Iš pradžių šiek tiek statistikos apie Europos centro vyriškosios giminės atstovų gyvenimą. O ji tokia, kad nenoromis kyla klausimas: mes gyvename Europos ar Afrikos centre? Spręskite patys.
Vidutinė tikėtina mūsų vyrų gyvenimo trukmė tėra vos 64,9 metų. Beje, per pastaruosius 9 metus ji sutrumpėjo net dvejais metais. Pasirodo, Lietuvos vyrai gyvena trumpiausiai Europoje ir net trumpiau nei kinai ar turkai, kurių darbo ir apskritai gyvenimo sąlygos yra kur kas sunkesnės. Statistinis europietis gyvena gerokai daugiau nei 70 metų, o guvūs 80-mečiai — ne tokie jau ir reti visame Senajame žemyne. O štai mūsų moterys tarsi prisitaikiusios gyventi ilgiau, tad savo vyrus pergyvena vidutiniškai net 12,3 metų. Šis skirtumas, beje, yra didžiausias visoje ES.
Lietuvos kaimuose padėtis dar „linksmesnė“: ten nevedę trisdešimtmečiai (paprastai turintys tik vidurinį išsilavinimą) tegyvena tiek... kiek AIDS ir kitų ligų bei negandų kamuojami Afrikos gyventojai — perkopei vos trisdešimt, ir į kapo duobę.
Tad Lietuvos vyrijai, tradiciškai besistengiančiai rūpintis silpnąja lytimi, pasirodo, mūsų šalyje pačiai kyla grėsmė išnykti kaip rūšiai.
Vyrų širdys – ne geležinės
Medikai vardija daugybę etnografinių ir psichologinių priežasčių, kurios ir susuka mūsų vyrus bei tėvus į ožio ragą. Mūsų vyrai ir tėvai visai neskuba pas gydytojus. Jei ką suskaudo, reikia laukti ir pralaukti — o gal praeis?
Net profilaktinės patikros (užimančios mažiausiai laiko ir nekainuojančios jokių pinigų) tarp vyrų nėra populiarios.
„Todėl nieko nuostabaus, — dėsto Pranas Šerpytis, Lietuvos širdies asociacijos prezidentas, — kad du trečdaliai visų širdies miokardo infarktų tenka vyrams. O po 75 metų juos patiria tik moterys, nes vyrų jau... nebėra. Beje, minėtas sveikatos sutrikimas būdingas vis jaunesniems žmonėms: anksčiau už širdies stverdavosi penkiasdešimtmečiai, o dabar — vis dažniau trisdešimtmečiai.“
Reikia dirbti viršvalandžius — jokių problemų. Triūsti savaitgaliais — juk tai taip vyriška. Gaila, bet visuose mūsų įmonių ar įstaigų verslo planuose vyrų (beje, kaip ir moterų) sveikatai vietos nenumatyta.
Jam pritaria Gediminas Žižys, Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos pirmininkas. O juk prostata — tai antra vyrų širdis, kurią, beje, perkopus 40 metų, bent kartą pasitikrinti rekomenduotina kiekvienam vyrui, o po 50 metų — jau tiesiog privaloma.
„Kiek tokių vyrų yra? — klausia medikas ir pats atsako. — Kas trečias ar kas penktas.“ O juk paskui vyrų urologines problemas taip ir sėlina seksualiniai sutrikimai. Deja, mūsų vyrai pagal „gerą tradiciją“ jokiu būdu dėl to nesikreipia į medikus — verčiau aptaria (geriausiu atveju) savo bėdas su draugais prie bokalo ar taurelės.
Gaila, bet problemos įvardijimas jos paprastai neišsprendžia. O kai jos vis kaupiasi (pas gydytojus neinama ir niekam neišsipasakojama), anksčiau ar vėliau net ir tvirčiausius mūsų vyrus ima kamuoti depresijos. Ir, deja, tęsdami minėtą „gerą tradiciją“, mūsų vyrai ima ir renkasi savižudžio kelią — kaip „konstruktyvų“ juos užpuolusių problemų sprendimo būdą. Taip mes pagal savižudžių (apskritai) skaičių ir toliau sėkmingai pirmaujame Europoje. Lietuvos moterys, beje, ir čia yra apdairesnės: tik kas ketvirta savižudė — moteris.
Ar sveikata – vertybė?
Abu minėti medikai nuolat užduoda šį klausimą savo pacientams ir iš daugumos nesulaukia kiek aiškesnio atsakymo. Taip, naujas automobilis, medžioklinis šautuvas ar šveicariškas laikrodis — tai neginčijamos vertybės. „O sveikata, paprasčiausia sveikata?“ — neatstoja medikai nuo vyrų pacientų.
Deja, bet faktas: mūsų vyrams sveikata — tai kažkas visai nereikšminga. Yra, ir gerai. O kokia ta sveikata, kokius signalus siunčia jų kūnas ir dvasia — beveik nesvarbu. Užtat mūsų vyrai ir lekia į darbus, nors jaučia, kad pakilusi temperatūra. Tačiau argi tai svarbu? Reikia dirbti viršvalandžius — jokių problemų. Triūsti savaitgaliais — juk tai taip vyriška. Gaila, bet visuose mūsų įmonių ar įstaigų verslo planuose vyrų (beje, kaip ir moterų) sveikatai vietos nenumatyta.
Kaip nesubalansuota dienotvarkė ir nesubalansuota mityba atsiliepia mūsų išvaizdai (ir sveikatai), manau, aiškinti nereikia. Pilvas verčiasi per kraštus ir per jį jau nesimato batų? Ne bėda, sako mūsų vyrai (tėčiai) ir save ramina bravūriška fraze: kas virš diržo — tas krūtinė. Vienas ar du pakeliai cigarečių per dieną — argi tai bėda? Puslitris (ir daugiau) per vakarą „ant galvos“ — ar tai daug?
Tokių pavyzdžių sąrašą pratęstų kiekviena žmona ar draugė, nes patys vyrai į tai jau neretai net nekreipia dėmesio. Susidaro toks įspūdis, tarsi mūsų vyrams kiekviena gyvenimo diena — kaip paskutinis mūšis: jei neišgersiu, neprisirūkysiu, neprisivalgysiu, gal rytoj to jau nebebus? Deja, rytoj paprastai jau nebebūna tik sveikatos. Tačiau ir čia mūsų vyrai kantrūs — jau minėta, kaip ši giminė vertina profilaktinę sveikatos patikrą.
Užtat tuo „tikru“ ir vos ne vieninteliu (ir paskutiniu) gydytoju tebelaikomas chirurgas. Deja, jei liga būna įsisenėjusi, ir pastarieji čia būna bejėgiai.
O reikia tiek nedaug
Kardiologas P. Šerpytis vardija tuos keletą paprastų savisaugos priemonių, kurias gali įsidėmėti kiekvienas normalaus protinio išsivystymo vyras.
Pirma, kuo daugiau judėti. Judėjimas — tai sveikata. Ir visai nesvarbu, kaip judama — sporto salėje ar sodo sklype. Antra, nerūkyti. Juk per metus rūkalius dūmais paleidžia nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. O tai (žvelgiant praktiškai, t. y. iš sveikatos pozicijų) — jau neblogas dviratis, guminė valtis ar metinis abonementas į patį „kiečiausią“ sporto kompleksą. Trečia, reikia nepatingėti ir bent retkarčiais pasimatuoti kraujospūdį. „Kodėl, — stebisi gydytojas, — kiekvienoje šeimoje termometras yra, o kraujospūdžio matuoklis — vis dar toks retas?“ Juolab kad dabar jau gaminama tokių, kad pakanka užsidėti ant riešo — ir elektronika viską parodo. Ketvirta, reikia stebėti cukraus kiekį kraujyje. Penkta — ar ne per daug jūsų kraujyje cholesterolio?
Tačiau svarbiausia štai kas: vyrai privalo patys rūpintis savo sveikata.
Ar geriau jaustis afrikiečiu, o ne europiečiu?
