Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Asta Vonderau: Lietuvos elitas visoks – ir laimingas, ir nelabai...

Asta Vonderau
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Asta Vonderau
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Jei elitas išnyks, bus arba rojus, arba komunizmas!“ – gražiame savo bute Berlyne ištaria mokslininkė, kultūros antropologė Asta Vonderau (38). Žinoma, kad apie tai ji gali turėti savo nuomonę. Šalia mūsų, ant stalo, guli neseniai išleista knyga „Gyvenimas „naujojoje“ Europoje“: vartojimas, gyvenimo būdas ir kūno technikos“.

Studijoje vokiečių kalba – Lietuvos elito tyrinėjimai. „Lietuva čia – tik kaip pavyzdys“, – sako Asta, nuo spalio prie savo pavardės jau pridedanti ir profesorės laipsnį.

„Aš net nežinau, kaip tiksliai išversti knygos pavadinimą, – šypteli mokslininkė, paklausta, ar lietuviai neturės galimybės perskaityti jos tyrinėjimų. – Mokiausi užsienyje, penkiolika metų gyvenu Berlyne, jau keletą metų dėstau studentams, kai kurių terminų vertimai darosi sunkiai įkandami, ką jau kalbėti apie knygą.“

Prieš penkerius metus Lietuvoje Asta pati buvo tapusi beveik garsenybe. Spauda tuojau pat „pasigavo“ tai, dėl ko mokslininkė atvyko į Lietuvą: „Norėjau išsiaiškinti, kas lietuvių akimis yra geras gyvenimas, turtas, pinigai. Mane domino sėkmingos istorijos, atgavus nepriklausomybę iškilę turtingi verslininkai ir tie, kuriems pavyko išlaikyti pasikeitimų metą. Kalbinau garsius, žinomus žmones.“

Tų žmonių pavardžių knygoje nėra. Asta tikina, kad ją domino ne asmenybės, o visuma, procesai: „Žinoma, tos asmenybės turi kūną ir veidą, bet man buvo ne taip svarbu, kas yra elitas, o kokia elito vizija egzistuoja, kaip kuriamas gero gyvenimo pavyzdys.“

Užsienyje gyvenančiai ir dirbančiai mokslininkei Lietuvoje pašnekovų rasti nebuvo sunku. Sako, prieš penkerius metus net ir garsiausi, turtingiausi šalies žmonės mielai sutikę papasakoti savo sėkmės istorijas. Pokalbiai vyko ne tik kabinete prie darbo stalo, bet ir namuose, drauge mankštinantis sporto klube, per verslo pietus ar leidžiant vakarą naktiniame klube. Šitaip Asta siekė atviro pokalbio.

Ar pavyko? „Buvo tinkama situacija, – šypteli. – Tiems, viršuje, atrodė svarbu: aš esu atviras, aš kalbuosi su mokslininkais, žurnalistais, vadinasi, esu Europos pilietis. Tai rodė, kad sovietinį elitą keičia europietiškas.“

Nors ir gyvenančiai toli nuo Lietuvos, Astai nesunku įsivaizduoti, kad per penkerius metus daug kas pasikeitė. Ypač verslo elito atstovai ėmė saugoti savo privatumą, turtuolių nuotraukos išnyko iš populiarių žurnalų puslapių, darosi madinga nevaikščioti į vakarėlius ir slėpti asmeninį gyvenimą. „Gal jie tiesiog įsitvirtino ir jiems nebėra būtinybės, poreikio, kad kiti pripažintų? – svarsto. – Ką padarysi, kol knyga išspausdinama, užtrunka, tačiau, tikiuosi, analizės vertė lieka.“

Na, tai koks tas Lietuvos elitas? „Vieno paprasto atsakymo nėra, – šypsosi. – Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, persitvarkė socialiniai sluoksniai. Atsirado naujų laimėtojų ir pralaimėtojų, didėjo skirtumai tarp turtingų ir neturtingų, tarp labai išsilavinusių ir visiškai mokslo neragavusių. Naujieji turtuoliai – tai jauni, veiklūs, užsienio kalbas mokantys, atviri ir savo gerove besimėgaujantys žmonės. Jie „išlipo“ iš treningų, išmoko madingai rengtis, išsioperavo sulaužytas nosis, pradėjo domėtis menu, ėmė dalyvauti labdaros renginiuose, taip rodydami savo vakarietišką pakraipą.

Naujieji turtuoliai – tai jauni, veiklūs, užsienio kalbas mokantys, atviri ir savo gerove besimėgaujantys žmonės. Jie „išlipo“ iš treningų, išmoko madingai rengtis, išsioperavo sulaužytas nosis, pradėjo domėtis menu, ėmė dalyvauti labdaros renginiuose, taip rodydami savo vakarietišką pakraipą.

Sovietinis elitas, kuriam pavyko išgyventi, irgi privalėjo keistis. Ar sugebėjo anų laikų fabriko direktorius išsaugoti savo turtą, pozicijas visuomenėje ir susikurti naują gyvenimą po pasikeitimų? Aš tikrai neskirsčiau, kurie yra geresni, o kurie blogesni, kurių pinigai švarūs, kurių – nelabai. O nusikaltėlių pasaulio atstovai manęs išvis nedomino.“

Mokslininkės atmintyje Lietuvos elito atstovų istorijos yra pasilikusios, nors knygoje sudėtos tik mokslinės išvados. Ar knygos herojai jai pasirodė laimingi? „Tikriausiai, – ištaria. – Juk jei dalyvauji greitame procese ir tau sekasi, jei sugebėjai pereiti pasikeitimus ir tau vis tiek sekasi, pasitenkinimą savimi galima suprasti. Jei klausi asmeninės mano nuomonės, tai jie visokie – ir laimingi, ir nelabai... Kaip ir visi žmonės.“

O ji pati, dar nė keturiasdešimties nesulaukusi profesorė, ir jos vyras Patrikas, irgi profesorius, ar yra laikomi Berlyno mokslo elitu? Asta juokiasi: „Na, taip, mokslas yra elitinis, nes ne kiekvienam prieinamas. Ir Lietuvoje taip, ir Vokietijoje. Patrikas dabar dėsto Stoholmo universitete, aš dėstytojauju Mainze, mūsų vaikai gyvena Berlyne, tokia kasdienybė nėra lengva. Tai Lietuvoje būtų nieko tokio nuvažiuoti iš vieno miesto į kitą, o Vokietija – didžiulė. Iki Mainco – šeši šimtai kilometrų, penkios valandos traukiniu, važiuoti tenka tris kartus per savaitę. Dirbi prie kompiuterio, skaitai, bet susikaupti sunku.“

Kelionės į darbą ir atgal suryja Astos laisvalaikį. „Bet tai – mano pačios pasirinkimas, juk galėtume kraustytis, bet man patinka Berlynas. Mūsų meras yra pasakęs: „Berlynas labai neturtingas, bet labai sexy miestas.“ Be to, Maince tokio buto, kaip čia, mudu su Patriku negalėtume sau leisti.“

Į Berlyną 23 metų lietuvaitę atsiviliojo vokietis studentas. Jiedu susipažino studijuodami Danijoje. „Buvo logiška persikelti į Berlyną, Patrikas čia gimęs, o Lietuvoje mes nieko nebūtume pasiekę, juk neturėjome nei pinigų, nei tvirto tėvų užnugario“, – įsitikinusi dviejų dukrų mama.

Vyresniajai Lukai – aštuoneri, mažoji Ieva gimė beveik kartu su mamos knyga. „Reikėjo pamatyti, su kokiu pilvu aš gyniau daktaro disertaciją“, – juokiasi Asta, su dukromis namuose kalbanti lietuviškai. „Reikia pasitreniruoti“, – sako ji, kai vyresnioji išsirengia pas močiutę į Lietuvą. Luka atrėžia: „Aš viską moku!“ Bet mama pripažįsta: „Lukai bendrauti vokiškai lengviau. Netgi tada, kai nueiname į svečius pas mano drauges lietuves, su vaikais nesikalba lietuviškai. Nenoriu jos versti, nemanau, kad tai teisinga.“

Į Vokietiją visam laikui dukrą išleidę Astos tėvai jau susitaikė, kad ji gyvena toli. „Nors dabar tas atstumas mums visiems rodosi gerokai mažesnis, – tikina. – Bilietai nebe tokie brangūs, vizų nebereikia, močiutė dažnai pas mus atskrenda. Pasaulis apskritai sumažėjęs.“ 
 

„Žmonės“
Komentarai
Temos Elitas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką