Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Genutė Žalienė: nesu mados ikona! (papildyta liepos 29 d.)

Genutė Žalienė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Genutė Žalienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Juosmenį siekiančiais rausvais banguotais plaukais ir palei žemę plevenančia suknele ji panaši į... undinę. Toks kardinalus baltaplaukės striuka kasele virsmas Genutę Žalienę (29) padarė iš pirmo žvilgsnio neatpažįstamą. Na ir puiku: tokia būsena šiuo metu virš lietuviškos realybės ir vasariškos kaitros plevenančiai moteriai visai priimtina.

Genute, kas atsitiko tavo plaukams?

Supratau, kad, ko neturi, gali įgyti, o ką turi, bet nepatinka – atsikratyti (juokiasi). Tai – svarbiausia. Stengiuosi taip ir gyventi.

Kada pastarąjį kartą buvai ilgakasė?

Gal prieš šešerius metus... Tačiau ir tuomet buvau prisiauginusi. Natūralūs mano plaukai ilgiausi buvo iki krūtinės, bet nuslinko po gimdymo. Su plaukais man nepasisekė: dažau, jie trupa, kaukėmis tepliotis pamirštu... Negi lauksiu penkerius metus, kol užaugs? Ilgų noriu šiandien! Nuėjau į grožio saloną ir paprašiau priauginti.
Norėjau rožinių. Man graži tokia spalva. Pigi. Tinka prie mano minčių (juokiasi). Tačiau kirpėja nedrįso taip dažyti, tik rausvą atspalvį suteikė.

Girdėjau kalbant, kad Žalienė į Italiją išlėkė su bilietu į vieną pusę.
Tačiau mes susitinkame Vilniuje. Vadinasi, tai buvo tik gandas?

Jeigu ne mano Ūla Marija, gal ir negrįžčiau. Neabejoju, kad mamai reikia gyventi su vaiku...

...ir kitais šeimos nariais. Iš kur pas jus atsirado triušis?

Labai netikėtai gavau dovanų! Jo net nevadinu triušiu. Jis man – zuikis, vardu Kava, kirtis – ant pirmosios „a“. Mūsų namuose iš karto pritapo. Ir dukra labai džiaugiasi. Puiku: vaikas turi išmokti kuo nors rūpintis. Visokie mažučiai šuniukai, mano akimis, – nevykusios mados apraiškos. Nebent matau, kad žmogus jį iš tiesų myli. Mano zuikis įsigytas ne iš snobiškumo, mažame narvelyje jo nesinešiu į vakarėlius. Norėčiau ir juodos varnos narve. Ar voverės. Tik nežinau, kur būtų galima vieną ar kitą įsigyti.

Šis tavo naminis gyvūnas – pirmas?

Vaikystėje turėjau vėžlį, bet jis iškrito pro balkoną...

Dabar abi su dukra ant žolytės ganote keturkojį įnamį?

Zuikiui tai labai patinka! Ir dukrai... Aš esu, matyt, netipiškas žmogus: man nepatinka vasara. Ji asocijuojasi su neteisybe: jei dirbi, tai nori nenori matai žmones, kurie ilsisi, pliažinasi. Vakare su kuo nors mielai susitiktum, bet visi lyg tyčia išvykę atostogauti... O kai nedirbi, lyg ir nėra kur pasidėti. Paplūdimyje gulėti nemėgstu. Tačiau kai taip karšta, judėti, užsiimti aktyvia veikla nelabai įmanoma.
Man maloniausi rugpjūčio pabaiga–rugsėjis. Kai gyvenimas grįžta į įprastas vėžes.
Reikia išgyventi dar vieną vasaros mėnesį Vilniuje... Tikriausiai nepavyks: teks vėl kur nors lėkti.

Man nepatinka vasara. Ji asocijuojasi su neteisybe: jei dirbi, tai nori nenori matai žmones, kurie ilsisi, pliažinasi. Vakare su kuo nors mielai susitiktum, bet visi lyg tyčia išvykę atostogauti... O kai nedirbi, lyg ir nėra kur pasidėti.

Tačiau Italijoje, kurią pastaruoju metu taip pamėgai, vasara dar karštesnė!

Prie Viduržemio jūros visai kitoks klimatas. Ir šiaip kondicionuojamų patalpų ten gerokai daugiau nei pas mus. Dieną gali praleisti kokiame nors interjere, o vakare pradėti gyventi (juokiasi).

Jei ne ten gyvenanti dvynė sesuo, mūsų vasaros alternatyvų vis tiek ieškotum kitoje šalyje?

Turbūt taip. Tačiau dabar sunku apie tai galvoti. Italiją labai pamilau. Ten man viskas patinka. Kuo toliau, tuo labiau...

Ką ten galėtum veikti, jei visgi apsispręstum gyventi?

Dirbti žurnaliste – be šansų, nes nemoku kalbos. O tokių stilisčių kaip aš ten turbūt labai daug. Gal eskorte (juokiasi)? Neduok Dieve...
Manau, ką nors rasčiau. Kažkur skaičiau patarimą žurnalistams kiekvieną dieną susipažinti su dviem žmonėmis. Pamaniau, kad aš kasdien sutinku daugiau naujų veidų. O italai ypač komunikabilūs: siūlo pasilikti, žada darbą... Tikriausiai „kabina makaronus“ – juk italai. Tačiau gražių vilčių suteikia. Nesakau, kad ten būčiau atradimas. Žinau savo vertę, kiek man metų, kad iš manęs joks modelis. Tačiau ką nors geriau nei prie kasos aparato stovėti ar dirbti barmene, manau, rasčiau.

Vis dėlto kol kas į Lietuvą grįžti...

Italija man patinka, labai patinka. Nesakau, kad nemyliu Lietuvos. Čia mano šalis. Daug man brangių dalykų. Tačiau nereikia sau meluoti, kad lietuvaitės gražiausios, mūsų senamiestis puikiausias, jūra ypatingiausia. Juk daugelis sostinių turi senamiesčius, šalys – jūras.
Nesu įsikibusi į Lietuvą. Negaliu sakyti, kad nesuprantu, kodėl visi iš čia bėga. Jei norėčiau dingti iš jos labiau negu šiandien – skrisčiau be jokių skrupulų! Didžiulėmis galimybėmis reikia naudotis. O „Galvok globaliai, veik lokaliai“ – tik gražiai skambanti frazė.

Na, o kokia tavo antrosios pusės pozicija?

Jei meilė yra – palauks. Arba eis iš paskos. Aš taip pat galiu paskui jį sekti.

Vyras lėktų sykiu?

Nežinau. Mes ir gyvendami kartu praleidžiame mažai laiko. Tarkim, šiuo metu jis sėdi pajūryje – kaituoja. Tegul. Jis – profesionalus sportininkas, bet yra siaubingai daug ten besitrinančių dėl mados: ir raumeningi, ir gležnutės tuo užsiima. Nemėgstu savęs apgaudinėti, nepulsiu tramdyti aitvaro vien dėl to, kad būčiau šalia vyro. Nepamenu, kada kur nors kartu keliavome, leidome atostogas. Ką mums reikštų gyventi skirtingose šalyse? Bendrautume skaipu. Šitos mano mintys – iš serijos „pasvajokime“. Iš tikrųjų niekas niekur nevažiuoja. Tik noriu pasakyti, kad į tokią galimybę žiūriu liberaliai.

Po tokių tavo kalbų žmonės vėl pasidarys savo išvadas ir kils kalbų, kad šeimoje išgyvenate krizę...

Dešimt metų gyvendamos kartu visos poros apsidaužo, apsilaužo – nutinka visko. Mudu apsišlifavome, vis dar gyvename kartu.

O tu nenuilsdama studijuoji! Dabar, kai turi ir drabužių dizainerio, ir žurnalistikos magistro diplomus, net nebežinome, kaip tave pristatyti.

Kai prie mano pavardės parašo „stilistė“ ar „mados ikona“ – skamba kaip nesąmonė. Juk aš nebaigusi specialių stilistų mokslų ir juo labiau nesu ikona. Kitiems gal apskritai – antiidealas... Pagal specialybę aš – kostiumo dizainerė ir žurnalistė. Taip mane galima ir pristatyti: dizainerė, žurnalistė. Dar galite pridurti „mama“ (juokiasi).

Ką iš lietuvių galėtum pavadinti mados ikona?

Tokių pas mus nėra. Juokinga, kai rašoma „elitas“, „žvaigždynas“. Panašių epitetų prie vienos ar kitos pavardės prideda vienadienės produkcijos puslapių redaktoriai, norintys kam nors įsiteikti. Ar Lietuvoje yra nors vienas jaunas aktyvesnis žmogus, nebuvęs telike? Tai teleloto kamuoliuką laikė, tai reklamoje šmėžavo, šiaip į kokią laidą pakliuvo ar buvo žurnalistų pakalbintas gatvėje... „Žvaigždėmis“ pas mus gali jaustis kas antras.

Kas tai: mažos šalies, miesto problema?

Galbūt. Kaip čia gali būti mados ikonų, jei lietuviai apskritai nemoka rengtis. Man bado akis dieninio ir vakarinio aprangos stiliaus maišymas. Kai oro uoste pamatau lietuvaites, avinčias aukštakulnius, apsitempusias per mažus marškinėlius, pilnomis rankomis visokių maišelių, su keturiolika nešulėlių vietoj normalaus lagamino, kartais būna gėda į tą patį lėktuvą lipti... Jei šviečia saulė, kodėl po skrybėle nepaslėpus apipudruotos, dažniausiai surauktos kaktos? Apsivilkit baltus marškinėlius, be jokių iškirpčių, svarovskių... Pasirinkit patogią avalynę. Daugeliui trūksta švaros, tvarkos įspūdžio. Ne vienas nežino, kad į vakarėlį negalima eiti vasariniais pliažiniais apdarais. Pirmiausia žinokite pagrindus: atlasiniai, žėrintys, prašmatnesni audiniai, blizgūs aksesuarai, žėrintys papuošalai – vakarui, o toliau jau galima bajeruoti.

Pinigų turėdama jaučiuosi tvirčiau, nei kaskart, neaišku kam ir dėl ko, demonstruodama naujus batelius. Tik kvailės gali „kolekcionuoti“ batelius ar rankines ir tuo dar didžiuotis.

Tu savo drabužinę tikriausiai atnaujini kokiame nors Milane ar kitoje mados sostinėje?..

Supratau, kad nesu daiktų vergė. Priešingai – patinka juos mesti, dovanoti ir spintoje laikyti kuo mažiau. Geriau jaučiuosi turėdama ne daug skudurų, o banko kortelėje pinigų. Pajutau, kad didesnis malonumas, kai kortelė pilnėja, nei kai tuštėja. Pirkti patinka tikrai būtiną daiktą. Užsimanyti auksinių batelių su rožytėmis, kai turi sidabrinius, man atrodo nesąmonė.

Kam pinigai, jei jų neleidi?

Jie teikia stiprybės. Jei dangus griūtų ar vyras varytų iš namų, užtektų pasiimti tik banko kortelę ir galėčiau skristi į Niujorką ar kokią nors salą. Arba jei vieną dieną „užplauktų durnumas“ ir užsigeisčiau prisipirkti daug batelių, drabužių... Tokiais atvejais ir yra labai svarbu nebūti tuščiomis kišenėmis (juokiasi).

Skamba banaliai...

Labai (juokiasi). Bet kam ta atšiauri semantika – reikia į viską žvelgti ir kalbėti paprastai. Pinigų turėdama jaučiuosi tvirčiau, nei kaskart, neaišku kam ir dėl ko, demonstruodama naujus batelius. Tik kvailės gali „kolekcionuoti“ batelius ar rankines ir tuo dar didžiuotis.

Esi patyrusi, ką reiškia, kai kišenėse švilpia vėjai?

Aišku! Tokiomis dienomis ir išmokau taupyti. Kvaila suaugusiam žmogui skolintis pinigų. Dabar sau neleisčiau, kad piniginė būtų tuščia.

Kam pinigų negaila?

Gerai būsenai: gardžiam valgiui, gėrimui, bilietui į renginį ar kelionę, kitiems žmonėms. Man labai daug reiškia žmonės. Malonu bičiulei nupirkti dovanėlę, kuri, žinau, labai nudžiugins. Tai geriau, nei eiti per miestą nauju megztiniu ar perlų karoliais ir dairytis, ar kas nors pastebi.

Manai, tai – tuštybė?

Kvailybė.

O prisiauginti plaukus?

Irgi atrodo gana tuščia (kvatoja). Tačiau jei kas nors neduoda ramybės, tarkim, be proto nori to megztinio ir manai, kad kai jį įsigysi, sustiprės santuoka, gausi darbą ir žmonės labiau tave mylės, esi tikra, jog tas drabužis tau be galo tinka – tada pirk.
Mano eksperimentai su plaukais – gal bandymas ištaisyti tai, ko Dievas nedavė. Jie nuo mažens nėra tokie stori, kad kasa būtų kaip kumštis. Plaukus tepu, kerpu, dažau, bet vis tiek nieko gero. Šįsyk prisiauginau.
Negi turėčiau vaidinti natūralistę? Juk iš tiesų pagal tokius principus gyvenančių žmonių yra labai mažai ir jie garsiai to nedeklaruoja.

Buvai pareiškusi, kad atsibodo viešas gyvenimas...

...ir pozuoju „Žmonių“ viršeliui (juokiasi)! Dabar tikrai nekalbu su kiekvienu žurnalistu apie tai, kiek turiu batelių, koks brangiausias mano pirkinys arba kokia poza patinka mylėtis. Neinu į neaiškių aludžių atidarymus. Jei kokioje šventėje pasirodau, vadinasi, pažįstu to vakaro šeimininką ar ketinu apie renginį rašyti. Ir vėl pakliūvu fotografams į kadrą... Negi turėčiau nuo jų slėptis? Tačiau nebenoriu visiems pasakoti, kaip atostogavau, švenčiau gimtadienį. Tai parodija. Renkuosi, su kuo, apie ką kalbėti. Kai žurnaliūga informaciją apie mane pateikia su tam tikru atspalviu vieną kartą, galiu pamanyti, gal netyčia. Ir antrą sykį gal dar nereaguosiu, bet paskui tiesiog jį ignoruosiu. Tokios reklamos – antireklamos – man nebereikia. Nėra ko didžiuotis, kad rašo ir rašo apie tave – jei vis kalbi ar lendi į visus susibūrimus, kur pakviesti ir fotografai, vadinasi, neturi ką veikti. Juk susiruošti į tokius renginius kiek laiko atimti turėtų...

Esi pozavusi nuoga?

Visai nuoga – ne. Nenorėčiau. Nesąmones kalba tos moterys, kurios fotkinasi be drabužių ir kalba, jog tik dėl to, kad turėtų ką prisiminti senatvėje. Manau, tai daro tik bet kokia kaina trokšdamos dėmesio. Nesuprantu tų, kurios erotines nuotraukas įsirėmina ir kabina namuose ant sienų. Juk tai – ir labai intymu. Be to, tuštoka į save spoksoti.

Tikriausiai buvo laikas, kai nebuvai tokia išranki žurnalistų klausimams?

Buvo buvo... Didžiuodavausi net miniatiūrinėmis juodos ir baltos spaudos nuotraukomis – jas rinkdavau. Yra geras indų posakis: „Amžinai viešumoje kad ir rimtus dalykus kalbantis žmogus tampa nuobodus. Kaip ir šniokščianti upė – jos niekas nesiklauso.“ Turi kartais nutilti, padaryti pauzę, o prieš svarbų įvykį atgimti, pasirodyti iš naujo – tai viešųjų ryšių principas ir čia yra tiesos. Juk neįdomu skaityti apie žmones, kurie nuolat pasakoja pasakoja...

Jei dabar kalbamės, vadinasi, turi kokių nors tikslų?

Darbų nusimato rudenį. Tuomet prasidės aktyvus laikas. Turiu tris pasiūlymus dirbti televizijoje. Skirtinguose kanaluose, skirtingo pobūdžio. Bijau ką nors kalbėti, nes dar daug miglos. Kol kas sveriama esu, o ir pati sveriu...
Vienai interneto parduotuvei šiuo metu kuriu rudens ir žiemos drabužių kolekciją. Ji užsakė ir viską finansuoja. Pati nebūčiau prisivertusi... Vėlyvą rudenį rengsiu savo pieštų mergaičių parodą kartu su buvusia bendrakurse Aušra Norkute. Pasakau apie tai viešai – kad nebūtų kur dingti ir paroda būtų (juokiasi).

Tavo vasara nėra vangi ir tuščia!

Vis tiek jos nemėgstu. Jeigu karšta, būtinai būsi pamiršęs saulės akinius. Jei sugalvosi su kuo nors vakare išgerti vyno, tas žmogus būtinai bus išvažiavęs. Vasarą visada kas nors ne taip – atrodo, kad nuolat susiduri su Merfio dėsniais...

Tegul greičiau ji baigiasi?

Taip, tegul greičiau ateina rugsėjis! 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką