Gintare, šią vasarą su Linu nusprendėte atidaryti neįprastą lauko barą ant jūros kranto. Ar verslas pateisino Jūsų lūkesčius?
Be abejo, šis verslas šimtu procentų pateisino mūsų viltis. Žinoma, iškilo nesklandumų, kurių su Linu nebuvome numatę, bet tai neišvengiama. Nors kiekvieną kartą imdamiesi naujos veiklos apgalvojame, kas gali nutikti, kur gali būti problemų, pasirodo, šįkart ne viską numatėme... Vis dėlto baras sulaukė pasisekimo, todėl tikėtina, kad tokį atidarysime ir Vilniuje.
Jūsų su Linu baras buvo tikras pajūrio traukos centras. Kaip manote, dėl ko žmonės mielai pas Jus lankėsi?
Sunku pasakyti, nes mūsų baro vieta strategiškai buvo labai rizikinga – tarp Palangos ir Šventosios. Tiksliau, nei ten, nei šen. Todėl sunkiai pavyko rasti rėmėjų. Bet žmonės vis tiek mus surasdavo, mielai lankydavosi. Sėkmės paslaptis turbūt yra ta, kad mes su Linu barą atidarėme ne dėl pinigų. Norėjome, kad pajūryje būtų vieta, kurioje mielai laiką leistume patys, mūsų draugai ir draugų draugai. Taip ir susibūrė bendraminčių kompanija. Pritraukėme tuos, kuriems patinka šiek tiek kitoks poilsis.
Ar verslas Jums yra nauja sritis?
Oi, tikrai ne. Mano tėtis yra verslininkas. Kai gyvenau su tėvais, prisidėdavau prie jo veiklos. O vėliau turėjau savo versliukų, tačiau apie tai nepasakodavau, nes nematydavau prasmės. O apie dabartinį verslą kalbu dėl to, kad tai mums puiki nemokama reklama (šypteli). Net Palangos meras mus reklamavo...
Taip, Palangos meras, kaip ir kelios žiniasklaidos priemonės, nuolat ne itin teigiamai atsiliepė apie Jūsų verslą, kilo skandalų. Kaip manote, gal tai politinės sąskaitos su Linu?
Nenoriu sakyti, kad tai politiniai žaidimai. Tiesiog kai kurie žmonės norėjo parodyti, kad labai gerai dirba. Ir tai sėkmingai darė. Tačiau pasiteisino posakis, kad nėra blogos reklamos. Mūsų barui tas erzelis turėjo teigiamos įtakos.
„Vieną dieną planuoji, kitą dieną dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių viskas gali apvirsti aukštyn kojomis. Apskritai, jei nebūčiau patyrusi kojos traumos Vietname, mūsų baro pajūryje net nebūtų. Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera“
Savo bare su Linu patys ir kavą, kokteilius klientams ruošėte, ir indus, grindis plovėte. Nesikratote tokių darbų?
Jei darbuotojai nespėdavo, padėdavome jiems. Juk tai mūsų verslas, niekas kitas už mus geriau visko nepadarys, todėl imdavome barą į savo rankas – ir dulkes valydavome, ir maistą gamindavome. Tai normalu.
Užsiminėte, kad artimiausiu metu ketinate atidaryti barą Vilniuje. Ar tai realūs planai ir kada galime laukti kvietimo jame apsilankyti?
Planų užsiimti verslu Vilniuje jau seniai buvo, bet visuomet trūkdavo motyvacijos ir laiko. O dabar viską pakoregavo mano sveikatos būklė (pernai Gintarė pateko į avariją Vietname, po kurios jai grėsė kojos amputacija – red. past.). Reikia būti Lietuvoje, gydytis, taigi ir dirbti. Tad, jei viskas gerai, dar šįmet atversime naujo baro duris Vilniuje.
Ką pirmiausia darysite pasibaigus vasarai?
Vyksime atostogauti. Kadangi visą vasarą dirbome, nusipelnėme poilsio. Tačiau nenorėčiau išduoti vietos, kur vyksime. Tik pasakysiu, kad ji netoli nuo Lietuvos ir joje užtruksime vos porą savaitėlių.
Kažkada minėjote, kad ketinate šaltas lietuviškas žiemas kasmet iškeisti į gyvenimą kokiame nors šiltame krašte. Persigalvojote?
Šįmet tokių planų neturime, nes dabar reikės ilgai gydytis. Manęs dar laukia ne viena operacija. Dėl ko noriu gydytis Lietuvoje? Visur gerai, kur mūsų nėra. Daugelis svaigsta dėl užsienio, bet aš nenoriu bet kur ir pas bet kokius medikus gydytis. O Lietuvoje žinau, kas gali mane pagydyti, padėti. Čia viskas paprasčiau. Kita vertus, neturiu milijonų, už kuriuos galėčiau vykti svetur ieškoti pagalbos.
Ar po nelaimės Vietname, po kurios iki šiol dar sunkiai vaikštote, nenusvyra rankos stengtis, siekti užsibrėžtų tikslų?
Moku prisitaikyti prie situacijos. Nedrįstu skųstis dėl sveikatos, nes puikiai suvokiu, jog man grėsė kojos amputacija. Todėl dabar džiaugiuosi, jog turiu savo kojytę, ją jaučiu, kad, nors lėtai, ji sveiksta. Kai jaučiu skausmą, džiaugiuosi juo. Svarbiausia, kad yra kam skaudėti. Kur kas blogiau būtų, jei būtų tekę koją amputuoti...
O ateities planai ir lieka planais. Vieną dieną planuoji, kitą dieną dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių viskas gali apvirsti aukštyn kojomis. Apskritai, jei nebūčiau patyrusi kojos traumos Vietname, mūsų baro pajūryje net nebūtų. Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera (šypteli).
Sakoma, kad porai pradėti bendrą verslą labai rizikinga – esą buitinės problemos, darbo konfliktai dažnai užgožia meilę, šiltus jausmus ir gali iškilti skyrybų grėsmė. Ar nesibaiminote to?
Mes su Linu jau gana ilgai esame kartu, jau susigyvenome. Kita vertus, darbas bare mums buvo malonumas, todėl pavyko išvengti piktumų. Kai su žmogumi pragyveni šešerius metus, pažįsti jį kiaurai.
Jūsų bare šią vasarą buvo švenčiami ir mergvakariai, ir vestuvės. Galbūt ir savo puotą greitu metu iškelsite ant jūros kranto?
Turiu savo nuomonę apie santuoką. Jei du žmonės myli vienas kitą, nematau reikalo įteisinti to dokumentuose. Juk vieną dieną myli, kitą – jau nebe. Prisieksi Dievo akivaizdoje, kad būsi visą gyvenimą kartu su tuo pačiu žmogumi, ir apsimeluosi, juk negali žinoti, jog taip tikrai bus. Aš stengiuosi džiaugtis šia diena, tuo, ką turiu.
