Pats dažniausias scenarijus – kai sunkiai sergančiam pacientui (paprastai vėlyvose ligos stadijose), siekiant palaikyti jo gyvybę, persodinamos naujos kepenys arba inkstai. Jei to vis dėlto nepakanka ir pacientas neišgyvena, o mirties priežastis – ne naujasis organas, tada medikai gali analizuoti galimybę dar kartą panaudoti tą patį transplantą.
Tačiau esama pakankamai svarių priežasčių, dėl ko iš donoro gauti organai nėra taip dažnai „dovanojami“ dar kartą. Jei persodinimas atliktas žmogui, kurio organizmas buvo sekinamas itin sunkios ligos, visiškai logiška, jog naujiems audiniams patekus į naują organizmą, jiems teko atlaikyti gerokai sunkesnes nei įprasta gyvavimo sąlygas. Be to, mirties metu visas žmogaus kūnas savotiškai „išsijungia“.
„Mirties metu patiriama trauma gali pažeisti organą“, – sako Johns Hopkins universiteto „Comprehensive Transplant Center“ centro direktorius Robertas Montgomery. „Kai šį pasaulį palieka dar vienas žmogus, tas organas vėl yra išimamas. Tai gali sukelti papildomų jo traumų“. Tačiau pagrindinė priežastis, ribojanti tokio proceso pakartojimo galimybę, yra tai, kad ant organo per kelias savaites po pirmosios operacijos susiformuoja rando audinys. Prieš antrąją transplantaciją šį audinį tenka pašalinti – šis procesas yra palyginti sudėtingas, ir jo metu organas neretai pažeidžiamas pernelyg daug.
Tiesa, paprastai pakartotiniam persodinimui tinkami organai pirmojo paciento kūne nebūna labai ilgai, todėl per tiek laiko randas nespėja susiformuoti. Taigi, jei sergančiam asmeniui pavyksta sulaukti jau du kartus naudoto inksto, labai tikėtina, jog jis yra toks pats geras, kaip ir beveik naujas. Na, o ateityje – ir galbūt nelabai tolimoje – sulauksime to laiko, kada medicinoje bus sėkmingai naudojami dirbtiniu būdu išauginti organai.
