Jums priklausantys svečių namai veikia antri metai. Kaip sekasi būti verslininke?
„Birutės uostas“ – mano šeimos verslas. Mes vis dar mokomės... Aš juk pirmiausia – profesionali dainininkė. Tačiau esu tikra, kad ir versle ledus pralaušime. Juk tai – ne kosminį laivą statyti.
Pastaruoju metu pasigirsta kaltinimų ir mano kolegoms, ir man, kad apie verslą nieko neišmanome. Tačiau mes neužsisklendžiame, neverkšlename, kuriame naujas darbo vietas! Nekalkite mūsų prie kryžiaus! Palaikykite mus, ir Lietuva bus kitokia. Kažkas įsivaizduoja, kad uždirbame didžiules sumas. Gyvename ne tam, kad maišai būtų pilni pinigų. Verslas mums – pragyvenimo šaltinis, įdomi veikla. Aišku, paprasčiausia – sėdėti ant krosnies ir nieko nedaryti, tik apkalbinėti kitus. Tačiau užtenka gyventi kitų gyvenimą! Pasižiūrėkite, kokie gražūs apsnigti medžiai, kokia nuostabi jūra. Žmonės šito jau nepastebi. Jie tik kritikuoja kitus. Tai lengviausia...
Praėjusių metų pabaigoje žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad bankas dėl skolų siekia areštuoti jūsų su vyru turto už milijoną. Tiesa?
Apie pinigus kalbėti visai nenoriu. Negi turime tiksliai viską įvardyti? Kiekvienas tai supranta skirtingai: vienam milijonas daug, kitam – mažai. Su bankais kalbamės, jie mumis pasitiki. Nė iš vienos pusės nėra pykčio. Viskas susitvarkė. Šiomis dienomis pasirašysime popierius ir viskas bus pamiršta. Tiesiog kažkas iš musės padarė dramblį. Paskleidė gandus, neva bankrutavome – jau yra laukiančių, kada išparduosime turtą. Girdėjau kalbant, kad bankas jau ir mašiną iš mūsų atėmė... Iš kur žmonės traukia tokių paskalų? Kam tos bereikšmės, tuščios šnekos? Mes dirbame šiandien ir dar daug metų tai darysime!
Svetimus pinigus smalsu skaičiuoti…
Todėl ir norisi paprašyti: „Mieli žmonės, neskaičiuokite mūsų pinigų. Skaičiuokite, ką turite jūs! O savais pasirūpinsime mes patys.“
Ir Andželika, ir aš su Igoriu savo svečių namuose turime tik po kambarį. Tad, brangieji, nepavydėkite mums! Tačiau neverkšlename, nesikraustome iš proto, kokie mes vargšai. Mums čia labai faina.
Neatrodo, kad jus kamuotų rūpesčiai: esate atsipalaidavusi, tokia pat liekna. Tebesilaikote sveikos mitybos principų?
Taip gyvensiu visą laiką. Beje, nieko tokio, jei kartais ir ką draudžiamo suvalgai. Juk per dieną visų ištirpusių kilogramų nepriaugsi! Tarkim, aš sulieknėjau dvylika... Kadangi labai mėgstu cepelinus, jų pernai ragavau vieną kartą – gegužės 25-ąją – per savo gimtadienį. Ir daugiau nenoriu iki šiol. Pasikeitė skonis: netraukia prie bulvių, blynų. Gal sunkiau tiems, kas negali be saldumynų. Tačiau aš jų nemėgstu. Mieliau renkuosi lašinukus su duona ir raugintu agurkėliu.
Pati nevalgote ir kitiems savo firminių cepelinų neverdate?
Kelis kartaus ruošiausi gaminti, bet neatsirado norinčių valgyti: ir dukra Andželika, ir vyras Igoris maitinasi pagal sveikos gyvensenos dėsnius. Visi į tai įjunkome...
Pavasarį statysime šiltnamį – patys auginsime daržoves. Gal ir kelias vištas turėsime – kad kuo ekologiškesnis mūsų restorane maistas būtų.
Tapsite tikrais kaimiečiais!
Argi tai blogai? Rudenį Baltarusijoje svečiavomės pas stambų verslininką. Jo užmiesčio namuose mačiau, kaip žmona pati melžia karvę! Jie augina kiaulių, vištų. Tuo užsiima žmonės, kuriems priklauso daugiau kaip dvidešimt parduotuvių, keli restoranai!
O jūs gyventi po tuo pačiu stogu, kur ir darbas, nepavargote?
Jei niekur neišvažiuodami metų metus sėdėtume, gal ir išprotėtume. Neatsibodo, nes neretai bent porai dienų lekiu tai į Vilnių, tai į Kauną. Tiek pabūti miestuose man užtenka.
Beje, ir Andželika, ir aš su Igoriu savo svečių namuose turime tik po kambarį. Tad, brangieji, nepavydėkite mums! Tačiau neverkšlename, nesikraustome iš proto, kokie mes vargšai. Mums čia labai faina.
Man patinka gyventi atokiau nuo centro – mažiau girdžiu, ką apie mane kiti kalba. Gal toks amžius, kai norisi dvasinės ramybės...
Igoris jūros, kurią iškeitė į verslą ant kranto, nesiilgi?
Reikėjo vyriškos rankos – vienos mes, moterys, nebūtume pajėgusios verslo pradėti... Tačiau jis absoliučiai nesigaili atsisveikinęs su darbu jūroje. Tam atidavė dvidešimt septynerius metus. Mėnesį praleisti laive – labai sunku. Kai reikėdavo eiti į jūrą, prieš savaitę pradėdavo nervintis.
Prieš šešerius metus judu į Švediją plaukiančiame kelte atšokote vestuves…
...o pernai rugpjūčio 1–ąją sukako vienuolika metų, kai ten susipažinome! Jau šioks toks laiko tarpas... Tiek visko per tuos metus įvyko! Kai būna sunku, jaučiame, kad turime pakankamai mudu siejančių dvasinių vertybių. Atsiradus problemų nesidraskome, susikaupiame ir stengiamės išgyventi.
Esame paprasti žmonės. Tokie pat kaip kiti... Tik aš su Andželika truputį dainuoju, todėl daug kas nori skirti mums dėmesio – tai blogo, tai gero. Priimame visokį (kvatoja)!
Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu dainuojate nedaug...
Dainuoju, kai kviečia. Taip pat – ir savo „Uoste“. Kartais pagaunu save, kad jau persirengusi leidžiuosi laiptais iš viršuje esančio mūsų kambario padainuoti svečiams. Pasirodau ir pačios organizuojamame tarptautiniame šlagerių festivalyje „Palanga“, ir vasario pradžioje, per „Nerijos“ keturiasdešimtmetį, Klaipėdoje lipsiu į sceną, nes legendiniame ansamblyje esu dainavusi trejus metus... Šio kolektyvo jubiliejus kas penkeri metai rengiu nuo dvidešimtosios jo sukakties.
Girdėjau, kad dalyvausite LNK projekte „Žvaigždžių duetai“. Galėsite muzikuoti dažniau!
Kai šou organizatoriai pakvietė, pasakiau, kad pasitarsiu su šeima... Tuo metu pas mus viešėjo anūkas Antanas. „Mamu (jis mane taip vadina), būtinai važiuok – ten tikrai labai gerai“, – paskatino. Projekte dainuosiu su senu geru savo pažįstamu – renginių organizatoriumi Giedriumi Gustu.
Teks į Vilnių važiuoti dar dažniau!
