Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Erika Santos: kaip gera gyventi Amerikoje! (papildyta lapkričio 26 d.)

Erika Santos
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Erika Santos
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš mėnesį įsikūrusi Amerikoje su vyru Linu (31) ir trimis jaunėliais vaikais, verslininkė Erika Santos (30) trumpam grįžo į Lietuvą – kad pasiimtų tris vyresnes atžalas ir nuo šiol Floridoje gyventų su visa didžiule šeima.

„Didžiule laiminga šeima“, – šypsodamasi pataiso. Optimizmo Erikai nestigo net ūkanotoje gimtinėje, tad ką kalbėti apie saulėtąją Floridą: mylimas vyras, patenkinti vaikai, puikus oras ir komfortiškos verslo sąlygos leidžia moteriai jaustis laimingai kaip niekada.

Erika neslepia: svarbiausia priežastis džiaugtis ta, kad pagaliau pavyko įtikinti buvusį sutuoktinį portugalą Sheu leisti jai auginti visus šešis jųdviejų vaikus. Dabartinis vyras, Amerikos lietuvis verslininkas Linas, vaikus myli ir visai nebūgštauja, kad nuo šiol jo namuose Floridoje gyvens dešimties asmenų šeima: prie paties aštuonmečių dvynukų Viktorijos ir Lendono prisidės žmonos Erikos šešetukas. Maža to, sutuoktiniai vis dažniau pasikalba apie bendrą kūdikį. O kol kas veikli moteris pratinasi prie amerikietiško gyvenimo būdo ir džiūgauja šalyje regėdama daug naujų verslo galimybių. „Stojau į vėžes su didele energija, idėjos liejasi per kraštus“, – netveria savyje.

Vyresnius vaikus į Ameriką vežiesi tik dabar. Kur jie gyveno tą mėnesį, kol su trimis mažyliais kūreisi už Atlanto?

Deimonas, Safyra, Gianni ir buvęs vyras Sheu tą mėnesį praleido Kaune pas mano tėvus. Seneliams nebuvo lengva (šypsosi). Jie juokavo, kad daugiausia vargo ne su vaikais, o su jų tėčiu. Sheu – labai geras žmogus, vaikams nuostabus bičiulis, bet dėl nieko pernelyg nesuka galvos, mėgsta padrybsoti ant sofos ir pats dažnai elgiasi kaip vaikas. Tėvai prisipažino: kai per mėnesį jis sugebėjo du kartus pamesti mobilųjį telefoną, banko korteles, prarasti vairuotojo pažymėjimą, kasdien bent po pusvalandį pavėluodavo nuvežti vaikus į mokyklą – pagaliau suprato, kodėl ryžausi išsiskirti... Suprato, kodėl jį vadinau septintuoju savo vaiku. Kai aš su vaikais prisėdu prie kompiuterio, mokau juos kurti tinklalapius, ieškoti informacijos, o kai prisėda jis – tik žaidimus žaidžia. Nusivežusi vyresniuosius į Ameriką, neketinu jiems leisti kiaurą dieną žaisti – jau sugalvojau, kaip pamokyti verslo pradmenų. Amerikoje yra daugybė interneto puslapių, siūlančių ką nors nusipirkti pigiau, o kartais net dalijančių daiktus už dyką. Įsigijus juos galima nušveisti, sutvarkyti ir vėl parduoti internetu – tik brangiau. Taip vaikai pajus uždarbio skonį. Leisiu jiems patiems rinktis, ką pirkti ir parduoti, – taip ugdomas savarankiškumas.

Prie įprastos mano veiklos – investicijų, biržos operacijų, virtualaus koučingo, prekybos golfo sistemomis – prisidėjo mados imperijos kūrimas.

Kokiais darbais Amerikoje užsiimi pati?

Prie įprastos mano veiklos – investicijų, biržos operacijų, virtualaus koučingo, prekybos golfo sistemomis – prisidėjo mados imperijos kūrimas. Su partnere steigiame modelių agentūrą, antrasis žingsnis bus internetinė drabužių parduotuvė. Seniai pastebėjau, kad amerikiečiai, kuriems pabodo beformiai „maišai“, labai žavisi figūrą pabrėžiančiais europietiškais drabužiais ir gražiais batais. Kai tik Niujorke išlipu iš lėktuvo, moterys – nekalbant apie vyrus – varsto mane susidomėjusiais žvilgsniais, o dažnai prieina pasakyti komplimento: „Kokie nuostabūs jūsų batai! Koks dizaineris juos kūrė?“ Arba: „Kur pirkote šį gražų švarkelį?“ Atvežti jiems drabužių iš Europos tiesiog būtina!

Dar rašau knygas paaugliams. Viena leidykla Lietuvoje žada išleisti mano knygų seriją ir ragina kuo greičiau baigti. Pirmojoje mokysiu paauglius gyvenimo pagrindų: nevalia pasiduoti niūriai aplinkinių nuotaikai, svarbu atminti, kad gyvenimas yra nuostabus, ir imti jį į savo rankas. Antroji knyga bus apie verslą: nuo jaunų dienų reikia stengtis patiems stotis ant kojų, mokytis investuoti ir „dauginti“ pinigus nelaukiant, kol bus atnešta ant lėkštutės. Ir visai nebūtina delsti iki aštuoniolikos ar dvidešimt dvejų – pradėti rūpintis savimi galima gerokai anksčiau. Pati ėmiau dirbti keturiolikos, o galėjau dar anksčiau – tiesiog niekas manęs nepamokė. Taigi mano knyga bus lyg verslo vadovėlis paaugliams ir jų tėvams. O trečioji – apie sveiką gyvenimo būdą ir mitybą: paaugliui neužtenka pasakyti, kad reikia sportuoti ir sveikai maitintis, jam reikia paaiškinti, kodėl verta tai daryti. Kuo anksčiau pradės – tuo lengviau bus vėliau.

Vyro namuose įsikūrei su jaunėliais trynukais – šeimos ir net žemyno pakeitimas jiems turėjo būti įsimintina patirtis. Kaip vaikai jaučiasi gyvendami Floridoje?

Nuostabiai! Pati nustebau, kad jiems visiškai neprireikė laiko adaptuotis. Tifany, Percy ir Royce – vos pustrečių metukų, matyt, tokiame amžiuje lengva priimti pokyčius. Žinoma, jie prisimena savo tėtį, bet vadina vardu, tarsi bičiulį, o žodžiu „tėti“ jau kreipiasi į mano vyrą Liną. Jo namuose vaikai buvo lankęsi anksčiau, todėl nereikėjo priminti, kur stovi šaldytuvas, o kur – baseinas. Namuose tvyro mielas chaosas, nes kalbame trimis kalbomis: lietuviškai, portugališkai ir angliškai. Mažyliai iš aplinkos sparčiai perima anglų kalbą. Norime juos leisti į darželį, bet dar delsiame, nes neapsisprendėme, kuriame mieste gyvensime. Diskusijų kyla dėl verslų: Lino sukasi čia, Tampoje, o maniškis lengviausiai sektųsi Majamyje. Taigi svarstome...

Gal vėl nuspręsite pagyventi atskirai?

O ne, praėjusių metų buvo gana iki soties! Mums buvo pernelyg sunku gyventi atskirai, todėl daugiau to nedarysime. Teks rasti kitokį kompromisą.

Kai pasirodau gatvėje su trumpa suknele ir aukštakulniais, eismas kone sustoja, o praeiviai neabejoja, kad aš – iš žurnalo nužengęs modelis (juokiasi).

Jei jau prakalbome apie kompromisus, ar daug jų tau tenka priimti? Juk nuolat gyventi su vyru po vienu stogu – toli gražu ne tas pat, kaip bendrauti telefonu ir retsykiais vykti į malonius pasimatymus.

Žinoma, ne tas pat – nuolat jį matyti šalia šimtą kartų maloniau (šypsosi)! Be abejo, nėra taip, kad nuo ryto iki vakaro tik glaustomės, bučiuojamės: ir pasiginčijame, ir pasipykstame. Juk abu esame lyderiai, tad sunkiai nusileidžiame. Kol kas dažniausiai nusileidžiu aš, bet ir jis pamažu šlifuoja aštrius savo kampus. Kai tik atvažiavau, Linas buvo taip užpykęs dėl Lietuvoje mano duotų interviu, televizijos laidų ir pozavimo „Playboy“ žurnalo viršeliui, kad gavau tris savaites namų arešto (juokiasi)! Mūsų požiūris į viešumą labai skiriasi: man tai – kasdienybės rutinos praskaidrinimas, o jam – visiškai nereikalinga tuštybė. Jis labai pavydus, nerimauja net tada, kai rytais nuvažiuoju į sporto klubą, o kiekvienas mano seminaras jam atrodo tarsi vakarėlis... Nesu prie to pripratusi: su Sheu buvome susitarę, kad aš galiu daryti, ką noriu. Dabartiniam savo vyrui tikrai negalėčiau taip pareikšti! Tenka nuolaidžiauti, bet žinau: dėl tikros meilės verta įdėti pastangų. Ir jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti mudviejų santykius, pasakyčiau: jie yra nuostabūs.

Bet turbūt neneigsi, kad Amerikoje sulauki aplinkinių dėmesio, todėl kartais vyriškas pavydas gali būti šiek tiek pagrįstas?

O taip, tas dėmesys toks, kad kartais net nesmagu (juokiasi). Lietuvoje, kur moterys įpratusios save prižiūrėti, visai malonu kokiame nors susibūrime tyliai pakonkuruoti su kitomis damomis: kurios suknelė gražesnė, kurios figūra dailesnė... O čia net konkuruoti nėra su kuo! Apsižvalgai aplink ir pasidaro graudu: nutįsę marškinėliai, guminės šlepetės, beformiai šortai, o jau tų celiulitinių kojų storumas... Gražių, lieknų žmonių matau tik sporto klube ir savo namuose: ne tik mes patys, bet ir mūsų draugai, lietuviai ir rusai, rūpinasi išvaizda, nes šioms tautoms tai įprasta. Kai pasirodau gatvėje su trumpa suknele ir aukštakulniais, eismas kone sustoja, o praeiviai neabejoja, kad aš – iš žurnalo nužengęs modelis (juokiasi). Amerikietėms nepuolu girtis, kiek turiu vaikų, nes to būtų per daug: tenykštės moterys, pagimdžiusios bent tris, atrodo kaip vargšės namų šeimininkės. Bet pačios kaltos: užuot kirtusios picą, siurbusios alų ir kiaurą dieną žiūrėjusios TV serialus, verčiau išeitų su vaikais ir šunimi pabėgioti po parką... Juk toks nuostabus oras!

Kol kaimynai Floridoje kerta picas ir siurbia alų, kaip atrodo įprasta tavo diena?

Keliuosi pusę šešių, kaip visuomet. Kol šeima miega, važiuoju į sporto klubą, neretai – dviračiu, nes Floridoje šilta: dabar temperatūra siekia dvidešimt penkis laipsnius šilumos, viduržiemį būna maždaug penkiolika. Grįžusi paruošiu pusryčius ir vežu vyro dvynukus į mokyklą. Linas man neprieštaraudamas perleido rūpinimąsi vaikais – supranta, kad turiu stiprų motinystės instinktą ir esu perskaičiusi daugybę vadovėlių apie vaikų psichologiją. Maniškiai dievina paplūdimį, didelius gražius parkus: aš ten nusivežu kompiuterį ar knygų ir dirbu, o jie žaidžia. Europoje buvau įpratusi turėti nuolatinę auklę, o čia juos dažniausiai prižiūriu pati, auklė ateina padėti tik keletą valandų per dieną. Su vyru daugiausia bendraujame vakarais ir savaitgaliais. Vakarieniaujame visi drauge: jau seniai esu įpratusi ruošti gausią vakarienę, man jokio skirtumo, išvirti pusę puodo sriubos ar visą. Kartais einame į restoraną. Po savaitės darbų visuomet iškylaujame, kviečiamės draugų ir kepame barbekiu arba važiuojame į paplūdimį. Gyventi čia – tikrai gera!
 

„Žmonės“
Komentarai
Temos Erika Santos
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką