Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Giedrė Balutytė: buvau statistinė moteris. Viena iš daugybės smurto aukų (papildyta gegužės 20 d.)

Giedrė Balutytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Giedrė Balutytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Taip, aš esu patyrusi psichologinį buvusio sutuoktinio smurtą“, – drąsiai taria dainininkė Giedrė Balutytė (31). Tokiam atvirumui moteris ryžtasi ne tik todėl, kad po kelių dienų sostinės Mokytojų namų kiemelyje vyks jos rengiama akcija-koncertas „Mes galim!“ Dviejų dukrų mama prisipažįsta labai norinti padėti toms moterims, kurios namuose išgyvena panašų košmarą, kokį prieš keletą metų teko patirti pačiai, bet jaučiasi bejėgės ką nors pakeisti.

Kodėl sumanei rengti koncertą būtent šeimoje smurtą patiriantiems žmonėms palaikyti?

Visada mėgau režisuoti, organizuoti, o ateinantį sekmadienį vyksiančios socialinės akcijos-koncerto tema – smurtas šeimoje, smurtas prieš moteris – man be galo aktuali: pati esu nukentėjusi nuo buvusio sutuoktinio. Be to, manau, kad ši problema Lietuvoje primiršta, gal netgi yra savotiškas tabu – moterys bijo prisipažinti, viešinti, ką išgyvena šeimoje. Ko nors panašaus imtis mane skatina ir mamos Onos Valiukevičiūtės veikla: būdama Seimo narė, ji dirba su visais šalies moterų krizių centrais, domisi smurto prieš moteris problemomis. Su kolegėmis inicijavo labai svarbias įstatymo pataisas ir atskirą įstatymą, kuris, tikiu, dar labiau stabdys smurtą šeimoje. Iš mamos sužinojau, kokia yra reali situacija Lietuvoje. Supratau, kad buvau statistinė moteris, viena iš daugybės smurto aukų...

Išvaizda apgaulinga: tikrai neatrodai lengvai pastumiama...

Visi taip sako (juokiasi). Turiu gerą stotą: mano ūgis – 178 centimetrai, galėčiau būti krepšininke. Šiandien mane visi pažįsta kaip linksmo būdo moterį. Esu dėkinga „Žvaigždžių duetams“ – pernai ten dalyvaudama sutikau žmonių, kurie galbūt visą gyvenimą turėjo būti šalia manęs. Kai vėl pradėjau dainuoti, pasijutau fantastiškai gerai, atsitiesiau. Pamačiau, kad galiu juoktis, būti graži, o svarbiausia – tvirta ir ryžtinga.

Buvo laikas, kai taip nešvytėjau. Draugai sako, kad prieš maždaug penkerius metus atrodžiau gerokai sužlugdyta emociškai. Tada jau buvau antrą kartą ištekėjusi, laukiausi dukters Gabijos ir baisiai kentėjau nuo vyro... Per visą nėštumą verkiau apsikabinusi pilvą, nes mane sutuoktinis žemino, o aš nesuvokiau kodėl, nežinojau, kaip tai sustabdyti. Galiu patvirtinti, kad psichologinis smurtas gali būti gerokai žiauresnis už fizinį. Dėl to pagimdžiau per anksti, vaikas turėjo rimtų sveikatos problemų. Man tikrai buvo užtemęs protas: mane engusiam vyrui leidau dalyvauti gimdyme! Dabar to negaliu suvokti...

Galų gale su dviejų savaičių kūdikiu vasario mėnesį likau viena – nutrūko antroji santuoka, kuri, tikėjau, bus svajonės išsipildymas. Nors ir buvau vyro palikta, dar gerą pusmetį jis mane totaliai graužė: šantažavo žinutėmis, stovėjo po langais, visaip gąsdino, kol mano mama rado būdų, kaip tam užkirsti kelią.

Tačiau jei dabar drįstu apie tai kalbėti, gal aš stipri? Vadovaujuosi mamos nuomone ir visiškai sutinku, kad turi gėdytis ne tas, kuris engiamas, niekinamas, o tas, kuris skriaudžia!

Atsiras sakančių, kad norėdama pareklamuoti renginį trauki istorijas iš praeities.

Tai pasakoju norėdama ne paviešinti savo istoriją, o atkreipti dėmesį į problemą, kuri tikrai aktuali ne man vienai. Bandau pasakyti moterims, kurios galbūt šiandien, kaip anuomet aš, vakarais verkia į pagalvę, kad yra milijonas išeičių. Jei per renginį prie manęs prieitų ar išdrįstų po jo kreiptis patiriančios panašių išgyvenimų, padėčiau, kuo galėčiau. Nes bet koks – ekonominis, seksualinis, fizinis, psichologinis – smurtas šeimoje ėda gyvenimą ne tik skriaudžiamai moteriai, bet ir vaikams.

Kaip padėsi kitoms, kai pati leidaisi žeminama?

Gydytoja Kornelija Mačiulienė, kurios prižiūrima pagimdžiau abi dukras, sakė, kad esu tradicinė smurtą patyrusi nėščioji. Jos visos, taip pat ir aš, vyro nepalieka, nes mano, kad atsiradus vaikui jis pasikeis.
Dabar galiu apie tai kalbėti, o tuomet, kai buvau koneveikiama, žeminama, nieko nemačiau. Taip, iš tiesų buvau akla. Mama man priekaištavo, kodėl taip nesėkmingai pasirenku. Tačiau septynerius metus vyresniąją Augustę auginau viena, norėjau meilės, šeimos, šilumos. Tikėjau kiekvienu jo žodžiu. Buvau paskutinė kvailė (juokiasi)!

Kiek truko ta santuoka?

Kartu gyvenome aštuonis mėnesius, bet oficialiai buvome sutuoktiniai dar dvejus metus. Tiek laiko truko tąsymasis po teismus dėl skyrybų...
Tuos metus atsimenu kaip sulėtintą filmą. Antrosios mano vedybos buvo pelkė. Atsipeikėjau, tik kai jaunesniąją dukrą dėl diagnozuotų širdies ritmo sutrikimų ir širdies ydos išvežė į reanimaciją. Tada nebeturėjau kada savęs gailėti – reikėjo būti racionaliai ir galvoti apie rimtai sergantį dešimties mėnesių vaiką.

Dabar su tuo žmogumi bendrauji?

Ačiū jam už dukrą. Turiu fantastišką vaiką. Tačiau, kad ir kaip šiurkščiai skambėtų, man tas vyras yra tik donoras. Jis figūruoja tik dukters gimimo liudijime. Daugiau jo mūsų gyvenime nėra. Aš laiminga, kad mums pagaliau davė ramybę. Būtų per daug garbės, jei apie jį pasakyčiau ką nors daugiau.

Mano tėtis Giedrius Balutis ir dukroms, ir man atstoja vyriškąją liniją. Dabar visiškai suprantu mamos žodžius, kad geriau neturėti jokio vyro nei bet kokį. Smurtas ir blogi prisiminimai blėsta, tačiau įkvepia geriems projektams. Nesigailiu nieko, kas buvo mano gyvenime. Net vyro kirtis per veidą man davė daug patirties.

Apie tavo patirtus išgyvenimus dukros žino?

Jos yra mano chebra (juokiasi)! Vienuolikmetė Augustė – rimta ir atsakinga, bet jai patinka mano draivas. Ji džiaugiasi turinti jauną mamą. Mažoji, kuriai jau ketveri, dėl ligų yra labai išlepinta mergelė, bet tarsi maža mano kopija.

Nors esu išsiskyrusi, nors mano gyvenime buvo dvejos nesėkmingos vedybos, niekada sau neleisiu pasakyti dukroms ko nors blogo apie jų biologinius tėvus. Beje, pirmajam vyrui neturiu jokių priekaištų – tos vestuvės buvo jaunystės kvailystė. Antrasis sutuoktinis man paliko labai šlykščių prisiminimų, bet galbūt kada nors Gabija norės su juo bendrauti ir pamatys visai kitokį.

Šiandien kam nors pelnyti tavo palankumą, matyt, nelengva?

Tikiuosi, po dviejų gyvenimo pamokų trečios kliurkos nepadarysiu (juokiasi). Kažkurio filmo herojė svarstė, kodėl ji, tokia graži, faina, traukia nevykėlius. Taip, ir prie manęs tokie limpa. Tai – mano problema. Esu meniškos prigimties. Jei man rodo meilę, nemoku į ją neatsakyti. Aišku, dabar aklai nepulsiu nė vienam į glėbį – aš atsakinga už dvi mergaites. Ir šiandien nesu vieniša, turiu su kuo nueiti į filmą, romantiškai išgerti vyno. Galime draugauti, bendrauti, bet nežinau, kas turėtų įvykti, kad su kuo nors pradėčiau kartu gyventi...
Tarp kitko, dar niekuomet nejutau tokio vyrų dėmesio kaip pastaruoju metu, turėdama dvi atžalas. Absoliuti nesąmonė, kad moteris su vaikais neturi galimybės susirasti antrosios pusės!

Viganto Ovadnevo nuotrauka/Eva
Viganto Ovadnevo nuotrauka/Eva

Eva: iki šiol nesuprantu, kas atsitiko

„Žmonės nelabai linkę kalbėti apie tai, kas vyksta už uždarų durų. Ypač – kai ten dedasi tokie nemalonūs dalykai. Niekada neslėpiau, kad mano skyrybos nebuvo atsitiktinės“, – sako dainininkė Eva (36).

„Kodėl viešai apie tai kalbu? Todėl, kad taip gali atsitikti ne tik man. Tai – tarsi žinutė, kad moterims reikia būtų stiprioms ir nebijoti kreiptis pagalbos į artimuosius, draugus, išdrįsti skambinti specialiais nemokamos pagalbos telefonais, – savo pavyzdžiu Eva nori paskatinti smurtą šeimoje patiriančias moteris nekentėti. – Būna akimirkų, kai silpnesnis žmogus gali ir pasikabinti ant šakos. Aišku, labai nedrąsu prisipažinti, jog tave sutuoktinis muša ar kitais būdais ignoruoja – kad ir materialiai. Kartais būni tokia įbauginta ir išsigandusi, kad nematai išeities. Iš tiesų išeitis yra visada.“

„Nesupraskite tiesiogiai – nuo buvusio vyro negaudavau į nosį, manęs nemušė, neskriaudė, bet tai, kad su dviem vaikais dėl jo tiesiogine prasme likau gatvėje, manau, prilygsta smurtui, – sako atlikėja. – Kadangi tuometis sutuoktinis buvo mano vadybininkas, netekau ir pajamų.“

Dešimtmetį trukusi Evos santuoka prieš šešerius metus baigėsi skyrybomis. Atlikėja prisipažįsta: buvo skaudu suvokti, kad po tiek drauge praleisto laiko visai nepažįsta šalia esančio žmogaus: „Iki šiol nesuvokiu, kas jam atsitiko. Kartais dar ir dabar su draugais, kurie jį pažįsta nuo bendro mūsų gyvenimo pradžios, svarstome ir gūžčiojame pečiais nesuprasdami, kas tuomet įvyko.“

Subyrėjus šeimai Eva atsitiesė per metus. Taip greitai tik todėl, kad sulaukė didelio tėvų ir draugų palaikymo: „Vieni mane guodė, kiti barė, treti stūmė, liepė stotis ir eiti į priekį dėl savęs, vaikų.“

Tėvų nesutarimai buvo baisi tragedija dviem jos berniukams. „Sūnus priglaudžiau po sparnu. Mes viską išgyvenome kartu, – prisimena Eva. – Drauge kraustėmės, nešėme daiktus, kalbėjomės. Atsakinėjau į visus jų klausimus, nors ne visada tiesiogiai. Iš pradžių sakiau, kad šiek tiek pagyvensime atskirai nuo tėčio. Kai situacija susigulėjo, su vaikais išsiaiškinau, kad gal bus visiems geriausia, jei taip gyvensime visą laiką. Sūnūs su tėčiu iki šiol bendrauja, puikiai sutaria su nuostabiais jo tėvais ir seserimi. Mano vaikai turi abu tėvus. Tik jų tėtis su mama visiškai nesikalba.“

Viganto Ovadnevo nuotrauka/Marina Bui
Viganto Ovadnevo nuotrauka/Marina Bui

Marina Bui: matyt, ne tą žmogų pasirinkau

Maždaug prieš pusantrų metų lyg yla iš maišo į viešumą išlindo skaudi grupės „Olialia pupytės“ narės Marinos Bui (23) asmeninė istorija. Kas galėjo numanyti, kad scenoje švytinti įspūdingų formų blondinė namie kenčia sutuoktinio patyčias, smurtą ir nesėkmingai bando išsiskirti!

Jau kuris laikas Marina gyvena su kitu. Prisipažįsta, kad šis žmogus ją gali apginti, apsaugoti. Tačiau skyrybų su buvusiu sutuoktiniu istorijoje taškas dar nepadėtas, o ji stengiasi nepasitaikyti jo kelyje, nes tai – neprognozuojamas žmogus.

Marina ištekėjo labai jauna – devyniolikos. Sutinka, kad žingsnis buvęs skubotas. Tačiau tuomet delsti nenorėjo, nes laukėsi jo dukters. „Kai tekėjau, maniau, kad tas žmogus mane myli, o paskui viskas apvirto aukštyn kojomis, – pasakoja. –Nenumaniau, kad jis gali būti toks žvėris. Matyt, ne tą žmogų pasirinkau.“

Ji neįsivaizduoja, kodėl spręsdamas šeimos konfliktus buvęs sutuoktinis griebdavosi smurto. Svarsto, galbūt tai – išsiauklėjimo stoka. „Gal manė, kad su manimi neišeina susikalbėti, todėl imdavosi kitokių priemonių? Kai pasakiau, kad noriu skirtis, gal tikėjosi, kad agresyvumu, skandalais mane susigrąžins, – Marina vis dar nesuvokia, kodėl ją vyras taip skriaudė. – Jis nuolat kartodavo, jog padarys viską, kad nebūčiau su kitu.“

Prisimena, gal trečią kartą patyrusi sutuoktinio smūgius sau pažadėjo, kad jokio vyro nesileis skriaudžiama. „Jau geriau būti vienai, nei gyventi su žvėrimi“, – įsitikinusi. Sutrikusi moteris moralinės pagalbos neprašė psichologų – jai užteko tėvų, sesers, draugių palaikymo. Tačiau į policiją nuėjo, nes nežinojo, kaip apsiginti nuo namie siautėjančio vyro. Tik ten pagalbos sako nesulaukusi...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką