Porą metų pasisukioję mados pasaulyje, jiedu meta iššūkį sau ir kai kuriems kolegoms – rudenį „Siemens“ arenoje įvyksiantis Roberto kolekcijos pristatymas jau dabar verčia šnabždėtis, o kai ką galbūt net prunkštelėti: „Argi tai – ne kvailystė?“
Susitikti Robertas pakviečia į studiją loftuose. Užkopus aukštais raudonais lauko laipteliais, pirmiau už šeimininkus uodegas vizgindami pasitinka Agnės ir Roberto augintiniai. „Aza. Barsas. Gilė. Spurga“, – šypsodamasi supažindina Agnė. Netoliese prie didžiulio stalo darbuojasi kelios merginos. „Savanorės“, – paaiškina. „Paprasta, jauku... – dingteli. – Dar – be galo šilta, ir visai ne todėl, kad už lango pagaliau užkaitino vasariška saulutė.“ Dabar suprantu, kodėl klaidų tarsi labirintas kelią tarp buvusios gamyklos pastatų randa vis daugiau ir daugiau mados gerbėjų...
Išvydusi būsimo pristatymo reklamą, pamaniau: „Nieko sau!“ Į mados pasaulį įžengei vos prieš metus, o drąsos – tiek, kad pirmąją kolekciją pateiksi didžiausioje sostinės arenoje!
Su žmona turime užtektinai ambicijų ir tikėjimo savimi, jaučiame aplinkinių palaikymą, tad kodėl nepabandžius? O kas mums nutiks?! Nepasiseks – niekas su pagaliu per galvą neduos. Nukels mus nuo mados Olimpo? Kad dar nesame į jį įkopę! Supratę, kad jau esame subrendę kolekcijai, pradėjome su Agne svarstyti, kur ją pristatyti. Iš pradžių galvojome apie renginį trims šimtams kviestinių svečių „Lofte“ ar kokioje kitoje erdvėje, bet „Siemens“ arenos atstovai patys mums pasiūlė imtis plano „maksimum“. Esu pragmatikas ir mėgstu viską vertinti blaiviai. Svarsčiau, kas bus, jei neparduosime užtektinai bilietų, o įsipareigojimai liks... Šiek tiek baisu, bet jei ir bus blogai, tikrai rasime, kaip išsikapstyti.
Mano ambicijos per didelės? Žiūrint, su kuo lyginsi... Jei su Juozo (dizainerio Juozo Statkevičiaus – red. past.) šou penkiolikai tūkstančių žmonių – tebūsime lašas jūroje. Jei su dizaineriu, pristatymą rengiančiu dviem šimtams žiūrovų ir turinčiu aštuonis kartus daugiau patirties nei aš, mūsų renginys bus išties didelis. Kodėl kiti kolegos to nedaro? Nenori, negali, netiki? Esu toks, kaip visi: dvi rankos, dvi kojos, viena galva ir krūva ambicijų. Galbūt būtent ambicijų turiu daugiau nei kiti...
Su Agne puikiai žinome, kiek iš nosies kraujo turėjo ištekėti, kol atsidūrėme ten, kur esame, ir kiek dar turės ištekėti. Viskas pirmiausia priklauso nuo norų, o ne nuo galimybių. Sugalvoji, ko norėtum, o tik paskui ieškai būdų, kaip tą svajonę išpildyti. Taip gimsta ir mano suknelės. Kūrybinis procesas „kaip“ ir „iš ko“ daug įdomesnis nei pati mintis.
Nuo ko prasidėjo tavo, kaip mados kūrėjo, kelias?
Mano senelis buvo siuvėjas-konstruktorius. Mirė, kai buvau visai mažas, beveik jo nepamenu, bet turiu keletą jo pasiūtų drabužių. Vaikystėje net negalvojau apie dizainerio darbą: buvau tiksliukas, mąsčiau apie mediciną, plastinę chirurgiją, bet jai, matyt, buvau šiek tiek per kvailas (juokiasi). Namuose stovėjo senovinė „Singer“ siuvimo mašina, kažkada nusprendžiau ją išbandyti. Pradėjau siūti tašiukus, rankinukus, maišelius, vėliau – draugėms išleistuvių sukneles. Iš ko išmokau siūti – ir pats nežinau. Turbūt trankydamas galvą į sieną. Bandydamas, klysdamas ir vėl bandydamas. Kai kurių gudrybių išmokau iš Agnės, jos mamos.
Atsimeni savo pirmąjį blyną – gardus ar prisvilęs išėjo?
Tai buvo klaiki lininė suknelė, kuri taip ir neiškeliavo iš namų ir greičiausiai virto grindų skuduru (kvatojasi). Tada man buvo gal keturiolika... Priekis išėjo, nugara – ne, užtrauktukas netiko, detalės nederėjo – buvo baisu. Kiek vėliau atradau, kad iš klijuotės galima sukurti puikius rankinukus: siūti lengva, medžiaga atspari vandeniui, gražu ir nebrangu. Dabar gal ir kontroversiškai vertinčiau tokį „meno kūrinį“, bet būtent rankinukais, pasiūtais iš klijuotės, kažkada papirkau Agnytę. Po kiek laiko Agnė man atsilygino pačios siūtu džemperiu – taip atsirado mūsų drabužių serija.
Puikiai prisimenu pirmuosius mūsų klientus... Mums su Agne labai patiko „Pieno lazerių“ muzika, todėl sugalvojome savo drabužių pasiūlyti grupės vokalistei Giedrei. Nė vienas asmeniškai jos nepažinojome, bet Agnė lankėsi pas tą patį kirpėją. Paprašiau jo mus supažindinti, pažadėjo, kad kai Giedrė užsuks pas jį, man paskambins. Paskambino. Atėjęs be didelių užuolankų Giedrei pasakiau, kad jai būtina ką nors paimti iš mūsų kolekcijos. Nemėgstu vynioti žodžių į vatą – ką galvoju, tą ir sakau. Giedrė sutiko ir buvo būtent tas žmogus, kuris iškentė dvejų metų etapą, kai kūrėme gražius, bet nekokybiškus, nepraktiškus, namudinius drabužius. Ji net turi suknelę, kurios niekada nedėvėjo, o paėmė vien tam, kad nenužudytų mūsų užsidegimo kurti.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Robertas Kalinkinas su žmona Agne |
Kuri ne tik drabužius: „Lofte“ dirbi kaip scenografas, kaip dailininkas dalyvauji kuriant reklamas, filmus, jei reikia, gali ir interjerą sukurti. Žinai paslaptį, kaip būti geram visose srityse?
Reikia turėti aiškius prioritetus. Mada mums – sąrašo viršuje, tai – bokštelis, apie kurį statome visa kita savo gyvenime. Kai turi daug draugų, pažįstamų, kuriems nuolat ko nors reikia ir kuriems sunku pasakyti „ne“, imiesi visko... Kartais lengviau imtis darbo ir porą naktų nemiegoti, nei bandyti nuoširdžiai žmogui paaiškinti, kad visiškai neturi laiko ir jėgų. Bet taisyklės, kaip savęs neištaškyti, kol kas dar nežinau, todėl desperatiškai stengiuosi viską suspėti.
Kartais pasvarstau: jei gaučiau pasiūlymą dirbti pastovų darbą su LABAI geru atlygiu, argi nesutikčiau? Imčiausi vien tam, kad išlaikyčiau tai, ką turime. Juk dabar viskas, kas normalioje šeimoje virstų laminatu ar skalbimo mašina, pas mus virsta audiniais ir adatomis. Mūsų su Agne namai – toli gražu ne tokie, apie kokius svajojame, nes kiekvienas uždirbtas litas gula į lentynas audinių pavidalu.
Su Agne esate kartu šešerius metus ir kartu – namuose, studijoje, renginiuose – visur!
Kai kada nesimatome pusdienį, kai kada – tik tuomet, kai kuris nors prausiamės duše. Mes beveik nebūname atskirai – viską darome kartu. Susikrauname šunis į automobilį ir lekiame į studiją: aš kuriu drabužius, Agnė – aksesuarus. Ji taip pat yra ir pagrindinė mano kritikė – be jos nuomonės nebaigiu nė vieno drabužio. Tiesa, kartais būna, kad jei Agnė pasako „negražu“, atkertu, jog ji nieko nesupranta, ir vis tiek baigiu siūti, kaip noriu (juokiasi).
Pirmiau gimė duetas gyvenime ar kūryboje?
Robertas: Iš pradžių susidraugavome, o tada pamatėme, kad turime labai daug sąlyčio taškų. Turbūt ir pamilome vienas kitą ne todėl, kad aš – berniukas, o ji – mergaitė. Kur kas svarbiau buvo tai, kad turėjome daug bendro. Nepaisant to, kad tuo metu Agnė dirbo banke...
Agnė: Pirmosios mano klientės ir buvo kolegės iš banko. Tai, kad mano kurti papuošalai patiko ne vien man, buvo stimulas kurti. Kol nuo ryto iki vakaro dirbdavau banke, Robertas vaikščiodavo po galerijas siūlydamas mano darbus. Po truputį viskas įsisuko, ir vieną dieną drąsiai nusprendžiau viską mesti ir pasinerti į kitokį pasaulį.
Nebuvo baisu – juk šeimą palikai be savotiško stabilumo garanto?!
Agnė: Visą laiką svajojau studijuoti ką nors iš menų, bet mano mama, kaip ir visos, sakė: „Baik normalius mokslus, o tada daryk, ką nori.“ Buvau paklusni dukrelė, bet jaučiau, kad tai – ne man. Eini į banką, nors tuo metu labiau už viską trokšti sėdėti ir megzti. Norėjosi seges, lankelius daryti, o ne sąskaitas į ekselį vesti. Kai pamačiau, kad iš savo kūrybos uždirbu lygiai tiek, kiek banke, nebeliko abejonių.
Kur tokios dvi panašios meniškos sielos susitiko?
Agnė: Internete (juokiasi)! Susipažinome į feisbuką panašiame tinklalapyje, kur žmonės vieni su kitais susipažįsta per draugus, bendrus pažįstamus.
Robertas: Parašiau jai dėl dviejų paprastų priežasčių: dėl muzikos ir išvaizdos. Efektinga trumpaplaukė blondinė ir dar panaši į grupės „The Cranbierries“ vokalistę Dolores O’Riordan – ar gali būti kas geriau?! Nors ir kaip kvailai skambėtų, bet man visada atrodė, kad jausiuosi laimingesnis su žmogumi, kuris bus panašus į Dolores. „Labas. Gražiai atrodai“, – užkalbinau.
Agnė: Pusę metų susirašinėjome ir neturėjau nė menkiausios mintelės, kad kada nors draugausime. Net kai Robertas pakvietė į pirmą pasimatymą, nesupratau, kad tai – PIRMAS mūsų pasimatymas.
Robertas: O ką? Pakviečiau kartu nueiti nupirkti bilietų į „Mumij Troll“ koncertą. Man tai atrodė puikus pretekstas susitikti (juokiasi).
Labai panašu į paauglišką meilę – nedrąsią, jautrią, iš šalies – keliančią šypseną. Kiek jums tada buvo metų?
Agnė: Robertui – aštuoniolika, man – dvidešimt dveji. Pakvietė, o aš pagalvojau: „Na, ir kas? Juk man tai nieko nekainuoja! Gyventi su juo juk neplanuoju!“
Robertas: O dar po pusės metų ji man pasipiršo!
Agnė: Visoms draugėms aiškiai pasakiau: „Niekada nedraugausiu su jaunesniu, šviesiu ir mėlynakiu.“ Likimo ironija: būtent tokį vyrą ir pamilau. Paskandino jis mane dovanų jūroje...
Robertas: Ko tik jai nedovanojau! Rankinukų, rankų darbo papuošalų, kokosų dėžučių, gražiai aprašytų lempučių...
Būdama vyresnė lemiamą žingsnį žengė Agnė – Robertas pritrūko drąsos?
Robertas: (Juokiasi.) ...Jei atvirai, man pritrūko drąsos pasakyti „taip“. Kai ji pasakė „ženykimės“, atsakiau: „Gerai, bet – vėliau.“ Pasijutau visišku nevykėliu, kad man pirmam peršasi, nusprendžiau, jog tą akimirką privalau atsakyti „ne“, kad galėčiau pats pasipiršti.
Agnė: Pasipiršau ekspromtu – tiesiog leptelėjau. Nebuvo nei klaupimosi ant kelių, nei žiedų movimo – tos akimirkos nuotaika.
Skirtingai nei bendraamžiams vestuvės jums – ne pačios paskutinės?
Robertas: Šeima, vaikai mums svarbu, norėjome, kad jie gimtų santuokoje. Nenoriu būti neįsipareigojęs mylimam žmogui, nenoriu suteikti jam nereikalingų dvejonių, nuogąstavimų, kad kada nors galiu apsisukti ir išeiti. Žiedas mane įpareigoja likti ištikimam – jei jo nebūtų, su Agne būtume tiesiog meilužiai. Niekada nenorėčiau, kad ji šitaip galvotų.
Agnė: Kai kas nemato tikslo tuoktis, o mes neįžvelgėme prasmės nesituokti.
Po grandiozinio pristatymo galbūt bus laiko ir noro dar didesniems projektams. Vaikai – vienas iš jų?
Robertas: Apie vaikus galvojame nuolat, turime jiems ir laiko, ir noro, tik štai kelio pas mus jie kol kas neranda. Sako, streso per daug – gal tai ir tiesa...
