Kokių gi pliusų turi gyvenimas Juodkalnijoje?
Ten esu laisvas žmogus. Niekas netrukdo daryti verslo. Niekas pro didinamąjį stiklą nestebi, nesidomi manimi. Esu ten užsienietis, ir tiek. Žmonės priima ir vertina pagal mano darbštumą, sąžiningumą.
Paskutinėmis (tiesa, kelerių metų senumo) žiniomis, turėjote Juodkalnijos uostamiestyje Bare nusipirkęs viešbutuką ir planavote imtis turizmo verslo.
Ne, viešbutį jau pardaviau. Ne mano charakteriui toks verslas... Per lėta, per ramu, nėra tempo, sėdėti vienoje vietoje ir laukti, kol kas nors atvažiuos... Na, pasikrapštei kieme, sutikai svečius, pabendravai... Kalbėjausi su šeimomis, kurios tokius nedidelius šeimyninius viešbutukus po trisdešimt–keturiasdešimt metų turi. Puoselėja, perduoda iš kartos į kartą, tik tuo gyvena... Pas juos poilsiauti irgi važiuoja šeimos, paskui tų šeimų vaikai ir anūkai. Visi vieni kitus pažįsta lyg giminės... O aš šitoje veikloje savęs neatradau. Gal ir per mažai laiko turėjau tradicijai sukurti. Ir nebuvo su kuo tai daryti: vaikai toli, vienam – neverta, neįdomu. Vis trūko sudedamųjų dalių. Be to, man reikia judresnės veiklos, todėl pastačiau, padariau ir pardaviau. Dabar mano verslas susijęs su logistika – skirstau ir planuoju, kaip krovinius iš Juodkalnijos uosto išvežioti po Europą, Rusiją, Jungtinius Arabų Emyratus... Tai – kur kas įdomiau nei turizmo verslas.
Lyg ir nebesate pririštas prie vietos, bet kažkodėl namais pasirinkote Barą, o ne gimtąjį Vilnių arba Dubajų, kur gyvena sūnūs.
Man kur kas priimtinesnis Juodkalnijos žmonių mentalitetas nei arabų. Ir suprantamesnis nei, pavyzdžiui, Anglijos, Airijos ar Škotijos žmonių. Aišku, daug lėmė kalba. Jeigu būčiau mokėjęs anglų, gal tuo metu ir būčiau pasirinkęs anglakalbę šalį. O Juodkalnijoje iš pradžių galėjau susikalbėti ir rusiškai, paskui gana greitai išmokau serbų kalbą.
Apskritai tada man svarbu buvo tiesiog kur nors išvažiuoti. Norėjau pailsėti, pabėgti. Ir pabėgau... Esu patenkintas, kad viskas taip susiklostė. Juodkalnijoje labai gražu, man ten patinka. Žmonės mane priima gerai. Ir Lietuvoje žmonės geri, ir kalbą tebemoku, bet yra dalykų, dėl kurių čia nebenoriu būti. Ir nenoriu, kad mano vaikai čia gyventų.
Kaip išėjo, kad jūsų sūnūs taip pabiro po pasaulį: vyresnieji Andrius ir Agnius išvažiavo gyventi į Dubajų, o jaunėlis Mykolas – net į Australiją?
Jaunėlis Australijoje mokosi ir dirba. Kiti du – Dubajuje, nes ten yra kur dirbti ir ką uždirbti. Iš pradžių bandžiau čia, Lietuvoje, kartu su vaikais kurti verslą. Bet jie protingai pasakė: „Tėvai, norime dirbti atskirai.“ Jie – tiesūs. Kai kartu dirbama, net tarp artimiausių žmonių atsiranda trintis, rutina, pykčių. Kam to reikia? Kai esi per atstumą, visai kitokie santykiai dėliojasi: vieni kitų labiau pasiilgstame, laukiame, džiaugsmingiau sutinkame. Dubajuje auga dvi anūkėlės – ketverių ir dvejų metukų.
Girdėjau, kad Dubajuje jūsų sūnūs įsisuko į automobilių verslą.
Iš pradžių tikrai dirbo su automobiliais. Bet ir ten prasidėjo krizė. Todėl sūnūs įsigijo lietuviškos „Soprano“ ledainės franšizę ir atidarė tris ledaines. Sekasi puikiai.
Įsivaizduojate, kaip dabar gyventumėte, jeigu pats vis dėlto būtumėte likęs Lietuvoje?
Galbūt dirbčiau kokioje saugos tarnyboje. Daugiau nelabai įsivaizduoju, ką čia galėčiau veikti... Aš mėgstu judėti, keliauti, todėl toks gyvenimas kaip dabar man daug labiau patinka. Per pastaruosius beveik šešerius metus aš apskritai daug ką keičiau, daug ką išbandžiau. Iš pradžių gyvenau Bare, paskui metus dirbau Serbijos sostinėje Belgrade. Dabar vėl grįžau į Barą.
Gyvenime patyrėte pačias staigiausias likimo sūpynes: vieną dieną – aukštas pareigūnas, kitą – pasmerktas dėl nelegalių statybų sodyboje, dėl areštantų išnaudojimo ir gavęs lygtinę dvejų metų bausmę. Kitas jūsų vietoje būtų užsidaręs toliau nuo žmonių akių, prasigėręs ar, neduok Dieve, net kilpą ant kaklo užsinėręs...
Suprantu, kad daug kas to norėjo... Labai stengiausi nežlugti. Ar buvo tokia tikimybė? Aišku! Žmogus atsiduri tokioje situacijoje, kad nieko nebenori: tik užsidaryti, nieko nematyti ir niekam nesirodyti. Būdavo dienų, kai verste versdavau save eiti iš namų. Kas tokiais atvejais stumia į priekį? Pirmiausia turbūt noras parodyti, ko iš tikrųjų esi vertas. Kitas dalykas – vaikai. Dėl jų stengiesi. Žinai, kad jiems būtų labai skaudu... Mano santykiai su sūnumis visada buvo labai šilti, nors jie jau užaugę, sukūrę savo šeimas. Kai man buvo sunku, jie mane palaikė. Matydavau, kad ir jiems nelengva. Negalėjau dar labiau apsunkinti padėties. Tiesą sakant, tik tokiose situacijose supranti, kas yra kas. Kad ne tie yra draugai, kas kartu su tavimi lėbauja ir džiaugiasi gyvenimu, o tie, kas sunkią minutę ateina ir palaiko tave. Labai daug buvo tokių, kurie tiesiog nusigręžė. Labai daug... Tikrų draugų liko vienas kitas.
Ar sunku vėl atrasti save? Daugiau nei penkerių metų reikėjo, kol visos žaizdos užgijo. Kol praėjo noras aiškintis, įrodinėti... Iš pradžių labai norėjosi tai daryti, bet pamačiau, kad bergždžias reikalas. Reikia gyventi, o ne bandyti kam nors ką nors įrodyti. Aišku, kartais užeina noras papasakoti, prisiminti, aprašyti, kad kiti mano klaidų nekartotų...
Kaip dabar atrodo, kas buvo didžiausia jūsų klaida?
Gal per daug atviras buvau. Per daug pasitikintis savimi, galvojau, kad esu nepažeidžiamas... Man atrodė, kad viską teisingai darau. Kas galėtų man atsitikti?
Aišku, dabar daug atsargesnis tapau. Labiau atsirenku, su kuo bendrauti. Pasitikėjimas savimi, aišku, liko. Be jo ir be charizmos nebūsi įdomus žmonėms. O aš jaučiu, kad traukiu žmones. Lietuvoje gal mažiau bendrauju, o Juodkalnijoje ir pasitarti pas mane ateina, ir tiesiog pasikalbėti.
Sakyčiau, kad lietuviai iš prigimties yra sėslūs. Sunku buvo taip radikaliai keisti gyvenimą?
Kadangi mano giminėje lietuviško kraujo labai nedaug, gal todėl taip lengvai išgyvenu pokyčius. Manyje primaišyta vokiečių, lenkų. O jeigu dar giliau kapstytume, yra sąsajų ir su Balkanais. Taigi, į savo protėvių kraštą sugrįžau...
Bare turiu nedidelį namuką su žemės sklypeliu, su keliais alyvmedžiais... su vaizdu į jūrą... Tobula. Vilos-viešbučio kieme apskritai augo šešiolika alyvmedžių. Vienais metais surinkau derlių ir atidaviau išspausti aliejų. Pusę kiekio už darbą turėjau atiduoti, o pusę pasilikau – draugams Lietuvoje išdalijau.
Prie vietos maisto pripratau labai greitai, nes puikiai tiko: žalių daržovių salotos su ožkų sūriu, kepta aviena... Aš ir Lietuvoje būdamas kiaulienos beveik nevalgiau, todėl prie ypač naujų skonių priprasti nereikėjo. Vietos vynas man irgi visada patiko. Be to, Juodkalnijoje jau susibūrė naujas ratas draugų, pažįstamų, su kuriais mielai bendrauju, kurie kviečia į šeimos šventes. Kartais vakarais į svečius ateina kaimynai, draugai. Atkemši vyno, mėsytės pakepi...
O namuose Juodkalnijoje kas nors laukia?
Niekas nelaukia.
Tada spėju, kad Lietuvoje laukia ta šviesi nepažįstamoji, su kuria jus nufotografavome viename renginyje...
Gal Lietuvoje ir labiau laukia (juokiasi)...
Kodėl slapukaujate, nepristatote tos moters?
Tikrai neslapukauju ir nesakau, kad širdies damos neturiu. Jeigu vyras normalus, negali vienas gyventi...
Juodkalnijos merginos nesužavėjo, kad vis tiek Lietuvoje širdis užkliuvo?
Visur merginos gražios, bet į širdį juk krinta viena...
Gal bus ir vestuvės?
Dar anksti apie tai kalbėti. Sako, moteris atsiskleidžia per metus. Laukiu, žiūriu (juokiasi)... Aišku, norisi, kad šalia visada būtų artimas, mylimas žmogus. Kad ir keliautų su tavimi visur. Neslepiu, buvo tokių momentų, kai atrodė, kad jau net bloga darosi nuo tos vienatvės... Kas nors atsitiktų, niekas tavęs net neieškotų... Darbuotojai gal surastų po savaitės... Kuo toliau, tuo labiau pradedu galvoti, kad vienam žmogui negalima būti. Ir vaikai tą patį sako: „Susirask. Kiek tu gali vienas būti?“
Kodėl užauginus tris sūnus vis dėlto nepavyko išsaugoti šeimos?
Su buvusia žmona likome geri draugai, nesipykstame, pasišnekame apie vaikus. Tačiau labai skirtingi žmonės esame. Be to, nutiko taip, kad atsirado kita moteris ir aš išėjau. Taip jau susiklostė... Bet aš nieko nesigailiu. Visiškai nieko. Daug kas iki šiol mėgsta pabambėti: „Jeigu ne tai... tebebūtum viršininkas iki šiolei...“ O ką aš būčiau pamatęs? Buvau viršininkas, prieš tai – pavaduotojas... na, dar būčiau pakilęs karjeros laiptais... Bet būčiau robotas, o ne gyvas žmogus! O dabar pamačiau tiek, kad galiu drąsiai sakyti, jog nugyvenau ne vieną, bet penkis, šešis gyvenimus. Ir dar daugiau manęs laukia.
Yra koks nors ritualas, kurį ir Lietuvoje atlikdavote, ir Juodkalnijoje nepamirštate?
Kas rytą bėgioju. Jūra nuo mano namų – keturi kilometrai. Palei jūrą – parkas. Ten ir bėgioju. Tiesą sakant, beveik visi buvę įpročiai išliko: sportuoju, knygas skaitau, keliauju. Ir dar naujų atsirado: pavyzdžiui, dukart per metus įkopiu į aukščiausią Juodkalnijos kalną. Ryte išeinu iš namų, o sutemus grįžtu. Man tai – savotiška meditacija.
Kai atsiduri svetimame krašte, intuityviai susikuri gyvenimo ritmą, priderintą prie tų įpročių, kurių buvai išmokytas nuo vaikystės. Pavyzdžiui, tarp daugybės cerkvių susirandi bažnyčią ir vaikštai ten sekmadieniais. Po bažnyčios eini į turgų žuvies nusipirkti. Aišku, kad laisvalaikį reikia susikurti iš nieko. Ieškai, su kuo pabendrauti, kur išeiti į žmones. Vienam tikrai labai sunku. Ypač žiemą. Belgrade dar vyksta veiksmas, o Bare žiemą – ne sezonas, viskas mirę. Gyvenimas šiek tiek juda tik prie uosto, nes kiekvieną dieną keltas plaukia į Italiją, į Bario miestą. Keltas taip ir vadinasi „Bar Bari“, nes kursuoja tarp Baro Juodkalnijoje ir Bario Italijoje.
Galbūt skaudi patirtis padėjo susidėlioti prioritetus, pagal kuriuos vertinate sutiktus žmones? Gal supratote, ko ieškote moteryse? Ar koks turi būti verslo partneris?
Tie dalykai galvoje iš tiesų yra susigulėję. Patirtis daug ką diktuoja. Versle svarbiausi du dalykai – sąžiningumas ir padorumas. Man dar reikėtų, kad žmogus nebūtų skūpas, kad nedrebėtų dėl kiekvieno cento. Smagu ir kad be verslo dar būtų apie ką pasikalbėti. O moterys? Pirmiausia norisi, kad tave suprastų. Ir tu jas turi suprasti. Pagarba abipusė turi būti. Aišku, meilė, seksas ir kiti dalykai... O man, pavyzdžiui, dar svarbu, kad šiek tiek privatumo tarp žmonių liktų. Anksčiau taip nesijaučiau, bet per pastaruosius metus įpratau būti vienas, kartais net norisi, kad niekas manęs neliestų... Tais vienišais vakarais išeinu pasivaikščioti po senamiestį. Nusižiūrėjau restoranėlį, kur užsuku pavakarieniauti. Padavėjai keliskart užkalbino: „Iš kur tu? A, iš Lietuvos...“ Dabar jau pažįsta kaip savą.
Lietuvos vardas ten ką nors reiškia?
Krepšinį. Daugiau nieko. Bet įvaizdis – geras. Gal tai man irgi padėjo apsispręsti likti būtent tame krašte. Vietiniai juokauja: „Pas mus gyvena tiek procentų juodkalniečių, tiek procentų – rusų ir... vienas lietuvis.“
