Projektas „Kviečiu šokti“ – viena iš nesuskaičiuojamų tavo avantiūrų?
Niekada gyvenime netroškau šokti, per šokių paskaitas Muzikos ir teatro akademijoje dėstytojai buvo man atlaidūs ir leido gana lengvai „praslysti“. Ilgai dėliojau pliusus ir minusus, kodėl turėčiau ar neturėčiau dalyvauti šokių projekte... Svarsčiau, ar tikrai man to reikia, galvojau, kokia bus teatro režisierių ir aktorių reakcija, ką sakys kiti, kurie nepalaiko televizijos, ir ar apskritai turėsiu iš šio projekto naudos. Šokių studijos turbūt niekada nebūčiau lankęs, tad kodėl nenuėjus į projektą ir nepasimokius šokių nemokamai – štai jums ir pliusas. Be to, tikrai tikrai pasiilgau azarto, koks buvo „Žvaigždžių duetuose“. Slėpk neslėpęs: žinomumas taip pat buvo privalumų sąraše.
Vėliau šiek tiek gailėjausi, kad sutikau. Birželį prieš išvažiuodamas į vaidybos kursus Londone, o ir nuvažiavęs dar ilgai negalėjau atsipalaiduoti, vis svarsčiau, kad privalau būti Vilniuje ir šokti, šokti, šokti. Grįžęs dar labiau suabejojau savo sprendimu, nes viską, ką buvau išmokęs prieš išvažiuodamas, pamiršau.
Užsiminei, kad nemažai abejonių sukėlė tai, kaip į tavo pasirodymą ekrane reaguos režisieriai, kolegos. Teatro žmonės vis dar nepakantūs saviems, „parsiduodantiems“ televizijai?
Požiūris į televiziją – pats įvairiausias, kiek žmonių – tiek nuomonių. Arūnas Sakalauskas – vienas talentingiausių teatro aktorių, tačiau nevengia televizijos ir jam puikiai sekasi šias abi scenas suderinti. Nežinau, kaip Arūnas jaučiasi, kokių nuomonių išgirsta, bet jis vis tiek sugeba išlaviruoti ir tikrai neišduoda teatro, kaip kam nors galėtų atrodyti. Labai norėčiau ir aš šitaip sugebėti.
Manau, visai kitaip būtų, jei Lietuvoje egzistuotų kinas, – pusė aktorių, kuriuos matome televizijoje, mielai pabėgtų iš serialų, televizijos laidų. Prašau, režisieriai, eikite į Kultūros ministeriją, prašykite pinigų, kurkite filmus, tada nereikės priekaištauti aktoriams, jog susiviliojo televizija! Esu jaunas žmogus, tačiau juk nežinau, kas nutiks rytoj ar po metų, todėl trokštu išbandyti visko kuo daugiau. Nemanau, kad dalyvaudamas televizijos projektuose save parduodu... Kai man bus daug metų, jaunesniems kolegoms galbūt dalysiu patarimus, bet jokiu būdu nebaksnosiu pirštu ir nesakysiu: „Tu – parsidavėlis, viską darai tik dėl pinigų!“ Kita vertus, o kodėl aktorius galėtų nenorėti užsidirbti?! Galbūt ir man norisi naujo megztuko ar naujo automobilio? Negi tokie norai – ne žmogiški?
Galbūt žmogiški, bet – pernelyg žemiški?
Tema – labai gili, galėtume diskutuoti valandų valandas. Faktas tik toks: kiekvienas turi savo nuomonę. Galima pykti ant režisierių, kurie šmeižia tave ir nepalaiko, bet bus akimirkų, kai išklausęs juos sutiksi, kad ir jie teisūs. O šokių projektas, manau, galėtų būti aukso viduriukas tarp teatro ir televizijos – juk ir čia yra vietos kūrybai.
Dirbi komerciniame teatre „Domino“, o kaip sakė žinomas režisierius Gintaras Varnas, kurio pastatyme taip pat vaidini, komercinio teatro tikslas yra uždirbti pinigų, o ne kurti meną...
Būtent todėl, kad dirbu abiejose barikadų pusėse, turiu teisę pasakyti savo nuomonę. Tokie teatrai kaip „Domino“ pasaulyje seniai egzistuoja ir yra reikalingi. Paradoksalu, bet atsiradęs „Domino“ sukrėtė teatro pasaulį, privertė jį keistis: teatrai pradėjo domėtis savireklama, skyrė dėmesio aktoriui – dabar jau pasirūpina, kad apie jį sužinotų ne tik tie, kurie lankosi spektakliuose, bet ir tie, kurie galbūt net neužsuka į teatrą. Repertuarai sudaromi trims mėnesiams į priekį, o juk anksčiau aktoriai nežinodavo, kokiame turės vaidinti net po savaitės. Vilniuje yra tokia įstaiga, kuri gauna pinigų iš Kultūros ministerijos, tačiau ten dirbantys net piršto nepajudina, kad žmonės sužinotų apie premjeras. Aktoriai po keletą mėnesių aria, repetuoja naujus spektaklius, įvyksta kelios premjeros ir spektaklis išmetamas iš repertuaro – salės tuščios, žiūrovai nesirenka. Bet kaip jie gali rinktis, jei net nežino, kas vyksta?! Kalbant apie „Domino“ – kuo toliau, tuo labiau didžiuojuosi, jog vaidinu jo spektakliuose, nes dirbti tenka su profesionaliausiais aktoriais, kuriuos tik griebk ir mokykis iš jų.
Su spektakliais daug važinėji po Lietuvą. Kaip provincijos žmonės reaguoja į tokius atvirus ir provokuojančius spektaklius kaip „Striptizo ereliai“?
Aišku, buvo tokių, kuriuos šokiravo ir kurie žiūrėdami finalinę sceną – joje visi išsirengiame kone iki nuogumo – galbūt prisidengė akis. Bet aš ir pats gerai pamenu, kaip atvažiavęs iš gimtosios Vilkijos pamačiau visiškai kitokį teatrą. Žiūrėdamas vokiečių spektaklį, kuriame visi aktoriai vaidina pliki, niekaip nesupratau, kaip jį turėčiau vertinti: ar galima taip elgtis teatro scenoje, ar tai padoru? Bet metai bėga, požiūris keičiasi. Todėl ir nuvažiavęs antrą kartą į tą patį provincijos miestelį pamatai jau visiškai kitokią žiūrovų reakciją: žmonės, matyt, pasipasakoja, vieni kitus apšviečia, paauklėja, todėl nauji žiūrovai jau ateina žinodami, kur eina (šypsosi).
Scenoje išsirengti paprasta?
Dabar jau – taip (kvatojasi)! Praktika duoda rezultatų, o ir pateisinimų režisierių sprendimams rasti darosi lengviau. Bet neslėpsiu: iš pradžių nusirengti buvo labai baisu. Kaip aš apsidžiaugiau gavęs „Striptizo erelių“ pjesę! Pamaniau: štai manęs laukia naujas darbas! Bet paskaičiau ir išsigandau: „O Dieve – juk tikrai ne to norėjau!“ Visi kompleksai išlindo triguba jėga, vis galvojau, kaip aš – kaulėtas ir šleivas – apsinuoginsiu, nuogą rūrą parodysiu?! Labiau patyrusių aktorių veiduose taip pat mačiau paniką (juokiasi). Iš pradžių buvo baisu išsirengti net prieš kolegas, vėliau – prieš žiūrovus, o dar labiau – prieš salėje sėdinčius kolegas. Bet kai šie pasakė, kad neturiu dėl ko jaudintis, kad tai, ką darome scenoje, tinka šiam spektakliui, kompleksai išgaravo.
Dabar dėl pjesės galėtum padaryti bet ką?
Jei režisierius įtikina ir tu juo pasitiki, gali labai daug ką padaryti. Gal net nuogas ant galvos atsistoti (juokiasi). Tačiau turbūt sunkiai suprasčiau reikalavimą daryti tai, kas galėtų žaloti, pakenkti sveikatai, ir jei nematyčiau prasmės, atsisakyčiau. Taip pat vengčiau šaipytis, tyčiotis iš šventų dalykų, ypač – laidotuvių. Savo kailiu patyriau, kad to daryti negalima: su kurso draugais repetuodami spektaklį ir vaidindami laidotuvių sceną tiek prisijuokėme, tiek prisišaipėme stovėdami prie butaforinės kapo duobės, kad paskui, kai sužinojau, jog tą patį vakarą mirė kurso draugo tėtis, išsigandau. Žinau, tai – sutapimas, bet ir atsitiktinumai verčia susimąstyti.
Sykį užsiminei, kad kartais pasvarstai apie gyvenimą vienuolyne?
Apie tai susimąsčiau po pokalbio su vienu kurso draugu, kuris metė aktorystę ir tapo krišnaistu. Prieš išvažiuodamas į Londoną išgyvenau sunkoką laikotarpį: vienu metu tiek daug visko vyko mano gyvenime, bet kartu atrodė, kad neturiu nieko. Turbūt pavargau bėgti... Bet tam, kad sustotum, nusiramintum, nebūtina užsidaryti vienuolyne, tiesiog matydamas, kaip dabar gyvena bičiulis, kartais pagalvoju, kad ir aš taip norėčiau: tyliai, ramiai, be jokio chaoso. Kita vertus, lygiai taip pat galėčiau išvažiuoti į kokį Ispanijos kaimą ir kasryt motoroleriu išvežioti žmonėms į stiklinius butelius išpilstytą pieną. Jei dėl to jausčiausi laimingas, kodėl gi ne?!
O šeima laimės negalėtų atnešti?
Žinau, kad mano tėvai to tikrai norėtų, bet man kol kas šeimos nereikia. Kažkada labai norėjau vaikų – juk puikiai su jais sutariu: ir sesių vaikus niurkiau, ir mokyklėlėse bei stovyklose dirbau, bet dabar savo vaikų kol kas turėti nenoriu. Tikrai ne (juokiasi)!
Gal per daug išdalijau savęs kitiems vaikams – dirbdamas su jais viską dariau iš širdies ir didelės meilės. Vaikai rudens pradžioje dar nedaug ką sugebėdavo, o pavasarį jau deklamuodavo ir puikiausiai vaidindavo. Tokia akimirka net ašarą išspausdavo, sakydavau: „Va – mano vaikai!“
Beje, o žodis „senbernis“ tavęs negąsdina?
Kai man bus keturiasdešimt, gal ir rėš ausį, bet dabar – tikrai ne (juokiasi). Jei ir nesukursiu šeimos, nieko baisaus – juk kartais ir taip nutinka: kai kurie žmonės lieka senberniai ir senmergės...
Dabar mano gyvenime etapas, kai neturiu laiko net ką nors kavos ar alaus išgerti pakviesti, tad apie kokį asmeninį gyvenimą galiu kalbėti? Mano dėstytojas režisierius Jonas Vaitkus yra pasakęs: „Rinkis: arba – profesija, arba – šeima.“ Skamba žiauriai, bet čia yra tiesos. Mano asmeninis gyvenimas yra tai, ką darau dabar: vaidinu teatre, šoku. Namo grįžtu tik nakvoti.
Vedei savo profesiją?
Galbūt... Jei taip ir nėra, vis tiek skamba neblogai (juokiasi)!
