Dar prieš dvejus metus buvai Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas, galbūt – būsimas aplinkosaugos inžinierius, laisvalaikiu besimokantis dainuoti ir šokantis dviejuose kolektyvuose. Per tą laiką tavo gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis: studijas metei, o muzika tapo pagrindiniu užsiėmimu.
O tai įvyko ne prieš trejus metus? Tikrai?
Pasibaigus „Lietuvos dainų dešimtukui“ (2008 metais jį Donatas laimėjo su kelionių organizatore Aiste Petkevičiūte – red. past.) niekas neapsivertė, nes nepasikeitė požiūris į muziką. Tiesiog dabar jai galiu skirti daugiau laiko. O ir populiarumas, žinomumas viskam suteikia savotiško prieskonio.
Muzika man visada buvo daugiau nei hobis, laisvalaikis. Septynerių dalyvavau „Dainų dainelėje“, tapau laureatu, nuo pirmos klasės aštuonerius metus Balio Dvariono muzikos mokykloje lankiau chorinį dainavimą. Įsivaizduokite: buvome keturi berniukai tarp septyniasdešimties mergaičių, ir mūsų choras vis tiek buvo vadinamas mišriu (juokiasi)! Visą gyvenimą teko daugiau bendrauti su mergaitėmis, o ir berniukų žaidimams buvau gana abejingas – nežaidžiau su kareivėliais, neturėjau šautuvų. Mieliau visą laiką skyriau muzikai ir sportui.
Sakyčiau, labai skirtingi pomėgiai!
O man jie labai susiję. Net ir dabar sportuodamas treniruoklių salėje visada klausausi muzikos – ji man pakelia tonusą. Lankiau Vilniaus krepšinio mokyklą, ir ši sporto šaka man visada asocijavosi su muzika. Užaugau ne tik su Lietuvos krepšiniu, bet ir su NBA, kur kone visi juodukai tiesiog kaifuoja nuo hiphopo. Driblingas, kamuolio metimas į krepšį, jo šokinėjimas ant lanko – juk visa tai yra tas pats ritmas, muzika.
Iki šiol žaidžiu krepšinį ir vis dar negaliu pripažinti, kad darau tai mėgėjiškai (šypsosi). Treniruojuosi su labai stipria komanda, žaidžiančia „Sostinės“ A lygoje, tačiau rungtynėse dar nedalyvauju – jei noriu žaisti turnyre, turiu rimčiau tuo užsiimti.
Krepšinis buvo pirmoji ir didžioji meilė, paskui atėjo muzika, kuri papildė mano gyvenimą. Tačiau išaušus dienai, kai reikia rinktis, kuo užsiimti profesionaliai, nebegalima juokauti.
O kaip tavo gyvenime atsirado aplinkosaugos inžinerija, iš šalies žiūrint, ne tokia ir populiari, perspektyvi specialybė?
Įtakos sprendimui turėjo tėvai, bet ir man pačiam patiko mintis studijuoti aplinkosaugą. Dievinu gamtą, negaliu pakęsti šiukšlinimo. Manęs netraukė tokios populiarios specialybės kaip teisė ar verslo vadyba, kur kas geriau save įsivaizdavau braižantį, matuojantį, skaičiuojantį.
Galėjau baigti studijas, gauti diplomą, bet puikiai žinau, kad tam nebūčiau galėjęs skirti viso laiko, todėl nusprendžiau, kad į universitetą grįšiu tik žinodamas, jog galiu sąžiningai mokytis ir gauti diplomą už žinias. Neįsivaizduoju, kad tuo metu būčiau galėjęs derinti studijas ir muziką, o abiejose srityse būti vidutinybe nenorėjau.
Norėčiau, kad mano muzika apimtų visą pasaulį, bet žinau: tai bus sudėtinga. Šiais laikais gabių ir talentingų žmonių yra daug, todėl neužtenka būti vien tik gražiam, mokėti dainuoti bei šokti – daug reikšmės turi sėkmė ir komanda.
Esu dėkingas tėčiui už tai, jog mačiau, kaip turi būti gerbiama, kartais net garbinama moteris. Mūsų šeimoje visada buvo aiškiai pasakyta, kad ne moteris vyrą, o vyras moterį privalo nešioti ant rankų, aprūpinti ją viskuo, ko tik reikia.
Apie tave esu girdėjusi įvairių nuomonių: vieniems atrodai arogantiškas, pasipūtęs, kiti sako, kad esi paprastas ir nuoširdus. Kodėl žmonės apie tave susidarę tokį skirtingą įspūdį?
Negali turėti penkiasdešimties ar šimto tikrų draugų. Keletas draugų, šeima, mylima moteris – galima ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti, kiek tavo gyvenime yra išties svarbių žmonių, kuriems gali save visą atiduoti. Artimiausiems nieko negailiu ir nelaukiu iš jų grąžos.
O štai bet kokių žmonių stengiuosi neprisileisti. Pažįstamieji tėra praeiviai, kurie ateina į tavo gyvenimą ir išeina. Nenoriu savęs dalyti į kairę, į dešinę, o ir kitiems to nelinkiu. Nesuprantu tų, kurie vos pamatę puola bendrauti, pasidaro nepaprastai lipšnūs, meilūs, nors manęs beveik nepažįsta. Tačiau jei vos pažįstamam neatsakai taip, kaip jis iš tavęs tikisi, iškart tampi arogantiška kiaule ir pasipūtėliu. Bet ką galiu padaryti, jei man nepatinka kabintis svetimam ant kaklo, bučiuoti jam į skruostą ir su dirbtine šypsena teirautis: „Kaip tu gyveni?“ Man kur kas smagiau leisti laiką su savo žmonėmis – draugais, seserimi.
Nebandau pateikti savęs tokio, koks nesu. Negaliu neigti, kad mėgstu vadovauti, būti lyderiu, ypač kai tai susiję su muzikine veikla, koncertais. Gerbiu kitą, bet tikrai visada pasistengsiu išreikalauti maksimumo, nesvarbu, kiek tam žmogui metų. Juk tai mano pasirodymas, todėl negalite kaltinti, jog stengiuosi padaryti viską, kad jis būtų kokybiškas. Ar tai arogancija? Nemanau. Tiesiog esu žmogus, kuris žino, ko nori. Negi privalau dėl to teisintis?
Vakarėliai iki ryto, žymių žmonių kompanijos – visa tai ne tau?
Tikrai moku pasilinksminti, bet man neįdomu laiką leisti sausakimšuose klubuose tarp svetimų. Juo labiau – be saiko gerti ir rūkyti.
Dar pasakyk, kad nesi surūkęs nė vienos cigaretės?
Kartą merginos paprašytas prirūkiau jai, bet, vos prisidegiau cigaretę, baisingai užsikosėjau (juokiasi).
Ir nesi prigėręs taip, kad kitą rytą nieko neprisimintum?
Mėgstu vyną, man patinka ragauti naujų, dar nematytų rūšių užsienietiško alaus, tačiau prisigerti iki žemės graibymo nėra tekę. Man patinka skanauti, o ne gerti taip, kad kitą dieną nežinotum, kuo baigėsi vakarėlis.
Jei ne paslaptis, iš ko gyveni?
Tik iš muzikos, ir nelaužau šios taisyklės nuo pat „Dainų dešimtuko“. Gyvenu iš koncertų, šiek tiek gaunu autoriaus atlyginimo. Žinoma, kartais būna sunku, kartais – labai gera, nes gali išgyventi iš mėgstamos veiklos.
Ir anksčiau stengiausi gyventi savarankiškai, esu dirbęs ne vieną darbą: buvau padavėjas, vasaromis yra tekę darbuotis statybose – klojau trinkeles. Tuo metu buvau nepilnametis, bet vis tiek per du mėnesius iš paprasto statybininko tapau brigadininku – turbūt ir vėl lėmė prigimtis. Buvo laikas, kai Antakalnio ligoninėje naktimis dirbau apsauginiu ir tuo pat metu braižiau geodezinius projektus.
Beje, o kur išleidai 25 tūkstančius litų, kuriuos laimėjai „Dainų dešimtuke“? Gal tie pinigai vis dar kojinėje?
Seniai išleisti – pinigų per keturis ar penkis mėnesius neliko. Dalį investavau į dainų įrašus, taip pat – automobilį ir menkesnius daiktus. Pinigai man laimės neša tik tiek, kiek suteikia laisvės.
Bet tau, laisvam menininkui, ir apie ateitį reikia pagalvoti!
Žinoma, galvoju. Svarstau ne apie pensiją, bet apie tai, kaip reikės gyventi, kai turėsiu šeimą, kai būsiu atsakingas ne tik už save, bet ir už mylimus žmones. Žinau savo tikslus: kiek noriu uždirbti, kokius „rūmus“ pasistatyti. Gyvenime svarbiausia – būti laimingam, o tam reikia pastovumo, harmonijos, nusistovėjusių vertybių. Žinoma, tai susiję ir su pinigais, kurie išspręstų buitinius rūpesčius, dažnai žmonėms atnešančius vidinių konfliktų.
Apie ramų namų židinį jau pagalvoji?
Mano tėvai yra puikus gražios šeimos pavyzdys. Nors visi esame labai skirtingų charakterių ir mums buvo nelengva išsitekti po vienu stogu, visada žinojau, kas yra šeima, kokį vaidmenį joje atlieka vaikai ir kokia svarbi jos gyvenime yra moteris. Esu dėkingas tėčiui už tai, jog mačiau, kaip turi būti gerbiama, kartais net garbinama moteris. Mūsų šeimoje visada buvo aiškiai pasakyta, kad ne moteris vyrą, o vyras moterį privalo nešioti ant rankų, aprūpinti ją viskuo, ko tik reikia. Šiais laikais nebelieka ribos tarp vyro ir moters vaidmens šeimoje, o man atrodo, kad moteris iš esmės turi būti silpna, apgaubta vyro rūpesčio ir meilės. Vyras privalo būti vyriškas.
Kol kas šeimos kurti neskubu. Esu iš tų, kurie mano, jog prieš tai būtina pakloti tvirtus pamatus. Mama mane išmokė atsakomybės. Būti sąžiningam ne tik sau, bet ir žmogui, su kuriuo esi. Privalau mylimą moterį aprūpinti, bet dėl nepastovumo kol kas šito padaryti negaliu.
Tačiau Veronika yra būtent tas žmogus, su kuriuo galėtum ir norėtum kurti šeimą?
Apie tai kalbėti taip pat dar ankstoka. Tiesa, jei rytojus neateitų, net nesuabejočiau, žengti tokį žingsnį ar ne. Šiandien tikrai esu labai laimingas. Nuolat kuriu vizijas ir stengiuosi, kad jos taptų realybe. Žinau viena: Veronika tikrai yra mano ateities vizijose.
Vyrai nelinkę atvirauti apie jausmus, tuo labiau kalbėti taip tvirtai ir be lašelio abejonės.
Visiškai neabejoju dėl jausmų. Kam meluoti ar išsisukinėti? Niekada neneigiu to, ką jaučiu, tad kodėl turėčiau neigti, kad Veronika – mano gyvenimo moteris. Privalau ją užkelti ant pjedestalo, išaukštinti. Be galo vertinu visus, kurie eina su manimi ir kiekvieną dieną padeda man atrasti vis ką nors naujo. Su manimi labai sunku, bet patys artimiausi tiki, kad esu geras žmogus.
O iš Veronikos jau esi girdėjęs, kaip su tavimi sunku?
Dar ne (juokiasi)... Tačiau abu sutariame, kad dėl jausmų ir santykių reikia daug dirbti – nors ir kaip tai skamba buitiškai. Reikia išmokti valdyti aistrą, taip pat – su ja ateinančias pagundas ir pavydą. Tik tada laikui bėgant suprasi, kas iš tikrųjų yra meilė.
Kiek jau laiko mokotės būti kartu?
Apie pusmetį, tačiau pažįstami esame dvejus. 2008-aisiais kartu šokome per „Radiocentro“ apdovanojimus – tada dar buvau šokėjas. Nuo to laiko pabendraudavome, tačiau turėjo prabėgti pusantrų metų, kad suprastume, jog mus sieja kur kas daugiau nei šokiai. Turbūt viskam reikia suaugti...
Gali tikėti ar netikėti likimu, bet kažkas nulemia, jog iš milijono žmonių neabejingas lieki tik vienam. Pajutau Veronikos gilumą ir jis mane taip suintrigavo, kad tą pačią akimirką panorau sužinoti, koks tas gylis yra iš tikrųjų.
Artimiau bendrauti pradėjome po projekto „Tabami goes Michael Jackson“ premjeros. Per dainą „Liberian Girl“ ėmiau ir pabučiavau tą vakarą šalia ant scenos šokusią Veroniką – tiesiog pajutau, kad privalau tai padaryti. Nežinau, kiek laiko tas bučinys truko, bet viskas buvo skoninga. Skoninga, nes buvo tikra. Visada stengiuosi vadovautis jausmais ir tą akimirką elgtis, kaip sako širdis. Jei tą vakarą šalia būtų stovėjusi ne Veronika, turbūt nė nebūčiau kitos merginos pabučiavęs.
Graži istorija...
Būtent! Kad ir kas nutiktų ateityje, tai jau yra mano istorija, apie kurią galiu kurti dainas ir kuri man yra be galo svarbi. Gal kam pasirodys keista, bet man tikrai drąsu ir smagu apie tai kalbėti...
