Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dominykas Vaitiekūnas. Nykštukas, kuris abejoja amžina meile (papildyta gruodžio 15 d.)

Dominykas Vaitiekūnas ir Justina Žemaitytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Dominykas Vaitiekūnas ir Justina Žemaitytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Torpedėlės“, „knopkučiai“, „pipirai“ ir „nykštukų mafija“ – aktorius, grupės „Liūdni slibinai“ balsas bei vienas... mažiausių TV3 projekto „Šok su manimi“ dalyvių Dominykas Vaitiekūnas (24) su partnere Justina iš komisijos sulaukia įvairiausių apibūdinimų. Šalia juokingų epitetų beveik visada klijuojami ir komplimentai. Dominykas į pagyras stengiasi rimtai nereaguoti, o paklaustas, ar pasibaigus projektui nenorėtų tęsti šokėjo mėgėjo karjeros, šypteli: „Tai daug pinigų ir laiko reikalaujantis užsiėmimas, o šiuo metu nei vieno, nei kito per daug neturiu.“

Kiekvieną šeštadienį po tavo ir šokių partnerės Justinos Žemaitytės pasirodymo komisija užgieda ditirambus: talentingi, išmanūs, kūrybingi. Nebaisu, jog galite prie to priprasti?

Komisijos darbas – peikti ir girti, o kai neturi ką konkretaus pasakyti apie šokį, tuomet lieka liaupsinti ar kritikuoti pačius šokėjus, jų asmenybes.
Mano profesijos žmonės, stodami priešais žiūrovus, žino, jog kaskart iš naujo privalės įrodyti, kad yra talentingi ir kad jų vieta – scenoje. Vieną kartą gali pasisekti, kitą – ne, todėl bet kokias liaupses reikia vertinti atsargiai. Žinoma, kur kas maloniau, kai tau sako, jog esi talentingas, nei kartoja, kad esi negabus. Tačiau taip pat puikiai suprantu, kad televizijoje viskas pernelyg išpūsta, šiek tiek iškreipta, todėl visko, kas ten vyksta, nereikia priimti už gryną pinigą. Paradoksalu, bet kartais televizijoje užtenka padaryti tik šiek tiek geriau nei gerai ir tai tampa „vau“... Televizija greitai apdovanoja ir greitai atima, greitai joje tampi nepamainomas ir lygiai taip pat – nereikalingas.

Komisijai kartais niežti liežuvį priminti tavo ūgį. Koks jis yra iš tikrųjų?

167 centimetrai. „Google“ paieškos sistemoje mano ūgis, įrašius „Dominykas Vaitiekūnas“, yra ketvirta pagal populiarumą paieška. Taigi ūgio klausimas mano gyvenime populiarus kaip Mamontovas. Beje, mano partnerės Justinos ūgiu tautiečiai domisi dažniau – jos ūgis yra antra pagal populiarumą paieška ir aš jai tai nuolat primenu.

Deivis, Rafailas Karpis – mūsų pramogų pasaulyje ne tiek jau daug žemaūgių vyrų, ir jie savo ūgio „trūkumą“ sugebėjo paversti pranašumu...

Labai paprasta: ūgio nepakeisi. Antra vertus, jis man padeda honorarą paversti atvirkščiai proporcingu pačiam sau. Ir Deivį, ir Rafailą asmeniškai pažįstu, todėl jei kas nors juos skriaustų – eičiau ginti. Ūgis man visad teikė daugiau pranašumų nei trūkumų. Net nepamenu, kad kas nors dėl jo būtų šaipęsis, o gal tiesiog nekreipiau į tai dėmesio. Mano tėvai – „žemažiūriai“, tai aš su savo „mažagabaričiu“ kūnu, matyt, susitaikiau dar kūdikystėje.
Mažų žmonių yra ne tiek ir mažai, tad nereikia skiesti, kad Lietuva – milžinų kraštas. Tačiau pirkti drabužius man – kančia: tinkamo dydžio randu santykiu „vienas su penkiais šimtais“. Viešėdamas užsienyje užsiperku tiek, kiek galiu pavilkti, o Lietuvoje kartais gelbsti vaikų skyrius. Beje, neseniai Lietuvoje atsirado parduotuvių, kuriose rūbai yra pasiaurinti ir mažesnių dydžių.

Grįžkime prie šokių: ar nėra apmaudu, kad pastaruoju metu kur kas daugiau dėmesio sulaukia komisija, ypač – jos pirmininkas Jurijus Smoriginas, nei šokėjai ir jų ištisus mėnesius trunkantis darbas?

Žinau tik tiek, kad ir dalyviams, ir žiūrovams iš projekto visada norisi išsinešti kuo pozityvesnių emocijų. Žaidimas su žmonių emocijomis – šou dalis: televizijoje reikia ir pykčio, ir ašarų, ir juoko, bet taip pat negalima absoliučiai visko nurašyti šou ir tuo visko pateisinti. Privalo likti bent krislas profesionalumo.
Eidamas į projektą daugmaž įsivaizdavau, kas yra šou pasaulis, todėl stengiuosi neeikvoti energijos ir emocijų ten, kur nieko negaliu pakeisti. Tas, kam reikia, mūsų darbą ir pastangas mato.

Grupė „Liūdni slibinai“, kurioje dainuoji, tapo labiau šou parodija nei popkultūros dalimi. Juokėsi kolegos iš tavęs, kai gavai kvietimą dalyvauti šokių projekte?

Ne – kaip tik rimtai pasikalbėjome, pasitarėme: sakiau, jog manau, kad man vertėtų eiti į projektą, ir jie mano norą palaimino. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, asmeninis gyvenimas tiesiog dingo, tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad gavau labai daug: septintą mėnesį lankau nemokamas sportinių šokių pamokas, kurios paprastai kainuoja žvėriškai daug.

Atsikračiau nemažo riebalinio sluoksnio, sudalyvavau pagal reitingus didžiausiame šio sezono projekte ir pamačiau, kas yra televizijos šou. Įgijau praktikos dirbti prieš kameras, kartu – daugiau pasitikėjimo, be to, pasimokiau artistiškumo ir dabar jaučiuosi tvirčiau stovintis ant kojų. Prieš projektą man žmonės šypsodamiesi sakė: „Pamatysi, kaip šokiai pakeis tavo gyvenimą.“ Manau, ne šokiai, o pati situacija, į kurią yra panardinamas, keičia žmogų. Didžiąją paros dalį tenka gyventi vien tik šokiais – mintimis, žodžiais, darbais ir pasileidimais, todėl natūralu, kad tai koreliuoja su tavo gyvenimo pokyčiais.

Neseniai draugams pasakiau, kad rudenį pirmą kartą pasijutau suaugęs. Visada buvau vaikėzas, o dabar staiga – suaugęs. Keistas jausmas... Galbūt jis kilo iš to, kad kurį laiką tenka nepaprastai mobilizuotis – juk yra ne tik šokiai, bet ir spektakliai, koncertai, dar – mokslai, kuriuos teko šiek tiek apleisti. Nebeliko laisvalaikio ir pramogų. Anksčiau nemažai būdavau su draugais, o dabar jiems laiko visiškai nebėra, ir žmogus, su kuriuo praleidžiu daugiausia valandų, yra Justė. Bet tai – neišvengiamybė.

Bet jei esate pora, kaip kad kalbama užkulisiuose, tuomet tai – jokia neišvengiamybė! Vaikštote susikibę už rankų ir aistringai bučiuojatės ne tik scenoje...

(Juokiasi.) Esame šokių partneriai ir komanda – tiktai. Tai – žmogus, su kuriuo pastarąjį pusmetį bendravau daugiausia. Mes pasijungę bendram tikslui, o pora esame ar ne – visiškai nesvarbu. Ir apskritai – nieko daugiau nesakysiu (juokiasi)!

Jau per pirmąsias laidas su Justina kartelę iškėlėte labai aukštai. Esi maksimalistas?

Stengiuosi vadovautis auksine taisykle: niekas gyvenime nesiseka šiaip sau. Kad pasiektum rezultatų, privalai labai daug dirbti. Mokyklą baigiau su pagyrimu, bet aš ir beprotiškai daug mokiausi. Akademijoje – taip pat. Taip, esu maksimalistas: jei ko nors imuosi, noriu, kad tai būtų gerai.

Vadinasi, posakyje, kad geras šokėjas – tai vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni – darbo, slypi dalelė tiesos?

Be abejo! Kad ir kiek talento žmogus turės, nieko neparodys, jei neturės tam priemonių.
Esu aktorius, todėl turėjau „apginti“ savo profesiją – vienaip šokti gali advokatas ar gydytojas, visai kitaip – aktorius. Jei esi scenos žmogus, privalai arba gerai šokti, arba prigalvoti tiek fintų, kad niekas neprašytų tavęs gerai šokti. Mes su Juste bandome derinti viską.
Visą gyvenimą buvau pratinamas prie minties, kad niekas neateis ir už mane nieko nepadarys, nieko neduos veltui, viską teks pačiam pasiekti ir užsidirbti – savo rankytėmis, savo kojytėmis ir savo smegenėlėmis. Taip buvau auginamas tėvų, taip buvau auklėjamas akademijoje.

Gimei Panevėžyje – šiame mieste augti keistesniems, ryškesniems vaikams nelengva?

Esu patyręs ir patyčių, ir priekabių – mano snukutis nuolat traukdavo bandziūgas. Bet kažkaip užaugau, išvažiavau ir grįžti gyventi į Panevėžį tikrai nenoriu. Ne tik dėl to, kad jausdavausi nesaugus, bet, matyt, ir dėl „asfaltinės“ prigimties: gamta graži, bet man ji gražesnė paveikslėliuose. Buvau ir esu urbanistinis vaikas: gražiausi peizažai man visada būdavo miestai, jų architektūra, geležinkelio bėgiai su traukiniais ir naktį apšviestos gatvės, todėl Panevėžys visada atrodė labai mažas ir pilkas miestas. Vos baigęs mokyklą išlėkiau į Vilnių ir vaikystės mieste apsilankau retokai – tėvai dažniau mane aplanko Vilniuje nei aš juos Panevėžyje.

Meilė teatrui – iš tėvų?

Mano mama labai ugningos ir meniškos prigimties, bet profesionalių menininkų šeimoje niekada nebuvo. Seneliai buvo „nuo žagrės“, mama – siuvėja, o tėtis – vadybininkas ir didelis futbolo aistruolis. Aš toks „vienturtėlis keistuolis“ visada buvau – krikšto tėtis mane vaikystėje „poetu kotletu“ vadino.

Pameni, kada iš savo „keistumo“ uždirbai pirmąjį honorarą?

Dvyliktoje klasėje trumpam buvau puse etato įdarbintas Panevėžio teatre „Menas“. Užsidirbau kelis šimtus litų, už juos nusipirkau trokštamą ausinuką ir tuo labai didžiavausi (šypsosi).
Kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių, pinigų reikėjo daugiau, tad teko ieškoti pažinčių, ryšių, būdų užsidirbti. Žinoma, tada ir iki šiol padeda tėvai, bet niekada jų neprašiau nupirkti man buto, automobilio ar drabužių. Jie mane paremia, kai pritrūksta pinigų maistui, tačiau jei reikia naujos striukės ar lankyti vairavimo kursus, metu pinigus į kiaulę taupyklę.

Galbūt grupė „Liūdni slibinai“ dėl pinigų stygiaus ir atsirado?

Apie pragyvenimo šaltinį tada negalvojome, bet grupė tikrai atsirado ne iš gero gyvenimo. Buvome surinkti į aktorių renginių vedėjų kursą. Tačiau maestro Vytautas Kernagis, kuris ir buvo vienas iš mūsų kurso vadovų, netrukus sunkiai susirgo ir mes jo nebesulaukėme, todėl akademiją baigėme kaip dar vienas aktorių kursas. Puikiai suvokėme, kad baigusių mūsų tikrai nė vienas teatras nelauks plačiai atvertomis durimis ir išskėstomis rankomis, niekas nesiūlys krūvos darbo ir daug pinigų, todėl su kurso draugais Aiste Lasyte ir Vaidu Kublinsku, nė vienas neturėdami jokio muzikinio išsilavinimo, sugalvojome pamuzikuoti: o gal kas išeis?
Po truputį gimė dainų, grupėje atsirado dar du žmonės (šį kartą – profesionalūs muzikantai), užsidirbome instrumentams, bendram automobiliui, su žmonių pagalba išleidome albumą – surengėme koncertą ir paprašėme gerbėjų paaukoti (juokiasi).

Bet turbūt esi vienas iš tų, kuriam užtenka tiek, kiek yra, – juk kitaip ne ironiškai dainuojamąją poeziją atliktum, o popdaineles trauktum?

Jei būtų daugiau pinigų, būčiau laimingas – tikrai turėčiau kur juos išleisti. Kol kas visi pinigai keliauja buto nuomai, maistui, benzinui. Kadangi šį pusmetį specifinių poreikių neliko, labai daug leisti ir nėra kur. Šis laikotarpis – investicijų metas. Viena priežasčių, kodėl atėjau į projektą, ir buvo tai, kad esu aktorius, kuris pats turi susikurti darbo vietą ir kuriam būtina reklama. Darbo pasiūlymai ir honorarai, kad ir kaip būtų liūdna, dažnai priklauso nuo aktoriaus žinomumo.

Laiko nelieka ne tik „specifiniams poreikiams“, bet ir jausmams?

Esu sociopatas, kuriam svarbu šalia turėti žmonių, su jais bendrauti. Klausi apie meilę? Manau, dar esu gana jaunas, be to – šiuolaikinio tipo žmogus, kuris nelaiko savęs reprodukciniu aparatu, skirtu daugintis. Artimiausiu metu tikrai neturiu plano prisigimdyti vaikų. Nesakau, kad jų nenoriu, bet dar neatėjo laikas – nesu tam subrendęs, o jei dar paprasčiau – net neturėčiau iš ko juos išlaikyti (juokiasi)...

Būsi vienas iš tų, kuris „ves“ karjerą?

Kas žino... Jokiu būdu nesmerkiu vedybų, šeimyninio gyvenimo, bet abejoju amžina meile. Tikiu nebent tuo, kad kada nors bus būtina prisiimti atsakomybę. Nežinau, ar kada nors drįsiu moteriai pasakyti: „Amžinai tave mylėsiu“, nes tikrai nežinau, kas bus vėliau. Gal tai bandymas gyventi šia diena? O gal ir ne, nes man tikrai rūpi ateitis, visada stengiuosi „vyniotis“, viską daryti, kad rytojus manęs nepasitiktų tuščiomis kišenėmis ir be stogo virš galvos.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką