Vardas, pavardė: Eugenijus Ostapenka.
Gimimo data, vieta: 1976 11 24, Klaipėda.
Šeima, kurioje gimė: mama Liubovė – Eugenijaus vadybininkė, tėtis Leontinas – verslininkas; turi seserį Svetlaną (25).
Veikla: dainininkas, dainų autorius, kompozitorius.
Į Klaipėdos universitetinę ligoninę prieš savaitę buvo atvežti du asmenys – Eugenijus ir jo kaimynas Viačeslavas (28). Dainininkas atsipirko kur kas mažesniais sužalojimais – jam prakirsta galva, o štai jo draugą, paguldytą į Reanimacijos skyrių, ištiko koma. Pasak gydytojų, vyras vargu ar išgyvens.
Tik žurnalui „Privatu!“ Eugenijus sutiko papasakoti visą tiesą, kas dviem bičiuliams nutiko tą lemtingą vakarą.
„Su geriausiu draugu Viačeslavu nuvažiavome į vienos pažįstamos moters Olgos gimtadienį. Nupirkome jai rožių, pasveikinome ir Olgos namuose, Ketvirgių kaime, labai smagiai atšventėme. Naktį susiruošėme važiuoti namo. Išėjus iš Olgos namų, sutikome vyrą, kuris mane, dainininką, atpažino iš veido. Jis prisistatė esąs aukšto rango pareigūnas ir pakvietė mus pas save į svečius – į šalia esantį Lėbartų kaimą.
To vyro namas buvo labai didelis ir prabangus! Iš pradžių bendravome draugiškai, gėrėme labai brangų viskį, tačiau po kiek laiko namo šeimininkas pasakė, kad dingo jo mobilusis telefonas. Vagyste jis apkaltino mano draugą. Aš jam pasakiau, jog mes tikrai nieko nepasisavinome, todėl leidomės būti apieškomi. Neradęs telefono, vyras iš namų išėjo.
„Tuo metu pas namo šeimininką atvažiavo du draugai, kurie, ištempę mano bičiulį į lauką, ėmė jį spardyti. Aš kaimynui negalėjau padėti, nes nemoku muštis.“
Palaukęs dešimt minučių, aš pasukau pagrindinio išėjimo link, nes norėjau apsižvalgyti, kur dingo namo šeimininkas. Nespėjus man prieiti prie durų, jos atsidarė, ir įbėgęs vyriškis trenkė man per galvą geležiniu strypu. Iš kaktos ėmė plūsti kraujas. Aš rėkdamas išlėkiau iš namų, bandžiau šauktis kaimynų pagalbos. Tačiau jie nenorėjo kištis – tiesiog iškvietė policiją.
Tuo metu pas namo šeimininką atvažiavo du draugai, kurie, ištempę mano bičiulį į lauką, ėmė jį spardyti. Aš kaimynui negalėjau padėti, nes nemoku muštis. Spardyti Viačeslavą jie liovėsi tik tada, kai atvažiavo policija. Pareigūnai abejingai nužvelgė leisgyvį draugą, bičiuliškai pašnekėjo su namo šeimininku ir... išvažiavo. O jis, užėjęs į namo vidų, rado savo mobilųjį telefoną, priėjo prie manęs, atsiprašė ir pasiūlė užeiti į vidų apsiplauti kraujuojančią žaizdą.
Kai atvažiavo greitoji pagalba, mano draugas gulėjo ant malkų krūvos ir nejudėjo. Ligoninėje man buvo susiūta žaizda kaktoje. Nuo šiol čia bus didelis randas. O mano bičiulis... Gydytojai sako, kad jis neišgyvens. Meldžiu Dievo, jog jis išgelbėtų draugo gyvybę! O nusikaltėliai, net neabejoju, išneš sveiką kailį, nes pasaulį valdo pinigai“, – su ašaromis akyse pasakojimą baigia Eugenijus.
