Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eurika Masytė: sutikau dar kartą numirti! (papildyta vasario 11 d.)

Eurika Masytė ir Ramūnas Difartas
Viganto Ovadnevo nuotr. / Eurika Masytė ir Ramūnas Difartas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Anksčiau mano perfekcionizmas buvo galingesnis už svajones. O dabar pagalvojau: metai bėga... ką Dievas tau davė, reikia pateisinti... galbūt tai – paskutinė galimybė dainuoti...“ – kokių minčių vedama vėl lipa į sceną, neslepia legendinės dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė (42). Projekte „Žvaigždžių duetai“ ji dainuos su grupės „Dreams“ lyderiu Ramūnu Difartu.

Kodėl iš pat pradžių taip savikritiškai ir pesimistiškai nusiteikusi?

Manau, kad tai turbūt – paskutiniai pasiūlymai, nes aš labai atsitraukiau nuo scenos. Kai tik galėdavau, atsisakydavau įvairiausių kvietimų dainuoti. Vengiau tokių pasirodymų ir koncertų. Retkarčiais padainuodavau, bet tarpai vis didėjo. Šįkart surizikavau vėl pabandyti. Bet įrašėme pirmąjį savo pasirodymą ir manau, kad... greitai iškrisime.

Kodėl?


Buvo baisu. Jaudulys beprotiškas. Negaliu jo nugalėti. Taip pat būdavo ir anksčiau. Kai išvažiuodavome į gastroles, pirmoji diena visada būdavo paaukota jauduliui. Dėl stipraus aplinkos spaudimo, perdėto dėmesio pamažu pradėjau nebejausti laimės dainuoti.

Pamenu, interviu prieš kelerius metus prisipažinote, kad pagrindinis dalykas, dėl kurio nebenorite dainuoti, – sunkiai įveikiamas stresas. Kam vėl sutikote išgyventi tą patį?


Taip, sutikau dar kartą numirti (juokiasi)! Ir taip kiekvieną kartą... Man atrodo, rusų grupė „Mashina vremeni“ dainavo: ir kiekvieną kartą pradėsiu vis iš naujo. Gal mano likimas toks: aš kaskart pradedu iš naujo...

Kaip dabar atlaikysite viešumo bangą? Juk vėl reikės paaukoti privatumą: pasakoti senas vedybų–skyrybų istorijas, bent jau scenoje kurti naujus meilės romanus...


Nebijau to, nes tiesiog nesileisiu į tokius pokalbius ir intrigas. Nesu kokia Seimo narė, kad mano gyvenimas būtų viešas. Saugosiu jį. Be to, nemanau, kad tą dėmesį atlaikyti reikės labai ilgai. Per daug stiprūs varžovai projekte... Su Ramūnu pamatėme, kad nelabai daug laiko turime repeticijoms, pasiruošti. Ir partneris labai užimtas, ir aš turiu darbą. Manau, kad padainuosime padainuosime ir iškrisime...

Bet kiti dalyviai kaip tik skelbia, kad nori pasiekti finalą, kaip svajoja dainuoti...

Nieko aš nesvajoju, žinokite... Tiesiog noriu dainuoti. Dainuoti laisvai, pilna jėga ir iš visos širdies. Noriu nebebijoti. Bet jeigu bus vertinama... Tarkime, laida, kurioje mes pasirodėme pirmą kartą, turėjo temą „Šokiai“. Komisija kažkodėl nežinojo, kad mes ateisime ne su šokių programa. Ir mus vertino kaip „be šokio“. O kaip tu pašoksi „Laisvę“?..

Kaip čia yra: ar šita daina jūsų nepaleidžia? Ar kitko dainuoti jums tiesiog neduodama?

Ilgai atsikalbinėjau ją dainuoti, bet nuolat prašo tik šitos dainos. Baigėsi viskas tuo, kad neturėjome daug laiko pasiruošti ir... dainavome „Laisvę“. Neslėpsiu, kad jaučiu savotišką prievartą: turi dainuoti tai, ką visi žino. O kad turiu gausybę kitų gerų dainų – pamiršta. Kita vertus, normalu, nes praėjo dvidešimt metų, užaugo kelios kartos...

Kaip gyvenote pastaruosius kelerius metus?


Jie buvo užpildyti tik žurnalistikos. Rašiau žurnalams, laikraščiams, dirbau televizijoje, rengiau reportažus Daivos Tamošiūnaitės–Budrės, Henriko Vaitiekūno laidoms. Paskui buvo darbo birža... Patikėkite, reikėjo griebtis bet ko. Ilgai ieškoti ar laukti savo svajonių darbo gali sau leisti tik žmogus, kuris neturi jokių įsipareigojimų... Užtat dabar dirbu prie socialinių projektų. Esu vienos viešosios įstaigos projektų koordinatorė. Tai – gerokai ramesnis, sistemingesnis darbas nei žurnalistika. Bet vis taip pat ieškau žmonių, juos kalbinu, išklausau, aprašau istorijas. Tada jiems gali padėti teisininkai, psichologai, sociologai. Svarbiausia, kad atgal negaunu nepasitenkinimo, kaip būdavo dirbant kokiame skandalingame leidinyje.

Ar iš tokio darbo galima pragyventi?


Gyventi galima, jeigu neturi kreditų, finansinių įsipareigojimų... Bet aš, kaip dauguma, pataikiau į kvailą paskolų ėmimo bumą. Mano poreikiai nedideli, tik apie paauglį sūnų nuolat galvoju: kaip gerai jam būtų lankyti lauko tenisą, bet tai – brangu. Kaip reikėtų korepetitoriaus pagalbos... Dar norisi ir į teatrą nueiti, ir gerų knygų ar muzikos įsigyti... Apie keliones stengiuosi net nesvajoti: palauks...

Kas jums padeda gyvenime?

Tiek mano artimiausi žmonės – mama labiausiai. Tiek mano svajonės ir manymas, kad kada nors jos tikrai išsipildys. Kad ir šita „Žvaigždžių duetų“ avantiūra: sutikau dalyvauti, nes tikiuosi, kad dainuodama dar pajusiu tai, ką jaučiau anksčiau. Ypatingą, su niekuo nepalyginamą emociją.

Daug kas turbūt pagalvos: dalyvauja projektuose, kad pasireklamuotų ir grįžtų į sceną...

Tikrai ne... Ne tie metai, nebėra laiko vėl iš naujo visko pradėti. Tiesiog norėjau prisiminti, kad dainuoti yra gera. Bet dainavimas tikrai netaps mano profesija.

Kai iš Kauno važiavote į pirmąją „Žvaigždžių duetų“ laidą, su partneriu Ramūnu patekote į avariją. Nepriėmėte to kaip likimo siunčiamo ženklo?


Kad tų ženklų buvo ne vienas... Ryte prieš pirmąjį filmavimą atsikėliau ir pamačiau, kad ant akies iškilęs miežis. „Dar nedainavau, o kažkas mane jau keikia“, – pagalvojau. Paskui moviau žiedą ant piršto, o didelė, atrodė, stipriai besilaikanti žiedo akis tiesiog nukrito ant žemės. Nei iš šio, nei iš to... Paskui jau važiuodami su Ramūnu sugebėjome pralėkti per raudoną šviesoforo signalą. Pamaniau: „Būtų gerai Vilnių pasiekti ramiai...“, o garsiai dar pasakiau: „Gaila būtų tavo naujo automobilio, Ramūnai...“ Ir va tau – avarija! Stengėmės nežiūrėti į tai rimtai, tik pajuokavome, kad kažko mums turbūt nereikia daryti... Jis dar pasiūlė: „Gal nebevažiuojam?..“ – bet jeigu sutarta, turi padaryti.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką