Nors „Chorų karai“ tarsi padėjo prisiminti beišblėstantį televizinės šlovės skonį, euforijos tavo veide nesimato.
Šiam projektui skyriau daug laiko, nervų, kantrybės ir pastangų. Kaip nė vienam kitam. Galbūt todėl, kad turėjau savo komandą, už kurią jaučiausi atsakinga. Ir nors žinojau, kur lendu, įsiliejau į jį visa širdimi. O paskui pasijaučiau šiek tiek nusivylusi, kad viskas taip greitai baigėsi. Mintys, kad mūsų pasitraukimas galėjo būti suplanuotas, mane žudo. Nes atėjau ir žaidžiau tikrai pagal taisykles.
Pirmą kartą tapai „tamsta mokytoja“?
Kai dainuodavau televiziniuose duetuose su neprofesionaliais dainininkais, juos irgi tekdavo pamokyti. Tačiau buvo gera dalytis scenine patirtimi ir su didesniu kiekiu žmonių – beveik visa klase. Dauguma jų buvo jaunesni už mane, jaučiau, kad galiu juos kažko išmokyti, džiaugiausi, kad manęs klausė ir nuoširdžiai vertino išsakytas pastabas.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
