Oficiali jos versija – bijo skirtis, nes vyras išeidamas išdaužys langus. Moteris dar graži ir sulaukianti vyrų dėmesio – jeigu panorėtų, rastų sau tinkamą vyrą į dabartinio vietą. Bet ne! Jeigu ji stengtųsi dėl vaiko, bandytų dabartinį vyrą gydyti ir padėti jam susivokti, kad vaikui reikia kitokio tėvo ir nesiguostų svetimiems. Ir neturėtų vis naujų meilužių... Ją tenkina tai, kad tas pasmirdėlis nemato jos nuklydimų, todėl ji nieko nekeis. Pokyčiai reikštų, jog ji kitam turės įsipareigoti, turės baigtis lakstymai į šoną, slapti pasimatymai, guodimaisi... O gal ji sudžius iš nuobodumo, jeigu ja negalės žavėtis vis kitas? Kas tai, Ramune?! Sunku suprasti moteris... Pagarbiai, Zigmas.
Laba diena, Zigmai. Greičiausiai panašiai gyveno ir šios moters mama, o gal net ir močiutė, ir taip iš kartos į kartą… Tiesiog kitaip gyventi nemoki ir neįsivaizduoji: gyvenimas yra kentėjimas. Nekentėti, gyventi bent šiek tiek ir sau, būti laimingai? Jai tai atrodys paprasčiausiai neįmanoma. Mama juk sakė: „Būk kantri, stipri, nes taip reikia, juk tu motina, moteris!” Tokia moteris jaučiasi bejėgė ką nors pakeisti, neretai ji smerkia save, kremtasi ir graužiasi.
Kartais, žinoma, kaltina savo alkoholiką vyrą, kuris nesugebėjo jos padaryti laimingos, arba savo motiną, taip pat auką, kuri neišmokė gerbti savęs, taip pat kentėjo, nes ir ją terorizavo (gal net terorizuoja ir dabar), o kartais – patį likimą… Ji labai bijo. Ir dar – tokia moteris paprastai gailisi savęs. Tai ne užuojauta sau, o beviltiška savigrauža, gailestis ir nuolatinis dejavimas bei skundai.
Kartais kankinės vaidmuo yra idealizuojamas, išaukštinamas. Tokia moteris jaučiasi beveik Motina Terese, Marija.Tokios moterys iš kartos į kartą sukasi kaip užburtame rate. Vargsta vargelį, nes esą tokia jau moters dalia… Tokia moteris bijo prisiimti atsakomybę ir prisipažinti, kad ji žiauriai elgiasi su savimi ir savo vaiku, pasakyti sau: “Stop, aš išeinu, nežinau, kaip bus, bet daugiau taip nebegaliu!” Ši moteris greičiausiai nei pati savęs myli, nes niekad pati nebuvo mylima, nei gali mylėti kitą žmogų. Ji nemoka saugoti savo vaikelio.
Jei tas vaikelis yra mergaitė, ji, ko gera, gyvens lygiai taip pat, jei neatsitiks koks stebuklas ir ji pagaliau išdrįs gyventi kitaip, pasakyti „ne“ tokiam gyvenimui bei galutinai atsisveikinti su aukos vaidmeniu. Tai labai sunku ir jai prireiks labai palankių sąlygų: geros ir išmintingos draugės, psichoterapeutės ar mokytojos (–o), geros knygos, o gal princo – karžygio, kuris savo aštriu kardu iškapos visus jų smegenis apsiraizgiusius viržius, praskirs erškėčių spyglius beveik kaip pasakoje “Erškėtuogė” („Miegančioji gražuolė“).
Kartais kankinės vaidmuo yra idealizuojamas, išaukštinamas. Tokia moteris jaučiasi beveik Motina Terese, Marija. Dažnai jokios pagalbos ji nepriima, mano, kad tik ji viena gali visa tai ištverti, jos situacija be išeities. Todėl norintieji padėti dažniausiai anksčiau ar vėliau atsitraukia arba pyksta, o neretai – žiūri į tokią moterį su panieka. Aukos nėra patrauklios, nes tuo pačiu metu jos yra ir agresorės, kankintojos. Žinoma, pačios to nesuvokia.
Aukoms priekaištauti arba jas mokyti teisingai gyventi yra bergždžias reikalas. Jos tik dar labiau įsikabina į aukos rolę, beveik tapusią tikrąja jų savastimi. Kol jos pačios nepamatys viso šio aukos ir agresoriaus šokio (scenarijaus), kol jos pačios nenorės keistis, niekas negali joms padėti. Bet gal jūs, Zigmai, kaip atrodo iš laiško, nebūdamas abejingas, o gal net mylėdamas tą vargšę moterį, galite būti tas princas–karžygys?
