stadionai, menate su nostalgija?
– Kad ir dabar tų klausytojų nestinga. Gražu žiūrėti, kai į renginius susirenka daugiatūkstantinės minios. Net nežinau, kaip atsakyti, kai manęs paklausia, kodėl mūsų dainas kartu dainuoja ir trylikamečiai. Gal dėl to, kad einame teisinga linkme.
Nepriimame kvietimų į privačius vakarėlius, kurių publika mums nepatinka ar kuriuose yra mums nepageidaujamų žmonių.
– Kiek metų jau atidavėte „Rondo“ grupei?
– 25-erius. Aš ne nuo pat pradžių joje esu. Ją 1976 metais Šiluvos miestelyje įkūrė broliai Alvydas ir Gintautas Tautkai.
– Kaip jūs patekote į šią grupę?
– Tuo metu dirbau Valstybinei filharmonijai priklausančiame Miko Suraučiaus vadovaujamame ansamblyje. Gyvenimas buvo įtemptas. Labai daug važinėjome. Po du ar tris mėnesius nebūdavome Lietuvoje – trankydavomės po kitas tuometės Sąjungos respublikas. Septyneri tokio gyvenimo metai man labai įgriso. Norėjosi sėslesnio gyvenimo, namų. „Rondo“ man buvo puikus išsigelbėjimas. Iš bet kurios Lietuvos vietos, kada tik panorėjęs, visada galėdavai grįžti į namus.
– M. Suraučius – labai žinoma figūra lietuviškos estrados istorijoje...
– Taip, jis man davė labai daug. Jis iš manęs padarė profesionalų muzikantą, kuris vertina sceną ir jaučia pagarbą, dėkingumą žiūrovui, atėjusiam į tave pažiūrėti ir tavęs paklausyti.
– O su broliais Tautkais šiandien dar susitinkate?
– Jau senokai matėmės. Mūsų keliai nesusikerta. Kiekvienas turime savo gyvenimą...
– Ar kartais dainuojate pagal fonogramą?
– Niekada. Nebent televizijos renginiuose, kur tenka atlikti vieną kūrinį tarp ten dalyvaujančių daugybės grupių. Tačiau mūsų autoriniai koncertai visuomet vyksta gyvai.
– Ar per tuos dešimtmečius jūsų stilius labai pasikeitė?
– Sakyčiau, taip. Juk nesinori nutolti nuo liaudies. Domimės, kokia muzika skamba šiandien, kokios dainos žmonėms labiausiai patinka, kokios muzikos klausosi automobiliuose... Į tai stengiamės atsižvelgti ir patys kurdami dainas.
– Šiuolaikinės muzikos fone nesijaučiate pernelyg senamadiški?
– Senamadiški galime būti tik savo amžiumi, nes visi esame pagyvenę, praplikę, pilvoti...
– Koks tipiškas jūsų klausytojas?
– Peržengęs dvidešimtmečio ribą, jau nutuokiantis, kas yra gyva muzika. Tas amžius tęsiasi galbūt iki 70-ies...
– Ar jau esate sukūrę dainą, geresnę už „Egle, mano sese“?
– Sunku pasakyti. Yra nemažai tokių dainų, kurios jau pasiekusios liaudies dainų statusą – niekas nežino, kas jas sukūrė, bet visi dainuoja. Iš seniausių iki šiol mūsų koncertuose skamba „Palauk, sustok“, „Netikėk, ką priešai suoks“, „Sudie, Eliza“, „Rytas perone“, neretai dar nuskamba „Margarita“, „Laukų gėlė“.
– Ar dažnai keitėsi žmonės jūsų grupėje?
– Nepasakyčiau, kad dažnai. Dabartinės sudėties grupė gyvuoja jau septynerius metus.
– Koks „Rondo“ gyvavimo periodas jums įsimintiniausias?
– Kai pirmą kartą koncertuoti nuvykome pas užsienio lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje. Į mūsų pasirodymus žmonės labai gyvai reagavo, kartais net braukė ašaras. Buvo labai netikėta. Tai mane labai sujaudino ir įsiminė visam gyvenimui.
– Ar daug buvo momentų, kai svarstėte, kad gal jau metas skirstytis?
– Gal kokį kartą nuskambėjo klausimas: „Tad ką darom?“ Bene sunkiausia buvo tuomet, kai Alvydas nustojo groti, Gintautas patyrė traumą. Tačiau pasirodė, kad kolektyvas yra gana darnus ir stiprus tęsti savo veiklą.
– Kada buvo sunkiau – kai tik atėjote į grupę ar šiandien?
– Tais laikais apie viską galvojo valstybė. Buvome Filharmonijos ansamblis. Tuometė Meno taryba mums nekaišiojo pagalių į ratus. Tada Filharmonijos Estrados skyriaus vedėjas buvo Vytautas Kernagis – geras ir padorus žmogus. Taip pat perklausose dalyvaudavo ir visų gerbiamas muzikologas Liudas Šaltenis. Tokių žmonių dėka ir gyvavo gera muzika. Jie valdžiai raportuodavo, kad viskas gerai. O šiandien grupės vardas jau dirba mums. Dabar mano vienintelis rūpestis – atsakyti į telefono skambučius ir pasakyti, atvažiuosime ar ne.
– Kokia didžiausia šiandienės popmuzikos blogybė?
– Dabar yra priaugusių daug jaunosios kartos dainininkų, menkaverčių žvaigždžių, kurios tiesiog užkerta kelią talentingiems atlikėjams. Mat užsitarnauti šlovę joms padeda vadybininkai – jie dirba net atsiraitoję rankoves.
– Kokių planų turite artimiausiai ateičiai?
– Filmavimai, koncertai... Net skaudu pagalvoti, kad juodraštyje guli gal 40 dainų, kurias reikia užbaigti, išlyginti kampus, nušlifuoti, tačiau tam nelieka laiko. Vis atidėlioju vėlesniam laikui, o paskui, žiūrėk, randasi kitų neatidėliotinų darbų. Dabar mes stengiamės kas trejus metus pateikti po naują „Rondo“ projektą. Dažniau tiesiog nėra prasmės, nes kol daina išpopuliarėja, turi praeiti ne mažiau kaip metai.
Kai pirmą kartą koncertuoti nuvykome pas užsienio lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje. Į mūsų pasirodymus žmonės labai gyvai reagavo, kartais net braukė ašaras.
– Ar prisimenate, kiek jums buvo metų, kai supratote, kad gyvenimą siesite su muzika?
– Man buvo trylika, kai išmokau groti gitara. O kai man leido pirmą kartą pagroti mokyklos šokiuose ir mano klasės merginos liko sužavėtos, supratau, kad tai vienintelis mano kelias.
– Jas sužavėjote jūs ar jūsų grojimas?
– Aš niekada nebuvau iš gražiausiųjų. Tada pastebėjau, kad man sekasi bendrauti su publika: ji į mane reaguoja, o aš iš jos gaunu energijos užtaisą. Žodžiu, naudingas abipusis ryšys.
– Niekada nebuvo akimirkų, kai norėjosi spjauti į muziką ir imtis kitokios veiklos?
– Gyvenimas iki to dar neprivedė. Tokios mintys gali kilti žmonėms, kurie jaučiasi nepaklausūs, ir priversti sukti galvą, kuo užsiimti toliau.
– Ką galėtumėte veikti, jei nebūtumėte muzikantas?
– Hm... Galėčiau groti... Kitoje srityje savęs neįsivaizduoju.
– Esate trijų vaikų tėvas. Ar jūsų atžaloms muzika taip pat kažką reiškia?
– Mano du sūnūs ir dukra vienaip ar kitaip susiję su muzika. Tačiau nė vieno neverčiau. Jie patys to norėjo. Vyriausias sūnus – 31-erių Marius – yra didžėjas, klubuose labiau žinomas kaip DJ Marius Ivanoff. Tuo užsiima ir jaunėlis – 21-erių Benas. 27-erių dukra Jurgita anksčiau bandė dainuoti, bet paskui ištekėjo, pagimdė sūnų ir jai teko rinktis – vaikas ar dainavimas.
– Ar jūsų vaikams patinka jūsų dainos?
– Nežinau. Tačiau gerai tai, kad jie nepeikia, o apie kai kurias net pasako „Neblogai“.
– Ar šou verslas niekada netrukdė jūsų šeimos santykiams?
– Netrukdė, nes mes visą laiką koncertuojame Lietuvoje. Kai grojau M. Suraučiaus ansamblyje ir pirmaisiais metais „Rondo“ grupėje, į gastroles kartu važiavo ir mano žmona Rima. Ji padėdavo susitvarkyti koncertų drabužius – palygindavo, susiūdavo, pataisydavo, jei reikėdavo.
– Ji nesusijusi su muzika?
– Ne, ji dirbo modeliuotoja.
– Kiek metų jūs kartu?
– Jau 32-ejus.
– Kas jūsų šeimos tvirtybės pagrindas?
– Supratimas ir tolerancija. Be šito būtų blogai.
– Kada jums gimsta geriausios idėjos?
– Kai važiuoju automobiliu. Net nežinau kodėl. Gal dėl to, kad niekas netrukdo, ramybė atpalaiduoja smegenis ir ten kažkas pradeda suktis. Kartais išsitraukiu diktofoną ir pradedu niūniuoti. Kasdienybėje taip ramu nebūna.
– Ar, be „Rondo“, dar turite kokios nors veiklos?
– Dar turiu prekybos įmonę „Proline“. Prekiauju apšvietimo technika ir garso aparatūra.
– Žodžiu, jeigu grupė išsiskirstytų, be duonos neliksite...
– Taip. Jau seniai užsiimu šia veikla, ir gana neblogai sekasi.
– Ar jums šiandien ko nors trūksta?
– Laisvalaikio. Tačiau jeigu jo turėčiau, būtų nuobodu, nes tikriausiai visą jį pramiegočiau.
– Kur geriausiai pailsite?
– Namuose.
– Ar įmanoma, kad antroje gyvenimo pusėje žmonės apie jus ims daugiau kalbėti kaip apie humoristą nei kaip apie dainininką?
– Manau, nelabai tikėtina. Aš dalyvauju humoro šou, nes man tai įdomu. Bet ir ten aš daugiausia dainuoju. Tiesa, šiek tiek kitaip nei „Rondo“ grupėje. Man tai patinka, ir aš iš to mokausi.
