Savo santykių pagrindu jie įvardina draugystę. „Be jos negali būti jokio normalaus dviejų žmonių gyvenimo. Draugystė – pirmiausia, o visa kita – po to, – „Žmonėms“ sakė Aloyzas Sakalas. – Meilė? Meilė yra labai artimos draugystės forma. Dvidešimtmečio žmogaus meilė yra vienokia, keturiasdešimtmečio – kitokia, o aštuoniasdešimtmečio – dar kitokia. Manoji – kaip subrendusio žmogaus, kuris žino, kas tai yra. Meilė ir įsimylėjimas – skirtingi dalykai. Įsimylėti galima labai greitai: gražiai pašoko, protingai pašnekėjo ar gražiomis kūno linijomis sugundė... Bet meilė yra kur kas gilesnis jausmas. O be draugystės jokia rimta meilė neįmanoma“.
Kone dvidešimt metų pažįstami politikas ir žurnalistė sako, kad daugiausia apkalbų sukeliantis jų amžiaus skirtumas juos siejančiai meilei ir tikrai draugystei neturi jokios reikšmės.
„Gal jeigu man būtų dvidešimt ar trisdešimt... Bet man artėja penkiasdešimt. Todėl supraskite: jeigu žmogus nori skinti žvaigždes nuo dangaus, lakstyti, išdykauti ir siautėti, iki penkiasdešimties dažniausiai visa tai jau būna nuveikęs, – „Žmonėms“ prisipažino Daiva Norkienė. – O mano amžiuje norima stabilumo, ramybės ir utopinių meilės paieškų niekas nesiima. Juo labiau kad mano meilė visada buvo šalia... Negalėjau to nematyti, nepastebėti“.
Kodėl pora nesusituokė anksčiau ir ką jie atsakytų skeptikams, sakantiems, kad žurnalistė gviešiasi politiko pinigų, skaitykite naujausiame „Žmonių“ numeryje.
