Kaip tu apskritai tapai misionieriumi? Juk tam nepakanka būti tiesiog smalsiu žmogumi?
Į pirmąją misiją 1999-aisiais iš tiesų patekau gana atsitiktinai. Apie tokią veiklą tuomet niekas nebuvo girdėjęs, tad Užsienio reikalų ministerijai teko ieškoti savanorių net per žiniasklaidą. Rado nemažai: pamenu, į Kosovą iš Lietuvos važiavome net šešiasdešimt žmonių. Šiuo metu ta veikla užsiima apie du šimtus savanorių. Beje, lietuviai misijose labai vertinami kaip sumanūs, garbingi ir ištvermingi – vieni geriausių. Man pačiam teko daug kur būti: dirbau Balkanuose, Afganistane, posovietinėse respublikose, bet daugiausia laiko praleidau įvairiose Afrikos šalyse.
Ką ten veikei? Vien stebėjai rinkimus ar teko ir kitokių pareigų?
Tokie kaip aš turi stebėti, kad demokratiniai procesai vyktų laikantis teisės normų, – ypač rinkimai ir ypač tose šalyse, per kurių istoriją valdžia nė karto nebuvo pasikeitusi taikiai ar daugumos gyventojų išreikšta valia. Mes bandome įtikinti žmones, kad valdžią galima pakeisti ne paleidžiant kulką į galvą, o įmetant biuletenį į urną. Tenka pakovoti ir dėl to, kad šiame procese kaip lygios dalyvautų moterys, tautinės ir religinės mažumos. Per pastaruosius dešimt metų man teko matyti taikų valdžios pasikeitimą tik dvejose Afrikos šalyse – Siera Leonėje ir Malavyje.
Taigi pažinai visai neparadinę Afrikos pusę...
Paradinės ten ir nėra. Turistų mėgstamą šiaurinę žemyno dalį teisingiau būtų priskirti islamo pasauliui, Pietų Afrikos Respubliką – išsivysčiusioms valstybėms. O tikroji Afrika – mano didžioji meilė. Per tuos metus ji labai pasikeitė – tik dar nežinau, į kurią pusę. Prieš dešimt metų pusiaujo ir subtropinėje Afrikoje beveik nebuvo bankomatų, mažai kur galėjai atsiskaityti „Visa“ kortele. Dabar bankomatą gali rasti net gūdžiausiuose rajonuose, „Visa“ ar „MasterCard“ visiems įprastos.
Anuomet suvokei, kad išvykus už sostinės ribų karšto vandens nebebus, o elektros gali tikėtis tik keletą valandų per parą. Dabar karštas vanduo teka net tolimoje provincijoje, o pusvalandžiui dingusi elektra sukelia triukšmingą pasipiktinimą. Anuomet galėjai tikėtis iš krūmų išlendančio liūto, lovoje užsislėpusio skorpiono, už namelio sienų slankiojančių neaiškių žvėrių – šiandien liūtai suginti į nacionalinių parkų rezervatus, skorpionai nuožmiai naikinami chemikalais, o Malavyje per pusantro mėnesio teko sutikti tik beždžionių. Beje, lauktuvių parsivežiau solidžiai įpakuoto padažo, pagaminto iš... beždžionės glandų. Dabar suku galvą, su kuo jį valgyti (juokiasi).
Galima įsivaizduoti, kad tai – vakarietiškos civilizacijos ir vietos tradicijų derinys.
Civilizacija ten neišvengiamai įsibrovusi. Prieš dešimt metų dauguma Afrikos kelių buvo negrįsti ir duobėti: karo nuniokotose šalyse – Siera Leonėje, Konge, Sudane – tekdavo važinėti slalomo trajektorija, nes dažnas kelias dar nebūdavo išminuotas. Dabar beveik visi pagrindiniai keliai asfaltuoti. Paskutinis kaimietis, neturintis bent dviejų mobiliųjų telefonų, išties laikomas paskutiniu kaimiečiu. Mobilieji telefonai sutelkė Afriką beveik per vieną dieną. Vartotojiškumas apskritai yra galingas ginklas: jis skatina Afrikos progresą, padeda kovoti su Talibanu Afganistane ir Pakistane. Visi žmonės nori gerai gyventi, gražiai atrodyti, būti sveiki, pramogauti, bendrauti su kitais – ir vartotojiškumas tokius norus patenkina. Anksčiau Afrikos provincijos parduotuvėse galėjai rasti tik muilo, prezervatyvų, degtukų ir kokakolos, dabar jau gali piktintis neradęs žuvų taukų kapsulių ar briliantino.
Tačiau Afrika išlaikiusi keistą ir gerą savybę – ilgainiui visus nuramina. Ten nėra filosofijos ir mistikos, būdingos Azijai, greito gyvenimo tempo ir karštligiškumo, būdingo abiem Amerikoms, suspausto peizažo, būdingo Europai, beprasmiškų tuštumų, būdingų Australijai. Tačiau ten neišvengiamai susidursi su pirmykšte, paprasta, primityvia būtimi, ištemptu laiku be valandų ir minučių (ten išvis retai išvysi rankinį ar sieninį laikrodį), nekintančiu metų laiku ir nuolatiniu atsipalaidavimu. Tik Afrikoje gali suprasti, kad tu, žmogau, nenubėgsi toliau, nei tau skirta, nieko šitam pasauliui neįrodysi, nes jam ir taip viskas aišku. Sutikau žmonių, kurie kiauras dienas leidžia atsišlieję į molinės trobelės sieną, nieko neturi ir nieko negeidžia įrodinėti – ir nepasakyčiau, kad jie nelaimingesni už mane, viską turintį, dar daugiau geidžiantį ir kiekvieną gyvenimo akimirką vis kažką įrodinėjantį...
Misionieriai kartais juokauja, kad didžiausias išbandymas svetur – ne šūviai ir bombos, o vietos maistas. Pritartum?
Kaskart išvykdamas į Afriką užsibrėžiu tikslą per du mėnesius numesti dešimt kilogramų – nes kur daugiau mesti svorį, jei ne ten (juokiasi)? Bet kasmet tai darosi vis sunkiau. Rekordą pasiekiau susirgęs maliarija – tada per keturias dienas gulėdamas lovoje praradau penkis kilogramus. Per šią misiją Malavyje buvau atsikratęs šešių, bet per paskutines dvi dienas iki išvykimo Malavio sostinėje juos vėl priaugau...
Sakoma, kad Afriką maitina vištos. Buvo laikai, kai provincijos restorano meniu sudarė tik du patiekalai – ryžiai ir vištiena. Dabar maisto pakanka (žinoma, išskyrus karinių konfliktų zonas), tik jis dažniausiai gaminamas iš miltelių. Pavyzdžiui, Nigerijoje prieš septynerius metus gyveno 140 milijonų žmonių ir nebuvo nė vienos melžiamos karvės. Visas pienas gamintas iš miltelių: statistika teigė, kad šalis suvartodavo milijoną skardinių pieno miltelių per dieną, o tankeriai iš Europos jas gabendavo nenutrūkstamu srautu. Malavio mokykloje valgiau moksleiviams skirtos iš miltelių pagamintos bulvių košės – beje, skani. Koncentratai ir sintetiniai mišiniai yra kone vienintelis maistas, kurį galima pervežti ir sandėliuoti Afrikoje, kur gyventojų skaičius per savaitę padidėja milijonu burnų. Dabar belieka laukti, kol milteliais pavirs pakelėse parduodami apelsinai ir bananai.
Tau turbūt yra pasitaikę nuotykių ir pavojų?
Misijose netrūksta adrenalino, kad ir kokios taikios jos būtų. Grįžus į Lietuvą man būna sunku segtis saugos diržus – Afrikoje tarptautinių organizacijų darbuotojams tai draudžiama, kad prasidėjus apšaudymams būtų lengviau iššokti iš automobilio. Kosove sykį teko naktį stovėti prieš atkištus vietinių partizanų vamzdžius ir įrodinėti, kad nesu serbas, – pasirodo, dauguma Kosovo serbų yra tokie pat didžiagalviai žaliūkai kaip aš. Etiopijoje reikėjo dvi savaites gyventi be elektros ir per parą išsiversti su vienu ąsočiu vandens, skirto tiek praustis, tiek gerti. Nigerijoje be ginkluotos apsaugos negalėjome žengti nė žingsnio. Siera Leonėje dirbau per liūčių sezoną: negijo nė viena, net menkiausia, žaizdelė, kad ir kiek dezinfekuotum ir tvarstytum.
Ugandoje buvau vienintelis baltasis tūkstantinėje minioje, nepatenkintoje rinkimų rezultatais, – ir, tos minios manymu, aš buvau atsakingas už vietinių politikų pralaimėjimą. Tąkart išgelbėjo tik tiesi laikysena ir apsimestinis pasitikėjimas savimi: lėtai pasiekiau automobilį ir galų gale iš ten ištrūkau. Kenijoje po rinkimų neramumai truko visą mėnesį – oro uosto link veržėmės pro degančių padangų barikadas, lėktuvas kilo skendėdamas dūmuose... Sudane pasigavau maliariją ir keturias dienas praleidau pusiau komos būsenos.
Afganistane tris naktis iš eilės mūsų stovykla buvo apšaudoma raketomis: iki šiol nešiojuosi ant kaklo pasikabinęs skeveldrą, įsmigusią į mano gyvenamojo konteinerio sieną. O šįkart Malavyje nenutiko nieko ypatinga – tik gavau šilumos smūgį ir per naktį išvėmiau viską, ką buvau suvalgęs per savaitę. Pas mus Europoje tik topmodeliai kasdien išgeria po du litrus vandens, o Afrikoje kiekvienam tiek išgerti yra nerašyta taisyklė. Matyt, kažkur jai nusižengiau, ir klimatas mane greitai nubaudė. Niekada nebandyk įveikti Afrikos klimato – tu pralaimėsi, o jis tave įveiks lengvai.
Ką ten veiki laisvalaikiu?
Kiekviena misija man yra proga nusiskusti plikai, užsiauginti barzdą ir vaizduoti senų laikų keliautoją. Vakarais rašau įvairius tekstus, užbaigiu pradėtas knygas. Būnant Malavyje, Lietuvoje pasirodė mano šeštoji knyga „Kodėl spaudžiam dešinę“. Parodęs jos viršelio nuotrauką vietiniams savo padėjėjams, sulaukiau klausimo, kada parašysiu knygą apie Afriką. Matyt, kada nors išleisiu savo laiškus iš misijų – per penkiolika metų jų susikaupė pora tomų.
Malavyje nepasitaikė nė vieno žmogaus, kuris būtų žinojęs, kur yra Lietuva. Du sutikti geografijos mokytojai žinojo tik Lenkiją ir Rusiją. Tačiau buvo malonu grįžtant iš Malavio lėktuve sutikti lietuvaitę simbolišku vardu – Eglė. Ji pagal Jungtinių Tautų plėtros programą tris mėnesius konsultavo Malavio finansų ministeriją. Smagu suvokti, kad kitoms šalims mes reikalingi ne vien kaip kelmų rovikai ir daržų ravėtojai.
Ar tau iš misijų yra finansinės naudos?
Ne visada. Būna labai gerai mokamų misijų, būna – labai šykščiai. Yra žmonių, kurie iš to gyvena, bet tikrai ne aš: pirma – per retai ten važiuoju, antra – Lietuvoje turiu daugybę įvairiausios veiklos. Esu televizijos veikėjas, dėstytojas, konsultantas, rašytojas, žurnalistas... Įsipareigojimų daug, ištrauki vieną kortą iš namelio – ir viskas griūva. BTV „Yra kaip yra“ prieš kelionę stengėmės nufilmuoti keletą laidų į priekį, bet vėliau vis tiek teko apsieiti be manęs. Ir kitaip nebus. Sakoma, ryklys negali sustoti, nes uždus, – taip ir žurnalistas negali sustoti, nes uždus... Ir abu sugeba iš labai toli užuosti kraują.
Šeima niekada neprieštaravo tavo ekstremaliam pomėgiui?
Ačiū Dievui, šeima su tuo susitaikiusi. Dabartinėmis komunikacijos priemonėmis su šeima gali bendrauti dvidešimt keturias valandas per parą – kad ir kokiose džiunglėse būtum. Anksčiau to nebūdavo – jausdavaisi it koks povandenininkas, išplaukęs į reisą pusmečiui... O dabar – paspaudei keletą klavišų ir jau dalyvauji namų ūkio veikloje.
Tikriausiai dar važiuosi?..
Važiuosiu. Iki šiol kiekvieno stebėtojo auksinė svajonė buvo Irakas, bet karas ten jau pasibaigė, situacija susitvarkė, nebėra ko važiuoti. Lieka Somalis: reikia pagaliau ten įvesti tvarką. Afrika mane šaukia, kad ir kaip banaliai tai skambėtų...
