Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintarė Karaliūnaitė: esu iš tų moterų, kurios gali duoti daugiau nei tiesiog maistą, seksą ir vaikus (papildyta liepos 8 d.)

Gintarė Karaliūnaitė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Gintarė Karaliūnaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vis neatsistebiu: kaip ji sugeba taip švytėti? Beje, kaskart, kai užsigydo širdies žaizdas ir lyg feniksas pakyla naujam gyvenimui. „Dabar pats gražiausias mano metas, nes esu jau išsiskleidęs pumpuras. Ir man nereikia, kad kas nors pasakytų, jog šviečiu, spinduliuoju, esu graži... Nepykite, bet pati tai žinau.

Žinau, iš ko susidedu, kokios mano vertybės. Žinau, ko noriu ir ko man reikia. Ką turiu ir ko – ne. Kur padariau klaidų, o kur jų darau ir dar darysiu“, – neslepia dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (31), per pastarąjį pusmetį priėmusi ne vieną svarbų sprendimą.

Ką tik grįžai iš Paryžiaus ir Korsikos salos, kur vežei savo suknelių kolekciją. Pasisekė užkariauti prancūzų širdis?

Didelių pergalių ir nesitikėjome, su kolege norėjome tik pasitikrinti, apsižiūrėti. Pamatėme, kad nelabai pataikėme su dydžiais. Prancūzės ir korsikietės – mažutės, smulkios, be ypatingų iškilumų. Nelabai ir dailios... O mano suknelės skirtos figūringoms moterims. Damoms su formomis... Drabužis turi puošti, bet ir moteris turi tikti suknelei. Visą kolekciją nupirko, bet žinau, ką reikėtų daryti kitaip. Kol kas suknelės nėra mano verslas. Greičiau – žaidimas, dar viena kūrybos išraiška. Noriu jas kurti su malonumu. Žinau, jeigu šis darbas virs pareiga, man bus nebeįdomu. Kaip ir su muzika. Kai ji virsdavo juodu darbu, dainavimas prarasdavo ypatingumą. Nieko nebespinduliuodavau.

Beje, kada nors žadi grįžti į sceną?

Šiai kelionei esu dėkinga dėl to, kad man tarsi kokius saugiklius išmušė: vėl pradėjau kurti. Aš juk nedainavau ne dėl to, kad Lietuvą apėmė krizė. Nelipau į sceną, nes nieko gražaus nebekūriau. Galvoje nebeskambėjo. Aš juk pirmiausia – kūrėja, tik paskui – dainininkė. Dabar vėl jaučiu, kaip atgimsta azartas, noras iškrapštyti iš savęs muziką. Gali būti, kad rudenį pradėsiu įrašyti dainas.

Nuo scenos visiems laikams nenulipau. Bet vėl būti dainininke... Tai nuo labai daug ko priklausys. Nebenoriu žaisti pramogų pasaulio žaidimų: organizuoti viešųjų ryšių akcijų, skandalėlių... Nesiruošiu grįžti lengviausiu keliu: apsinuoginusi, su perdainuotu hitu ar pareklamavusi asmeninio gyvenimo detalę, kokį naują vyriškį... Lygiai taip pat nenoriu grįžti per kokį nors televizijos projektą, kur eini dirbti televizijai ir jos reitingams, o ne kaip autorius ir atlikėjas. Be to, man rūpi asmeninis gyvenimas, nes puikiai žinau jo kainą. Jeigu matysiu, kad muzika, dainavimas jam trukdo, galbūt apskritai nebegrįšiu į sceną. Noriu pagaliau susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Kad jis būtų ramesnis, saugesnis. Noriu įsukti gerą verslą ir turėti stabilesnių pajamų. Ir noriu gyvenimo, kuris nekainuotų tiek daug viešumo.

Aš juk nedainavau ne dėl to, kad Lietuvą apėmė krizė. Nelipau į sceną, nes nieko gražaus nebekūriau.

Prisimenu, kad kūrybos imdavaisi paprastai tada, kai šalia nebelikdavo vyriškio. Kitaip visas dėmesys būdavo skiriamas tik jam ir kurti nelikdavo nei laiko, nei jėgų. Kas dabar vyksta tavo asmeniniame gyvenime?

Paskutiniai dveji metai buvo sunkūs dėl to, kad nežinojau, ko noriu. Kalbu ne apie tai, kad neapsispręsdavau, kokius batelius išsirinkti (juokiasi). Tokių problemų niekada neturėjau. Man reikėjo apsispręsti dėl kur kas svarbesnių dalykų: ką noriu veikti toliau. Nieko neveikti aš negaliu. Be to, turiu įsipareigojimų, todėl reikėjo galvoti, kaip gyventi, kad ir darbas būtų širdžiai malonus, ir atlygį pelnytų.

Šie metai atnešė perversmų ir į mano namus. Sūnus Naglis visai vasarai išvažiuoja pas tėtį į Airiją. Jaučiu, kaip nuo manęs tarsi koks akmuo nuriedėjo. Šešerius metus viena nešiau už sūnų atsakomybės naštą. Džiaugiuosi, kad pasiteisino mano sprendimas išlaukti, duoti buvusiam vyrui laiko ir nesuardyti tėvo ryšio su sūnumi. Manau, moterys daro labai didelę klaidą, kai skirdamosi sužlugdo ir vaiko santykius su tėvu. Po mūsų skyrybų praėjo tiek pat metų, kiek mes su pirmuoju vyru Dariumi gyvenome santuokoje. Ir prašau – viskas stoja į vėžes. Jaučiu, kad atėjo laikas, kai pamažu sūnų galiu paleisti ir laisviau galvoti apie savo pačios gyvenimą.

Bet... Supratau, kad ta mano „laisvės“ ir „savarankiškumo“ karūna kaip reikiant įsirėžė į galvą. Įaugo tiesiog. Aš tikrai nevengiu ir nebijau kam nors įsipareigoti. Atvirkščiai – esu labai prieraiši. Netgi kai jau reikia daryti sprendimą, aš dar vėluoju, nes manau, kad turi žmogų priimti tokį, koks yra, kantriai, su visais jo minusais ir pliusais... Gal, jeigu ne dabar, tai vėliau atsiras bendrų taškų, ties kuriais mūsų gyvenimai susilies, nebeliks aštrių kampų... Bet jau kuris laikas suvokiu, kad nesu sutverta standartiniam šeimos gyvenimui. Nematau aš savęs laistančios augalėlius, kepančios blynus rytais ir stumdančios vaikišką vežimėlį, kaip matau darant savo kaimynes. Aš labai noriu turėti dar vaikų. Bet tik su tuo žmogumi, kuris būtų vertas turėti vaikų su manimi.

Oi, pakelta tavo kartelė vyriškajai giminei...

Ne, tiesiog laukiu SAVO ŽMOGAUS. Galiu jo ir nesulaukti. O gal aš jį jau netgi pražiopsojau. Bet bus taip, kaip turi būti.
Kai ilgą laiką stengiesi tik prisitaikyti, susitaikyti ar gyventi iliuzijomis, nes realybė tau netinka, santykiai ima slėgti. Dabar jaučiu vidinį stabilumą, nes išsisprendė tai, kas slėgė, kas buvo nenatūralu.

Ar teisingai suprantu: su Vytautu Saukaičiu, su kuriuo draugavote beveik dvejus metus, jūs jau nebe kartu?

Mes nebe kartu jau turbūt daugiau, nei kad buvome kartu. Tiesiog ilgą laiką abiem buvo per sunku priimti sprendimą. Vyrui – kas: jis gali keisti moteris be jokių problemų. Netgi bus laikomas žaviu donžuanu, geidžiamu jaunikiu. O kai drąsi moteris bando kartą... kitą... jei ne, tai ne... dar kartą... ji laikoma kone paleistuve. Aš buvau auginama laisvai. Nuo mažens turėjau teisę rinktis ir nemeluoti sau ar kitam žmogui. Tai nereiškia, kad neturiu kantrybės ar esu lengvabūdiška ir vyrus man norisi keisti lyg pirštines. Aš į nieką nekeisčiau, jeigu rasčiau SAVO žmogų. Gyvenčiau su juo ir šuns būdoje Sibire. Bet man reikia ypatingo jausmo!

Meilė tikrai trunka ne trejus metus. Nepamenu, ar kas pasakė tokią mintį, ar kur nors perskaičiau: mes juk mylime ir gerbiame tėvus iki gyvenimo pabaigos, savo vaikus mylime visą gyvenimą. Mes netgi draugus dažnai mylime metų metus. Kodėl visą gyvenimą neišeina mylėti savo partnerio? Pasirodo, išeina. Tik mes nemokame atpažinti to ypatingo žmogaus! Mes leidžiamės į santykius su NE TAIS žmonėmis. O paskui nusiviliame ir išradinėjame teorijas apie vienų ar trejų metų krizes, kad meilė tėra cheminė hormonų reakcija ar kad apskritai tokio dalyko kaip meilė – neegzistuoja... Prisigalvojame daugybę pasiteisinimų, kodėl nemylime ar nemyli mūsų. Galėčiau viską atiduoti ir visko atsisakyti dėl savo sūnaus. Taip norėčiau mylėti ir vyrą.

Mano tikslas nėra tiesiog turėti vyriškį šalia. Mano tikslas – meilė. Noriu sutikti žmogų, kuriam galėčiau duoti. Meluoja tos moterys, kurios sako, kad joms gerai vienoms.

Jūs ne kartą su Vytautu skyrėtės ir taikėtės. Kodėl esi įsitikinusi, kad šis reiškia visišką pabaigą?

Matau, kad kiekvieniems santykiams mano viešumas kaip reikiant daro įtaką. Kad ir su Vytautu. Mes dar nebuvome spėję apšilti kojų ir tapti vienas kitam labai svarbūs, o mus jau nupaparacino Trakuose susikibusius už rankų. Išsigąsti, jautiesi atsakingas... kaip čia dabar atrodys, jeigu rytoj eisi jau su kitu... Aišku, ne dėl to mes toliau bendravome. Tiesiog buvo laikas, kai turėjome pabūti kartu. Mes vienas kitam labai daug davėme. Galiausiai nei aš jį palikau, nei mane paliko. Tiesiog vieną dieną pasikalbėjome ir priėmėme bendrą sprendimą. Supratome, kad išbandėme viską, stengėmės išsaugoti santykius, nenumetėme savo jausmų po pirmų nesklandumų.

Skirtis sunku ne vien dėl to, kad reikia viską išsiaiškinti dviese. Yra žmonių, kurie mus mylėjo kaip porą: jo tėvai, mano artimieji, draugai. Kai tampi pora, susiriši ir su kito žmogaus aplinka. O kai skiriesi, skiriesi su jais visais. Todėl ir daugybę paaiškinimų turi duoti. Juk jie visi norėjo, kad mums pavyktų. Linkėjo to. O kaip paaiškinsi, kodėl nebegali būti kartu, jeigu per draugystės laiką tų blogųjų pusių viešai stengeisi nerodyti?.. Bet, tiesą sakant, neturiu tam žmogui jokių priekaištų. Tiesiog buvo aplinkybių, kurios vis suko tą mūsų laivą šonan. Visą laiką reikėjo dėti didžiules pastangas, kad išlaikytume jį tiesiai. Tai išvargina. Imi savęs klausti: dėl ko kovoji?

Ir tik mūsų reikalas, kodėl mums nepavyko. Tiesą sakant, net negaliu sakyti, kad nepavyko. Viskas mums pavyko: pabuvome, pasidžiaugėme ir išsiskyrėme. Kad atsirastų kas nors naujo. Išėjo vyras, atėjo muzika ir labai daug minčių bei suvokimų. Vienas iš jų: santykiai yra ilgalaikiai tada, kai žmonės panašūs, o ne skirtingi. Tik kai du žmonės turi vienodų pomėgių, humoro jausmą, požiūrį į gyvenimą, jie turi daugiau galimybių tapti viena ląstele. Tačiau į tave panašus žmogus mažiau traukia, menkiau jaudina. Jo apskritai ilgą laiką gali net nepastebėti. Didžiausia mūsų klaida – kad renkamės pavojingą, nepažįstamą savo priešingybę... Tą, kurį norisi paanalizuoti, išnagrinėti. Tą, kuris ilgai bus paslaptis, neperprantamas. Tada jis ilgiau trauks, jaudins, bus tada chemija, jaudulys, žagsėjimas, negalėsi žodžio pratarti... Iš pradžių tai atrodys žavu. Bet paskui pamatysi, kad šalia žmogus – iš visai kitos planetos. Su juo nėra apie ką kalbėtis. Jis mėgsta rusišką muziką, tu – džiazą. Jam patinka filmai su Stallone, o tu norėtum nueiti į seną prancūzišką komediją. Visos tos pažiūrėti smulkmenos iš tikrųjų yra labai svarbios.

Nori mylimo žmogaus, bet kepti jam blynų rytais nelabai ruošiesi...

Manau, kad esu iš tų moterų, kurios gali duoti daugiau nei tiesiog maistą, seksą, partnerystę, vaikus. Visa tai bus: aš galiu kepti tuos blynus, jeigu myliu žmogų. Aš galiu duoti daug. Esu tos energijos moteris, kuri, net vyrui nejaučiant, jo gyvenime sureguliuoja tam tikras stichijas, keičia dabartį ir ateitį. Gal net ne visada į gera...
Mano tikslas nėra tiesiog turėti vyriškį šalia. Mano tikslas – meilė. Noriu sutikti žmogų, kuriam galėčiau duoti. Meluoja tos moterys, kurios sako, kad joms gerai vienoms.

Meluoja turbūt ir tos, kurios stengiasi, kad nesvarbu, kokio švarumo, bet namuose gulėtų vyriškos kelnės...

Mes apskritai labai daug sau meluojame. Kiek galėjau, visada stengiausi būti sąžininga. Niekada nebuvau neištikima ir nežaidžiau dvigubų žaidimų. Jeigu matydavau, kad gali atsirasti gyvenime naujas žmogus, prieš tai nutraukdavau senuosius santykius.

Tavo gyvenime atsirado kitas žmogus?

Ne. Suprantu, kai moterys nesiryžta skirtis su vyriškiu, kol neatsiranda kitas, kuris gali išgelbėti, išgydyti sielą... Pati esu tai patyrusi. Bet šįkart žengiau į niekur. Ryžausi nebemaitinti to žmogaus iliuzijomis, nes jam irgi reikia kurti savo gyvenimą, sutikti savo žmogų.

Tai galima skelbti, kad esi laisva?

O kam skelbti? Jau kitą dieną po išsiskyrimo nepuoliau šaukti, jog esu laisva ir, prašom, gerbėjai, vėl kreipkitės su gėlėmis ir pasiūlymais. Ir dabar kalbamės ne dėl to, kad pareikščiau visuomenei, jog esu laisva. Nesu laisva ar vieniša.

Vadinasi, greitai vėl bus proga pagauti šalia tavęs naują vyriškį...

Gerbėjų tikrai turiu, dėmesio rodančių vyrų – pilna. Jų visada buvo. Juo labiau dabar – vasara, aistrų metas... Tačiau tai dar nereikš, kad tas, kuriam įsikibsiu į parankę, ir bus jau tas vienintelis, tikrasis... Jeigu tas TIKRASIS atsiras, patikėkite, taip drąsiai į viešumą neisiu ir bent iš pradžių visiems nesirodysiu. Pabandykite pagauti!

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką