Jau porą metų filmuojatės populiariuose lietuviškuose serialuose: vieni baigiasi, kiti prasideda. Kiekvieno vaidmens imatės vienodai entuziastingai ir su kiekvienu atsisveikinate šiek tiek liūdėdama?
Stengiuosi prie vaidmenų neprisirišti, kad jie netrukdytų kitiems mano personažams. Be to, vaidmenys gyvuoja ne taip ir ilgai – nepalyginsi su Ievute iš „Baltojo katino svetainės“, su kuria vaikai užaugo, jų net ir padaugėjo (juokiasi). Serialuose vaidmenys trumpesni, į juos galbūt nespėju visiškai įsijausti, bet tai nereiškia, kad jų nemyliu, negerbiu.
Sekretorė Agnieška iš „Emilijos“, premjero padėjėja Laimutė iš „Gedimino 11“, padavėja Jolanta iš „Drąsos kainos“ – visos jos nors kuo panašios į jus?
Jos visiškai kitokios. Bet turiu pripažinti: turbūt iki galo taip ir neišpildau reikalavimų, kuriuos mano personažams kelia scenaristai ar režisieriai. Nori to ar ne, tačiau įgimtas mano charakterio minkštumas „prasimuša“ ir vaidmenyse. Kita vertus, kodėl neturėtų: vaidinu moteris, o juk kiekvienai norisi ir šilumos, ir meilės, ir tikrumo. Kad ir kokia ji būtų, manau, negali vien šaltai naudotis vyrais ir gyvenimo situacijomis – jai taip pat reikia jausmo. Vaidindama stereotipiškai blogas moteris nejučia įpinu savo supratimą apie jas, pajutimą. Juk privalau personažą bent kiek pateisinti, mylėti...
Gudrios, suktos, ieškančios naudos... Kaip manote, kodėl būtent tokie vaidmenys jums atitenka?
Gal vis dėlto užtektinai turiu to bjaurumo? Ačiū režisieriams, kurie leidžia jį man parodyti ekrane – tada mažiau jo lieka kasdienybėje (juokiasi).
Su tokiomis kaip jūsų veikėjomis esate susidūrusi?
Akis į akį – galbūt ne, bet neabejoju, kad tikrai yra merginų ir moterų, kurios būtent taip kuria gyvenimą, būtent šitaip jį planuoja. Bet nenorėčiau jų teisti, ir sakyti: „Taip yra blogai, o taip – gerai.“ Laikui bėgant viskas vis tiek stoja į savo vietas.
Apskritai man įdomu: negi vyrai, kurie užkimba ant tokių moterų kabliukų, viso to nepastebi? Man nesinori jų laikyti absoliučiais kvailiais, labiau esu linkusi tikėti, kad jie yra pakankamai protingi – tiesiog viską suprasdami priima žaidimo taisykles. Abi pusės jas žino ir abiem jos tinka. Žaidimas tęsiasi, o kas taps nugalėtoju ar pralaimėtoju, nežinia.
Dar nepradėtas rodyti serialas „Drąsos kaina“ sulaukė nedviprasmiškų, kartais – net griežtų ir piktokų vertinimų. Prieš sutikdama dvejojote, ar verta į visa tai veltis?
Į Drąsiaus Kedžio istoriją, su kuria bandoma lyginti serialą, sąmoningai stengiuosi nesigilinti – man to nereikia. Galbūt todėl emocijų ir širdies nedėjau ir svarstydama, eiti į „Drąsos kainą“ ar ne. Negaliu pasakyti, kad serialas labai šviesus, bet ar dėl to verta atsisakyti vaidmens?
Apskritai man įdomu: negi vyrai, kurie užkimba ant tokių moterų kabliukų, viso to nepastebi? Man nesinori jų laikyti absoliučiais kvailiais, labiau esu linkusi tikėti, kad jie yra pakankamai protingi – tiesiog viską suprasdami priima žaidimo taisykles.
Dukrų – keturiolikmetės Kotrynos ir septynmetės Rugilės – šiuo klausimu nuomonės teiravotės?
Su jomis nesitariau, nes kol kas tai – mano teisė (šypsosi). Tačiau vyresnėlei Kotrynai svarbu, koks vaidmuo manęs laukia, dar svarbiau – kuo vardu bus personažas. Beje, kol kas nė vienas vardas jai netiko (kvatojasi). Mažoji Rugilė serialus žiūri dar dažniau ir kritikos pažeria daugiau. Bet mėgsta pasvarstyti apie visus. Neseniai žinovės balsu pareiškė, kad sunkiausia vaidinti Linos tėvus, nes jie nuolat barasi, pykstasi. Į žmogiškus jausmus, išgyvenimus Rugilė reaguoja labai jautriai. Ji teisia ir Liną, sako, kad su tėvais taip negražiai elgtis negalima.
Žinoma, Kotryna ir Rugilė norėtų, kad mama seriale būtų gera, iškelta ant pjedestalo, kad ja būtų galima didžiuotis. O jūs pažiūrėkite į Jolantą: provincialumas ir kičas slypi visame kame! Suprantu, kad mano dukroms dėl to šiek tiek gėda, žinau, norėtų, kad jų mama būtų panaši į „Sekso ir miesto“ žvaigždę (šypsosi).
O ko norėtųsi jums? Švelnios, geros, šeimyniškos moters vaidmuo būtų labiau prie širdies?
Nežinau, ar norėtųsi teigiamo vaidmens – tiesiog būtų smagu pabandyti būti kitokiai. Nebūtina vaidinti banaliai švelnios moters, galima atrasti daug ir įvairių spalvų – juk yra protingų, stiprių, mąstančių, kūrybingų, bet iš žmogiškų rėmų neišlendančių moterų.
Kas filmuojantis seriale jums atrodo sunkiausia?
Jei nekalbėtume konkrečiai apie Jolantos vaidmenį, tada – intymios scenos, tiksliau – kaip jos pateikiamos. Suprantu, kad seriale to reikia, bet mane „pjauna“, jog moteris privalo vyrą „imti“ tokiais primityviais metodais. Aš apie vyrus esu geresnės nuomonės, todėl nuolat savęs klausiu: negi jiems tikrai TAI patinka. Manau, moterys yra kur kas subtilesnės, jos ir nieko nedarydamos gali padaryti labai daug.
Režisierius Algimantas Puipa sakė, kad naujausiam savo filmui rinkdamas aktores ieškojo veidų, kurių nebūtų matęs serialuose. Tokiomis akimirkomis nesijaučiate, kad ką nors praradote sutikusi vaidinti televizijoje?
Suprantu režisierius, kurie nenori savo filmuose matyti serialų aktorių – kad ir kaip nenorėtum, žiūrovas vis vien tapatins, lygins personažus ir tai bus labai žmogiška, organiška. Tau uždedamas profesinis štampas ir niekur, rodos, nuo jo nebepabėgsi. Bet, patikėkite, kaip aš nebenoriu būti sekretore!
Aktoriai – taip pat žmonės, jiems reikia gyventi, valgyti, ir turbūt sunku būtų tikėtis, kad kiekvienas galėtų laukti savo gyvenimo vaidmens. Antra vertus, jei niekur nevaidinsi, klausimas, ar būsi pastebėtas ir kviečiamas atlikti rimtesnių vaidmenų. Taip ir patenki į uždarą ratą: nevaidini – blogai, per daug vaidini – irgi blogai.
Beje, kaip jūsų kelyje pasipainiojo aktorystė?
Nepulsiu pasakoti, kad tokia buvo mano vaikystės svajonė. Lankiau dramos būrelius, dalyvavau skaitovų konkursuose, o netrukus po mokyklos pradėjau eiti į Kino studijoje įsikūrusią Kino ir videomeistriškumo mokyklą – viskas, rodos, susidėliojo savaime. Šiek tiek vaidinome, mokėmės dirbti su kamera, gilinomės į operatoriaus darbą, teatro grimą. Rimtos akademinės aktorystės nesu ragavusi. Tuo metu, kai to norėjosi, nesusiklostė tinkamos šeimyninės aplinkybės, o vėliau įsisukau į darbus, gimė vaikai ir noras studijuoti nuslopo.
Kokios tos „šeimyninės aplinkybės“?
Antroji pusė buvo kategoriškai „prieš“ mano aktorystes – turbūt jautė grėsmę šeimyninei laimei (juokiasi). Iki šiol taip ir neatsakiau sau, kodėl tuomet paklausiau, ką sako kiti. Matyt, dėl jaunumo, idealizmo...
Ar skaudėjo, kad mylimas žmogus manęs nepalaikė? Oi, tai buvo taip seniai... Šiuolaikinis jaunimas sau to neleistų, o tais laikais apie savo karjerą moterys per daug nesvarstė, joms buvo svarbiau šeima, mylimas žmogus. Toks mano pasirinkimas visiškai natūralus – nematau nieko įžeidžiančio ar žeminančio, nemanau, kad dėl to vertėtų graudintis. Beje, situacijos tragikomiškumas tas, kad būtent vyras man ir surado meistriškumo mokyklą.
Ievutė iš „Baltojo katino svetainės“ – bene žymiausias jūsų vaidmuo. Kaip gimė šis televizijos projektas, kuris gyvavo net penkiolika metų?
Tai buvo mūsų mokytojos režisierės Violetos Banionienės idėja. Laidoje, jos epizoduose filmavomės visi bendramoksliai ir aktoriai iš teatrų.
Aktoriai – taip pat žmonės, jiems reikia gyventi, valgyti, ir turbūt sunku būtų tikėtis, kad kiekvienas galėtų laukti savo gyvenimo vaidmens. Antra vertus, jei niekur nevaidinsi, klausimas, ar būsi pastebėtas ir kviečiamas atlikti rimtesnių vaidmenų.
Jūs, pagrindiniai laidos veikėjai, ekrane vaidinote šeimą, stengėtės, kad taip pat apie jus manytų ir už televizijos studijos sienų. Būtent todėl niekada nedalijote ir interviu – neduokdie, išsiplepėsite...
Tai buvo ir žaidimas, ir šiokia tokia mūsų apsauga – juk kol į gyvenimą neįsileidi spaudos, tol ramiai ir saugiai gyveni (juokiasi). Sumanymas buvo visai vykęs, nors neišvengėme ir kuriozinių situacijų: žiūrovai, pamatę mus su vyrais, kaltindavo, kad su meilužiais duodamės, o seniai matytas vyro vaikystės draugas kartą jo klausė, kaip sekasi Ievutę „kabinti“. Žiūrovai, būdavo, ir vaikus mūsų vardais pavadindavo, o įdomiausia, kad per penkiolika laidos gyvavimo metų negavome nė vieno pikto laiško...
Į patarimus, kuriuos dalydavote žiūrovams, pati įsiklausydavote?
Labiausiai praversdavo patarimai, susiję su maisto ruošimu. Man visiškai nepatinka gaminti, darau tai tik iš būtinybės. Šioje srityje esu neįgali. Moku pagaminti keletą patiekalų, ir jie visada mane gelbsti (juokiasi). Kiek pamenu, atsakymų, kaip spręsti kai kurias gyvenimo situacijas, laidoje neieškodavau, tačiau kartais sulaukdavau šeimos priekaištų: „Neįsijausk, tau čia – ne „Katino svetainė“...
Beje, kiek teko skaityti jūsų interviu, niekada nė žodžiu neužsiminėte apie savo vyrą...
Nemanau, kad jis norėtų, jog būtų apie jį kalbama, todėl ir nenoriu nieko pasakoti. Kadangi interviu su manimi, pasakoju apie save, o jei norėtumėte parašyti apie mano vyrą, turėtumėte klausti jo (juokiasi).
„Baltojo katino svetainės“ filmavimai vykdavo pirmadieniais, visas kitas dienas skirdavote vaikams ir namams?
Kai gimė Rugilė, Kotrynai buvo septyneri – ne tiek ir daug. Todėl buvau namuose, auginau vaikus, kartkartėmis susigalvodavau malonios veiklos: skaitydavau, sportuodavau. Niekada nesriūbavau dėl to, kad esu namų šeimininkė, niekada iš nuobodulio nelaipiojau sienomis. Kitos moterys augindamos vaikus jaučiasi užguitos, o aš to nepajutau. Na, nesu gera namų šeimininkė: pietūs – nebūtinai pagal grafiką, vaikai galbūt ne visada suguldyti laiku, ir dėl to galima man priekaištauti, tačiau pati savęs niekada pernelyg negraužiau ir sau nepriekaištavau, gal todėl ir į vaikų auginimą niekada nežiūrėjau kaip į prievolę.
Vaikai – didelė atsakomybė, ir niekas nuo pečių jos nenuima. Mokykla, būreliai, namų darbai... Kada kur nuvežti, iš kur pasiimti – taip jau susiklostė, kad daugelis darbų, galbūt smulkių, bet labai svarbių, tenka man.
Negana to, dabar išgyvename gana įdomų laikotarpį. Kotryna – paauglė, bet jos pasišiaušimas ir tvirtumas tokiais atvejais, kai suaugęs žmogus norėtų ir tikėtųsi lankstumo, savotiškai žavi. Juolab kad ir pati tokio tvirtumo neturiu, labiau esu linkusi nusileisti. Tvirtumas jį turintiems žmonėms galbūt pridaro bėdų, tačiau Kotryna vis tiek sugeba išsireikalauti, ir man dėl to, sakyčiau, netgi smagu. Linksmiausia, kad kai baigsis Kotrynos paauglystė, prasidės Rugilės.
Pritartumėte, jei kuri nors iš dukrų nuspręstų rinktis aktorystę?
Vyresnioji gal ir norėtų. Ar leisčiau? Turbūt, bet be didelio noro. Matyt, trukdytų „mamiškas“ požiūris: mama daugiau mato, daugiau žino, daugiau nusimano, ji bijo, kad vaikas nepastebės to, kas akivaizdu, tiesmuka.
Tėvai mano pasirinkimui taip pat neprieštaravo, bet, manau, būtų norėję, kad būčiau pasirinkusi „tikrą“, „apčiuopiamą“ profesiją: mediciną, teisę ar ekonomiką. Kartais pagalvoju: o ką galėčiau veikti, jei nebūčiau aktorė? Kuo galėčiau būti naudinga sau, šeimai, visuomenei? Bet taip ir lieka klaustukas – juk, tiesą sakant, nieko daugiau ir nemoku (šypsosi). Kita vertus, būtų taip, kaip būtų. Eičiau ir išmokčiau.
