„Dabar turiu visą savaitę tikrų atostogų. Jokio sporto, jokių mankštų“, – praėjusią savaitę džiūgavo Kaune gyvenanti Austra. Po čempionato sportininkė nelėkė ilsėtis į šiltuosius kraštus – ją lankė Biržuose gyvenantys tėvai. Prisipažino, kad visiškai atsipalaiduoti neleidžia ir galvoje kirbančios mintys apie mokslus: Kūno kultūros akademijoje šiemet ji turėtų baigti treniravimo sistemų magistrantūrą – reikia sėdėti prie baigiamojo darbo... „Laisvu metu esu rašytoja, – juokauja. – Kai užaugsiu, būsiu trenerė.“
Austra, kiek galima mokytis: juk studijavai ir Amerikoje?..
Ten gilinausi į kineziologiją – mokslą apie kūno judesius. Po tų studijų nežinojau, ką daryti su gautu diplomu – nesijaučiau stipri vienoje kurioje nors srityje. Dabar toliau kaupiu žinias, kad galėčiau panaudoti dirbdama trenere.
Tačiau iki Londono olimpiados apie darbą negalvosiu, o paskui gal jau reikėtų pradėti? Manau, kad iki trisdešimt trejų ketverių protingai treniruodamasi, nenuvargindama organizmo, galėčiau sportuoti. Tačiau jei nėra gerų rezultatų, tada pradeda trūkti motyvacijos. Be to, nuo trisdešimties metų organizmas pradeda senti. Skamba nekaip, bet tokia realybė.
Po sėkmės Paryžiuje nebeturėtum jautis sena! Kalbama, kad tavęs net priešininkės nepažino…
Daug kas sakė, kad esu pasikeitusi, labai sublogusi. Rusai gyrė, kad skrajoju lyg ant sparnų. Kai rutulį stumdžiau, buvau tikrai stambesnė. Daugiausia rutulininkės karjeroje svėriau aštuoniasdešimt penkis kilogramus. Tada galėjau valgyti viską ir kiek noriu. Pajutau, kad nieko taip nesvajoju paragauti, kaip anksčiau, kai reikėjo laikytis režimo. Manęs net šokoladai nebeviliojo! Grįžusi į daugiakovę po truputį septynių kilogramų atsikračiau.
Treneris Aleksas Stanislovaitis įtikino, kad daugiakovėje padariau dar ne viską, ką galiu. O ir man pačiai norėjosi grįžti, nes su rutuliu sekėsi sunkiai. Be to, žinojau, kad jei noriu toje sporto šakoje būti tarp pirmųjų, turiu ir atrodyti kaip rutulininkė. Lyg ir suvokiau, kad dėl rezultatų reikėtų viską aukoti, bet viduje taip nesinorėjo...
Paprastai dieną prieš varžybas man negalima likti vienai – reikia būti tarp žmonių, apie bet ką bendrauti – kad užsimirščiau, negalvočiau apie laukiančius startus.
Šiandien atrodai labiau atsipalaidavusi, savimi pasitikinti nei po sėkmės 2004-ųjų Atėnų olimpinėse žaidynėse.
Gali būti... Tuomet nebuvau pasiruošusi tokiai dėmesio bangai. Juk buvau nežinoma ir staiga atsidūriau dėmesio centre! Dabar turėjau galimybę kelerius metus nuo to pailsėti. Gal, kaip kiekvienai moteriai, dėmesio kiek nors norisi, bet to tikrai nesureikšminu! Kasdien atlieku savo darbą ir nesuku galvos, ar apie mane rašo laikraščiai. Dabar dažnai neatsakau ir į nepažįstamus skambučius. Neignoruoju spaudos, bet žurnalistų dėmesys man tikrai nėra svarbiausias dalykas.
Treniruojiesi dėl medalių?
Medaliai – įrodymas, ko esi pasiekęs. Man jie brangūs, nes žinau, kiek kainavo pastangų, treniruočių. Anksčiau važiuodama į varžybas svajodavau apie bet kokį medalį – kad tik atsistočiau ant nugalėtojų pakylos. Dabar vis dažniau norisi tik nugalėti. Ir šįsyk Europos čempionate iškovojusi sidabrą jaučiuosi truputį pralaimėjusi: pasiimti auksą buvo visai realu. Keičiasi mąstymas... Tačiau sportuojant man malonus ir pats procesas. Mėgaujuosi tuo.
Vien tvirto kūno sporte neužtenka: reikia ir ne mažesnės dvasios stiprybės?
Blogos mintys visada lenda į galvą... Vienas iš būdų būti viduje tvirtam – save pozityviai nuteikti. Nepasitikėjimą reikia stumti į šoną. Po pertraukos grįžusiai į daugiakovę prieš varžybas man buvo labai sunku užmigti. Vis pagaudavau save mintyse per barjerus bėgančią, į aukštį šokančią... Badžiau užsimiršti galvodama apie ką nors malonaus: namus, tėvus. O tai taip sunku... Paprastai dieną prieš varžybas man negalima likti vienai – reikia būti tarp žmonių, apie bet ką bendrauti – kad užsimirščiau, negalvočiau apie laukiančius startus.
Anksčiau vis minėdavai Dievo pagalbą, cituodavai Bibliją.
Tikėjimas – mano gyvenimo dalis. Tik gal dabar mažiau apie tai garsiai šneku. Dievas kiekvieną myli. Prieš varžybas visada prašau jo pagalbos, nes kaskart daugelyje vietų esu labai neužtikrinta. Kartais pasikliauti vien savimi labai sunku.
Ypač kai reikia bėgti aštuonis šimtus metrų... Tuomet jaučiuosi tokia vieniša! Prašau, kad bent Dievas man padėtų finišą pasiekti.
Vienam tikėti savo jėgomis per maža?
Užnugario labai reikia... Mane visada palaiko artimieji. Tik šįsyk tėvams savo kortų neatskleidžiau iki paskutinės minutės – žinojau, kaip išgyvens. Kai vien rutulį stūmiau, jiems mažiau reikėjo jaudintis, o dabar teko nervintis penkis kartus. Po mano pasirodymo Paryžiuje ne vienas sporto specialistas sakė, kad pagaliau atėjau į protą (juokiasi).
Man labai patinka sportuoti pas Stanislovaitį. Su juo treniruojuosi gerokai mažiau nei Amerikoje – tik keturis kartus per savaitę po porą valandų! JAV kartais eidavau į sporto salę dešimt kartų per savaitę – per dieną vykdavo po dvi treniruotes. Kur – keturi, kur – dešimt kartų, o rezultatai gerėja!
Kodėl iš ten grįžai?
Amerikoje praleidau penkerius su puse metų. Daug... Kai ten gyvenau, sakydavau, liksiu visam laikui tik tuo atveju, jei sutiksiu labai artimą žmogų. Į Lietuvą ketinau grįžti po 2008-ųjų olimpiados, bet viskas taip pasikeitė, kad parlėkiau pora metų anksčiau. Pajutau, kad man ten trūksta poilsio, dar ir traumos, ligos prisidėjo... Ir dabar prisimenu, kad grįžau po vienos sunkumų kilnojimo treniruotės ir sau pasakiau: „Atsibodo. Važiuosiu namo.“ Ir ta mintis man nusėdo galvoje. Netikėtai greitai susikroviau lagaminus ir parlėkiau į Lietuvą. Jau penkerius metus gyvenu Kaune. Jau esu lietuvė!
Grįždama į Lietuvą net nebuvau apsisprendusi, kur kursiuosi. Kaune apsistojau gal dėl trenerių ir mokslų. Nuo sostinės mane sulaikė ir automobilių spūstys. Jų žiauriai nemėgstu!
Ar Kaune sutikai žmogų, dėl kurio nebepaliksi šio miesto?
Apie tai gal nepasakosiu...
