Nepasiilgstate Vilniaus?
Daug kas gal nepatikės, bet – ne. Be to, dažnai ten nuvažiuojame – Antanas turi verslo reikalų, aš prisijungiu, nulekiu savo malonumui.
Turbūt į daugelį renginių vis dar esate kviečiami, bet štai atstumas, kūdikis...
Aišku, Vilniuje dažniau kur nors išeidavome, dabar rečiau. Ir kas? Juk tai laikina. O be to, gyvenimas nesusideda iš renginių. Retas jų vertas dėmesio. Kartais nueini, apsidairai ir supranti, kad jau namo norisi.
Galbūt kitiems atrodo priešingai – kad ponia tik į juos vaikšto. Daugelis turbūt įsivaizduoja, kad turite mažiausiai dvi aukles?
Neturime nė vienos. Kol kas nenorime. Kartais man mama padeda, kartais Antanas trumpam išleidžia.
Pernai mačiau jus su vyru ant Palangos tilto vieną gražų vakarą. Žmonės iš paskos šnabždėjosi, pirštais rodė. Vilniuje gal mažiau to dėmesio buvo?
Kad taip nužiūri, alkūnėmis vienas kitą niuksi, negali nepastebėti. Bet jokio skirtumo, kokiame mieste. Visur taip pat. Per penkerius metus, kai esu kartu su Antanu, jau nebekreipiu į tai dėmesio. Na, kai einu viena, su tamsiais akiniais, susirišusi plaukus esu neatpažįstama, bet su Antanu tai negalioja... Negi dėl to vengsi judresnių gatvių ar kavinukių?
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
