Aleksandro niekaip nebūtum galėjęs pavadinti „tokiu, kaip visi“ – ir jam visai nereikėjo tokiam būti. Oficialiai ilgai buvęs viengungis, daugelį nustebino ryžęsis vesti: šių metų rugsėjį į santuokų rūmus su šešiolika metų jaunesne mylimąja Salomėja nuėjo džiugiai šypsodamasis ir teigdamas, jog „vestuvės – visai linksmas dalykas“. Iki vedybų pora draugavo ketverius metus – rodos, kokių nors netikėtumų jau neturėjo kilti, juolab kad Aleksandras žmoną vadino auksinio charakterio moterimi. Tačiau vis dėlto jų kilo, ir praėjus vos trims mėnesiams po vestuvių Salomėja nusprendė išeiti. „Dabar viskas man – labai skausminga. Nežinau, kuo tai baigsis“, – graužaties nuo artimų žmonių neslėpė Aleksandras, o galiausiai ryžosi viešai jausmų išraiškos akcijai. Susirinkę į Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės naujos 2011-ųjų pavasario ir vasaros kolekcijos pristatymą, žiūrovai didžiuliame instaliacijoms skirtame ekrane išvydo dizainerio sielą apnuoginantį užrašą: „Miela Salomėja, aš tave labai myliu ir gyventi be tavęs negaliu. Grįžk pas mane. Aleksandras.“
Pasielgei kaip tikras dvidešimt pirmojo amžiaus riteris, vietoj arklio ir špagos panaudodamas šiuolaikines technologijas...
Koks čia tau riteriškumas?.. Ne riteriškumas tai, o vienintelis poelgis, kurio dar nebuvau griebęsis, kad ją susigrąžinčiau. Manau, tai šimtą kartų geriau, nei šokti nuo tilto ar po langais dainuoti serenadas. Visas kitas priemones jau buvau išbandęs... Dabar jaučiuosi ramiau – padariau viską, ką galėjau. Jei tai suveiks, bus nuostabu, ne – tai ne.
O juk tai net nebuvo ekspromtas – turėjai viską apgalvoti, suplanuoti, pasirengti?
Na, taip, tai nebuvo paskutinės minutės triukas. Pasiruošimas truko tris dienas – reikėjo sukurti video, prireikė ir profesionalo pagalbos. Bet man buvo malonu tai daryti, nes galėjau bent šiek tiek užsimiršti. Niekam nieko nesakiau – apie rengiamą siurprizą žinojo tik kompiuteristas ir Vida.
Vida neprieštaravo? Juk tavo prisipažinimas nustelbė pagrindinį įvykį – kolekcijos pristatymą. O gal ji kaip tik plojo tau per petį ir vadino šaunuoliu?
Ji nieko nesakė. Nemanau, kad labai apsidžiaugė, bet ir neatkalbinėjo, nes mane suprato ir matė mano būseną. Jeigu jai taip būtų nutikę, aš irgi būčiau lygiai taip pat ją palaikęs.
Pats į tokį viešą prisipažinimą reaguočiau vienaip, ji reaguoja visai kitaip – žmonės juk skirtingi, ir aš negaliu įlįsti į kito vidų. Bet vis tiek nesigailiu tai padaręs. Suprantu, kad kitiems atrodo šiek tiek juokingai... Man – labiau tragiškai.
Ar dvasiniai perversmai turėjo įtakos kūrybai? Rašai eiles, esi išleidęs poezijos knygą – poetams meilės kančios padeda sukurti genialiausius kūrinius, o dizaineriams?..
Deja, man nepadėjo. Po pristatymo lengviau atsidusau: bent jau padarėm tą kolekciją... Tačiau buvo labai sunku. Rašant knygą širdies skausmas iš tiesų padeda, bet kuriant kolekciją tik trukdė. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad daugiau nebeteks dirbti šitaip jaučiantis.
Nustebinai Salomėją viešu savo prisipažinimu, bet dar labiau pribloškei susirinkusią publiką – juk mažai kas žinojo apie jūsų šeimos krizę. Ir, be abejo, kilo klausimas – kodėl taip atsitiko? Cinikai šyptelės: ne šūkius reikia rašyti, o ieškoti priežasties, kodėl griuvo santykiai. Kodėl Salomėja išėjo iš tavo namų?
Pats savęs kasdien to klausiu. Gal skyriau jai per mažai laiko? Buvau nepakankamai dėmesingas, atidus, dar koks nors?.. Akivaizdu, jog kažko nepastebėjau. Aišku, padariau vyrams būdingų klaidų. Kuo giliau knaisiosiesi po praeitį, tuo daugiau visokių nemalonių dalykų iš ten ištrauksi... Nesitikiu, kad lengvai tai ištaisysiu, tačiau galiu bent jau dėmesį žmonai parodyti.
Ir, sakyčiau – su trenksmu...
Kad aš kitaip nemoku. Juk kovoju dėl savo moters – argi būtų geriau, jei sėdėčiau rankas sudėjęs ir laukčiau?
Ar tai padės, kaip manai?
Reakcija nebus greita. Rašydamas jai skirtus žodžius tikrai nebuvau įsitikinęs, kad štai dabar parlėks ir puls man ant kaklo. Juk pažįstu ją... Ji dalyvavo kolekcijos pristatyme, viską matė savo akimis. Aišku, nustebo: iki šiol beveik niekas nieko nežinojo, o čia staiga sužinojo visa Lietuva. Ir ką ji turėjo daryti? Padėkoti man?.. Naivu būtų to tikėtis. Ji net telefono ragelio nekelia... Pats į tokį viešą prisipažinimą reaguočiau vienaip, ji reaguoja visai kitaip – žmonės juk skirtingi, ir aš negaliu įlįsti į kito vidų. Bet vis tiek nesigailiu tai padaręs. Suprantu, kad kitiems atrodo šiek tiek juokingai... Man – labiau tragiškai.
O man – be galo dramatiškai...
Taip. Bet tokioje situacijoje geriau elgtis dramatiškai, nei bukai sėdėti ir bulves valgyti. Pažiūrėsime – o gal dar viskas baigsis laimingai...
