Komentuodama „Triumfo arką“ nevengiate kritiškų komentarų, pastabų, galite pasakyti ir kandesnį žodį. Ar taip mėginate dalyvius paskatinti, ar tai – šou elementas?
Aš šou tikrai nedarau. Viskas, ką aš sakau, yra tai, ką galvoju. Mane labai jaudina, kas vyksta su jaunais atlikėjais, kas vyksta „Triumfo arkoje“. Manau, ši laida yra labai reikalinga Lietuvai, žiūrovui. Ji teigia kitokias vertybes nei galima pamatyti kituose realybės šou.
Aš šou nedarau. Viskas, ką sakau, yra tai, ką galvoju.Čia pristatoma rimta muzika, klasikinė opera. Tai geroji pusė. Bet kita pusė yra sudėtingesnė, dėl jos aš ir išgyvenu. Labai svarbu, kad žiūrovas stebėdamas tokią laidą nebalsuotų vien už tai, kas blizga, kas yra „popsinio“ stiliaus ar už tai, kad „žmogus yra iš mano miestelio“, todėl nebesvarbu, ką dainuoja. Tokie reiškiniai iškreipia tikrąsias klasikinės muzikas vertybes, jos dingsta.
Manau, kad jaunam žmogui svarbiausia tobulėti ir nedaryti vis tų pačių klaidų. Jei jis ateina į realybės šou, pirmiausia turi susitaikyti su mintimi, kad bus kritikuojamas. Daug dalyvių to nesupranta. Reikia ne pagyrimų laukti, o kritikos. Bet ji ne tam, kad sužlugdytų, o tam, kad kas kartą išeidamas į sceną jaunas solistas keistųsi ir būtų tik geresnis. Su jaunais dainininkais „Triumfo arkoje“ yra ir kita bėda. Mano supratimu, jei žmogus ateina į realybės šou, jis turi turėti tikslą, siekti būti geriausias. Jei žmogus ateina šiaip sau „bala nematė, pavyko nepavyko“, tai pasidaro vidutinybių mugė. Tai turi būti profesionalų konkursas.
Po darbų, laisvalaikiu esate tokia pati kritiška, ar griežta esate tik profesinėje srityje?
Aš esu aš. Šito negalima išimti – nuo 9 iki 17 val. kritiška, o po to ne. Esu maksimalistė ir jei mano širdis prie kažko linksta, o aš labai myliu jaunus dainininkus, už juos išgyvenu, už juos kovoju, noriu juos stumti į tas vietas, kur jie pasieks daugiau nei patys galvoja. Jei nebūčiau tokia, nebūčiau padariusi nei „bohemiečių“, nei sukūrusi kitokių spektaklių Lietuvoje.
Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti dėmesio vertas artistas?
Visų pirma, žmogus turi būti visiškai tikras, nemeluojantis ir neapsimetantis. Jis neturi slėptis tarp butaforijos ar pigių triukų. Artistas turi išeiti ir sąžiningai atverti savo sielą 1000-iu procentų. Jis turi parodyti daugiau, nei mano, kad gali. Toks sąžiningumas paperka. Tam reikia būti drąsiam ir nebijoti kritikos. Kritika – žmonių noras padėti tobulėti.
Kokių kūrybinių planų turite artimiausiu metu?
Vilniuje artimiausi planai lapkričio 24-29 dienomis Vilniuje vėl rodyti „Svynį Todą“ ir gruodžio 3–6 dienomis „Verterį“, į kurį grįžta Edgaras Montvidas. Tai bus pirmas kartas, kai šiemet visi bohemiečiai suvažiuos į Vilnių. Artėjame prie 100-ojo spektaklio kartu, tikiuosi jis įvyks šį sezoną ir viliuosi sugrąžinti pirmą visų bohemiečių kartu sukurtą „Bohemą“.
Naujų pastatymų šį sezoną nekursime ne dėl to, kad trūksta idėjų, bet dėl finansinės situacijos. 90 proc. mūsų biudžeto yra rėmėjų pinigai, o šiemet verslui yra labai sunku. Finansavimo iš valstybės šį sezoną neturime.
Kalbama, kad gyvenate dviejose šalyse. Kaip pavyksta paskirstyti laiką, juk dirbdama Lietuvoje Londone vieną paliekate savo vyrą, britų aktorių Dexterį Fletcherį?
Žinote, turbūt susidaro tokia iliuzija. Į Lietuvą atvažiuoju dirbti. Čia yra bohemiečiai, žmonės, kuriuos aš labai myliu. Kai vyksta repeticijos, atvažiuoju ir būnu čia, bet Lietuvoje negyvenu. Apsistoju viešbutyje. Aš neturiu čia nei namų, nei gyvenimo. Atvykstu dėl savo mamos, dėl draugų ir darbo. Bet mano namai ir gyvenimas yra Londone. Žinote, kaip būna, atvažiuoju savaitei, dalyvauju „Triumfo arkoje“, su tuo pašneku, su anuo, ir visiems atrodo, kad aš čia esu, nors esu išskridusi. Šeštadienį mane žmonės matė „Triumfo arkoje“, nors buvau Londone. Mano vyras tikrai nėra nuskriaustas (šypsosi).
Operos režisierius visuomet yra ten, kur jo projektai – pastaruosius 3-ejus metus aš susikoncentravau į „bohemiečius“ čia, bet kitąmet darysiu projektą Londone su savo vyru, turiu ir daugybę kitų darbų. Bet jei nori kažką gerai daryti, tai turi tam skirti daug energijos ir laiko. Tą puikiai suprantu.
Iki 7-erių maniau, kad tai, kas vyksta scenoje, yra tikra.Kaip „bohemiečiams“ kilo mintis žiūrovus kviestis į užkulisius?
Man nuo vaikystės teatro užkulisiai buvo didelė mistika. Iki 7-erių maniau, kad tai, kas vyksta scenoje, yra tikra. Kai man buvo 7-eri, nuėjau su mama pažiūrėti „Snieguolės ir septynių nykštukų“, sėdėjome pirmoje eilėje ir vaikus pakvietė į sceną. Pakvietė ir mane, teko pasėdėti ant tokio suolelio prie dekoracijos – namuko. Per pertrauką uždanga nusileido, tada vedama smalsumo įėjau per namelio duris, tikėdamasi užeiti į vidų, o ten nieko nebuvo. Man buvo šokas. Namelis neturėjo nei sienų – nieko. Ta mistika, kai nežinai, kas ten ant scenos, žadina kiekvieno smalsumą. Norime, kad žmonės matytų visas mūsų puses, ne tik tą „paradinę“. Kita vertus, Kongresų rūmai, kur dabar pasirodome, užkulisių neturi – ten visur vienas didžiulis veiklos kamuolys.
Kodėl savo spektaklius rodote Kongresų rūmuose ir nemėginate grįžti į didžiąją Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną?
Sakyčiau, tai yra siauro požiūrio problema. Visame pasaulyje sostinės turi daugiau kaip vieną operos teatrą ir operos kolektyvą. Nacionalinis teatras yra nacionalinis, jis turi savo repertuarą, stilių, jis – vieta tarptautiniams projektams, tokia jo funkcija. „Bohemiečiai“ – trupė sukurta iš jaunų žmonių, kurie turi kitokios energijos, kitokį spektaklių stilių. Jie netrukdo vienas kitam, atvirkščiai, net papildo. Bėda kita – Vilniuje nėra didelės muzikinės scenos, kur galėtų vykti dideli klasikinės muzikos koncertai, atvykstantys miuziklai, kurie šiuo metu vyksta sporto arenose. Vilniuje trūksta daugiafunkcinės koncertų salės.
Tik pagal senovišką lietuvišką požiūrį turi būti varganas menininkas, užsidaręs trejus metus kentėti, nusigerti ir tik tada išeina genialus pastatymas.Ką galite pasakyti žmonėms, sakantiems, kad spektaklius kepate kaip bandeles?
Siūlyčiau pamėginti kepti dar greičiau. Visame pasaulyje tradiciškai operos režisierius pastato 4–6 spektaklius per metus, nes kitaip jis negalėtų egzistuoti. Čia tik pagal senovišką Lietuvos požiūrį tu turi būti varganas menininkas, užsidaręs trejus metus kentėti, dar pakeliui nusigerti ir tada išeina genialus pastatymas. Net kino režisieriai daro vieną filmą per metus ar pusantrų. O kinas reikalauja kur kas daugiau laiko. Dramos teatro režisierius stato 6–8 spektaklius per metus. Tai jei lyginti mane, su tuo, kaip žmonės dirba Vakaruose, esu neproduktyvus žmogus.
Jūsų repeticijos vyksta Lietuvos karo akademijos patalpose. Neseniai akademijoje buvo kiaulių gripo protrūkis. Ar jis turėjo įtakos „bohemiečių“ darbui?
Mes repetuojame Karo akademijoje tik naujus spektaklius. Dabar išvis nerepetuojame. Repeticijos bus lapkričio pabaigoje prieš pat spektaklių pasirodymą, bet repetuosime Kongresų rūmuose. Paskutinį sykį Karo akademijoje lankėmės vasario mėnesį. Mus labai liūdina, kad pas juos taip atsitiko, nes jie puikūs mūsų draugai ir suteikia bohemiečiams nuostabius namus repeticijoms.
Garsiai nuskambėjo jūsų kelionė į Pietryčių Aziją, Borneo salą, kas paskatino ryžtis tokiai kelionei?
Tai kelionei mane paskatino antropologė Birutė Marija Filomena Galdikas. Ji – uždegantis žmogus ir labai kvietė apsilankyti, pamatyti, kaip ji dirba su orangutanais, ir susipažinti su jos veikla miškų išsaugojimo srityje Indonezijoje. Mes jau prieš tai buvome su Dexteriu Ugandoje, kur važiavome aplankyti kalnų gorilų, kurių yra išlikę tik 700. Kai Birutė pakvietė, buvo sunku atsisakyti. Juolab kad Ūkio bankas įkūrė Birutės Galdikas paramos fondą, kurio surinktos lėšos bus skirtos gamtosaugai, o fondo garbės tarybos pirmininke tapau aš. Keliavau į Borneo paskatinta smalsumo, be to, maniau, kad privalau suprasti Birutės darbo mastą ir apie tai papasakoti Lietuvoje.
Tačiau orangutanai tėra gyvūnai, o aplink gausu skurstančių šeimų, vargšų vaikų... Kaip prisidedate prie šios problemos sprendimo?
Mano pagrindinė labdaros veikla yra susijusi su vaikais. Dvejus metus iš eilės organizavome Londone dideles labdaros „gala“ vakarienes. Bohemiečiai ten dainavo, o aš buvau viena iš iniciatorių ir vadovų kartu su dabartiniu užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku. Per dvi vakarienes surinkome 410 tūkst. Lt, kurie visi iki paskutinio cento buvo skirti Tauragės apskrities socialiai remtiniems vaikams iš daugiavaikių šeimų, jų pažintinėms, edukacinėms stovykloms vasaros metu. Per trejus metus tose stovyklose apsilankė 4,5 tūkst. vaikų. Paprastai tokius renginius organizuojame vėlų pavasarį, nes orientuojamės į vasaros stovyklas. Turime planų tą daryti ir kitąmet.
Kita mano asmenine iniciatyva ta, kad vaikai iš Tauragės apskrities socialiai remtinų šeimų turi progą atvažiuoti ir pamatyti mūsų spektaklius. Tauragę rinkomės todėl, kad prieš 3-ejus metus, kai užsiėmėme šia veikla, Tauragės apskritis turėjo daugiausia socialiai remtinų vaikų ir buvo skurdžiausia.
