Tai buvo vienos nakties idėja. Šovė galvon ji gražiame Godos bute, pro kurio langus matosi – suskaičiavome – gal dvidešimt keturių Vilniaus bažnyčių bokštai. „Man reikia kažko daugiau“, – vienut vienutėlė bent keletui mėnesių išvykti iš Lietuvos tą naktį nusprendė mergina, kurios telefonas per valandą skamba keliolika kartų. Goda jau septynerius metus dirba drauge su populiarių televizijos laidų prodiuseriu Sauliumi Urbonavičiumi. Pradėjo nuo realybės šou „Dangus“, dabar rūpinasi visais didžiaisiais Samo projektais – „Tu gali šokti“, „Lietuvos talentai“, „Mūsų dienos kaip šventė“.
„Įpratau daryti viską, – juokiasi. – Dalyvių atrankos, svečiai, reikia grimo – prašom. Goda, ar turi batus? Turiu. Pritrūko suknelės – rasim!“ Ji tik sėda ant raudonojo savo motorolerio ir – pirmyn. „Šitai kompanijai man nieko negaila. Jie – lyg šeima, – šypsosi ir paaiškina, kodėl daugybei žmonių televizija tampa ne tiesiog darbu, o gyvenimo būdu: – Čia nėra darbo valandų. Neatsistosi, neišeisi, neužtrenksi durų, jei darbas nebaigtas. O darbai niekuomet nesibaigia – tas negali filmuotis, anas nenori, šita suknelės neturi, tam išvis televizijos nereikia... Aš darau tai, kas man tikrai labai patinka, galbūt todėl pernelyg jaudinuosi. Ir vis galvoju, kas yra žmonėms, kurie nekreipia dėmesio į kitus?“
Su televizija ji susipažino dar mokykloje. Iš Šiaulių važinėdavo filmuotis laidoje „Sąmokslo teorija“. Paskui įstojo į Lietuvos muzikos akademiją mokytis kino ir televizijos vadybos. Pirmame kurse jau dirbo televizijoje – Vytauto Šapranausko asistente laidoje „Kyškis“. Vėliau – „Danguje“. Netgi diplominį darbą apie šį projektą parašė.
Kas Godai šovė į galvą praėjusių metų gruodį, buvo beprotiška: „Tailande, Pukete, gyvena mano draugė Simona su šeima. Vieną vakarą mudvi susirašinėjome, ji pasakojo apie savo bičiulį, kuris atidarė tarptautinę barmenų mokyklą. „Gal tu nori?“ – juokais klustelėjo, o man lyg kas miglą ant smegenų būtų užtraukęs. Noriu! Tą patį vakarą atsidariau mokyklos interneto puslapį, o ten – saulė, vanduo, gražūs žmonės paplūdimyje, muzika, kokteiliai. Vieną tokį kadrą užsidėjau ant savo kompiuterio ekrano, juk Lietuvoje tuo metu – lapkričio pabaiga, šaltis, vėjai, tamsuma...“
Šviečiantis vaizdas ekrane merginą pratino prie minties, kad netrukus atsidurs, na, beveik rojuje. Prašymą į mokyklą nusiuntė, tačiau lėktuvo bilietų dar nepirko – pirmiausia reikėjo pasikalbėti su bosu. Sukaupusi visas jėgas vieną dieną prisėdo prie Samo stalo. „O širdis dreba... – prisimena. – Man Samas kaip tėtis juk. Pasakiau, kad išvažiuoju. „Ar žinai, kad tuojau „Lietuvos talentų“ finalas?“ – paklausė. Kaltai linktelėjau galva. „Na ką, kaip darbuotoja tu – velniop tokias! Bet jei mano dukra paklaustų, tai sakyčiau – važiuok!“ Jeigu Saulius būtų pasakęs „ne“, Tailandą būčiau užmiršusi, bet man labai pasisekė.“
Kai gavo boso sutikimą, Godai liko užsisakyti bilietus ir apie tai, kad nusprendė keliauti viena, pranešti mamai. „Tai taip pat nebuvo lengva, – šypsosi. – Bet kada dar? Man – dvidešimt septyneri. Šeimos kol kas neturiu. Kai ji atsiras, juk tuomet negalėsiu taip paprastai susikrauti lagamino ir išvykti, kur panorėjusi. O dar viena...“
Kompiuterio ekrane sklaidydama nuotraukas, ji vis dar negali patikėti, kad šitai padarė. Pati viena nusitrenkė į Tailandą, susirado barmenų mokyklą, paskui vadybininkės darbą naujame Puketo naktiniame klube, o vėliau nuskrido į Balio salą, kur dirbo savanore tarptautiniame jogų festivalyje. „Aš vis savęs paklausiu, kaip pavyko išvažiuoti. Kaip – nugalėti save? Ir daug kas klausia: „Kaip gali taip paprastai viską palikti? Aš irgi norėčiau...“ O kas trukdo? Juk ir aš maniau, kad esu nepakeičiama, bet per penkis mėnesius svetur supranti, kad pasaulis be tavęs negriūva. Prieš kelionę nekankino depresija, manęs neišdavė draugai, aš turėjau darbą ir pinigų, – tikrai nevažiavau ieškoti, kur geriau. Geriau nebus niekur, jei tau bloga savo šalyje, savo gimtinėje. Pirmiausia turi viduje viską sustatyti į vietas, o tik tuomet priimti sprendimus.“
Goda dabar jau žino, kad į kelionę žmonės leidžiasi ieškodami savęs. Ar suranda? „Kiekvienoje kelionėje – po gabalėlį, – juokiasi. – Reikia daug keliauti, kad visą surastum.“
Per penkis mėnesius mergina sako sutikusi daugybę įvairiausių žmonių. Su blogais, piktais nesusidūrė. „Pirmiausia turi duoti, o tuomet – gauni, – patyrė. – Tas „duoti“ – labai paprasta: „sveiki“, „laba diena“, „kaip laikotės?“ Ar tiesiog šypsnys. Gėris grįžta gėriu, tavęs niekas nenuvils. Balio saloje, pamenu, sėdžiu apimta nevilties – pinigų nebėra, telefono sąskaita tuščia, Japonijoje žemės drebėjimas, tuoj vėjai ir Balį nuneš...
Staiga prieina vyras. „Kaip tu? Ar tau kas negerai?“ – klausia. „Negerai!“ – net pykteliu ir pagalvoju: na, ko jis prie manęs lenda? Nėra taip lengva visus priimti su šypsena, nors tas paprastas klausimas ir laiku pasiūlyta pagalba kartais viską apverčia aukštyn kojomis.
Atvažiavusi į turistų pamėgtą Puketą, visą gruodį Goda praleido barmenų mokykloje. Kursai nepigūs, tačiau barmenai kartu gyvena, mokosi, leidžia laisvalaikį. „Visą mėnesį „Alkonas“ (kompiuterinis anglų-lietuvių kalbų žodynas – red. past.) buvo mano geriausias draugas, – prisimena. – Apie visus gėrimus mokėmės nuo pradžių, iš kur jie atsirado, kaip pagaminti, ką su kuo ir kaip maišyti. Aš lietuviškai nelabai moku paaiškinti, o čia viskas angliškai. Užsiėmę buvome taip, kad per mėnesį neturėjau laiko paplūdimyje pagulėti.“
Baigusi mokyklą Goda norėjo padirbėti kuriame nors bare. Susirado vieną naują, ką tik australų atidarytą. Pasirodė, kad jiems labiau reikia ne barmenės, o lengvai bendraujančios vadybininkės, kuri rūpintųsi VIP renginių rinkodara. „Man patiko, – tikina. – Sutari susitikimą su kokio viešbučio vadovu, sėdi ant motorolerio ir važiuoji pasakoti apie mūsų naktinį klubą, renginius jame ir atvykstančius didžėjus. Neblogas toks marketingas – iš lūpų į lūpas.“
Naktiniame klube Pukete Goda dirbo tris mėnesius: „Tailande negali būti, kiek nori. Po dviejų mėnesių privalai palikti šalį. Jei nori grįžti, turi pabūti kitur. Parskridęs oro uoste vėl gauni vizą. Pirmą kartą išskridau į Singapūrą, paskui dviem mėnesiams vėl grįžau į Puketą. Kai atėjo laikas gauti antrąją, galvojau, ką dar norėčiau pamatyti, – juk ir Kvala Lumpūras šalia, ir Kambodža. Nusprendžiau, kad Balį. Būtų kvaila nepasinaudoti tuo, kad esi visai netoli pasakiško grožio salų ir kad bilietas į jas kainuoja vos 40 dolerių.“
Internete ji aptiko, kad tuo metu, kai norėtų skristi, Balio saloje vyksta tradicinis jogos, meditacijos ir šokio festivalis. Po akimirkos jo rengėjams nuskriejo lietuvės laiškas: „Kol kas esu Tailande, bet labai norėčiau aplankyti Balį ir jūsų festivalį. Gal turėtumėte man kokio darbo?“ Atsakymas neužtruko: „Taip, mes ieškome savanorių, užpildykite anketą.“ Anketą užpildė, tačiau daugiau žinių iš Balio nebuvo. Goda nusprendė rizikuoti.
Naktinio klubo vadovai nustebo, kai lietuvė pasakė nusipirkusi bilietą tik į vieną pusę. Jie manė susiradę puikią darbuotoją, gali būti, visam laikui. „Tačiau mano planas buvo ne toks, – sako Goda. – Aš niekuomet nemaniau, kad galėčiau gyventi ne Lietuvoje.“
Taigi, Balis... Goda juokiasi: „Na, tikrai jaučiausi kaip Julia Roberts, ieškanti kelio pas guru. Ubudas – nuostabaus grožio miestelis. Aplinkui – ryžių laukai, kiekvienas įėjimas į namą lyg į šventyklą, aplinkui smilkalų kvapas, ne, kvepia kažkuo daugiau – grožiu ir gėriu. Vienoje kavinėje pamatau vyrą su laikraščiu. Aiškiai užsienietis. Priėjusi klausiu, ar jis ką žino apie jogos festivalį. Žinoma! Festivalis vyksta ne pirmus metus, suvažiuoja tūkstančiai žmonių, jo prezidentė yra tokia Megė, o jų ofisas štai į tą pusę, visai netoli.
Randu jį. Šalia sėdi vaikinas su mergina. Klausiu, kaip pasimatyti su Mege. Jie šypsosi: „Ji mūsų bosė, patys esame ją matę vos keletą kartų.“ Tada jiems papasakoju, kad rašiau laiškus, prašydama darbo festivalyje. Jie nesistebi – tokių rašytojų tūkstančiai, bet duoda man savanorių vadovės Sašos telefoną. Tai bėda, galvoju, matyt, reikės kalbėti rusiškai, o aš juk nemoku! Tačiau Saša kalba angliškai, bet ateiti man liepa kitą rytą. Miegoti neturiu kur, daiktai – kitame mieste. Grįžti atgal ir vėl atvažiuoti rytoj – pernelyg brangu. Bare užkalbinu barmeną, tas pasiūlo nebrangią nakvynę savo draugo viešbutyje, neturiu nei dantų šepetuko, nei šampūno, nei kitų drabužių, bet nesuku sau dėl to galvos. Kitą rytą aš jau – savanorė! Asmeninė vienos, kaip suprantu, svarbios mokytojos asistentė. Dirbu nuo septintos ryto iki septintos vakaro. Žiūriu, kad jai nieko netrūktų, ir pati dalyvauju jos paskaitose ir mokymuose. O juk Lietuvoje su joga nieko bendra neturėjau. Iš pradžių jaučiausi lyg balta varna...“
Salos atmosfera, vaizdai ją pakerėjo. „Važiuosiu ir kitąmet, jau susitariau. Ir dirbsiu rimčiau“, – tvirtai sako. O tuomet, pasibaigus festivaliui, ji išsinuomojo nedidelį visureigį, susikrovė lagaminus ir leidosi apžiūrėti salos. Labiausiai norėjo pamatyti jūroje šokinėjančius delfinus, taip ir įsivaizdavo, kad sėdės ant automobilio stogo ir žiūrės, kaip jie plaukioja. Tik, žinia, tokiose kelionėse planuoti negalima: „Vieną naktį prasidėjo baisi audra. Žaibai, griaustiniai. Išeinu laukan filmų prisižiūrėjusi, stebiu, ar jūra neatsitraukia, ir kada jau čia toji milžiniška banga pakils. Šalia manęs paplūdimyje miega kažkoks vyras. Žadinu jį: „Ar čia normalu tokia audra?“ „Ne, – griebia jis mane už rankos.
– Bėgam!“ Nusitempia po stogu. Tupiu, drebu – tikriausiai nebepamatysiu nei Lietuvos, nei mamos, o tas vyras klausia, ar turiu vaikiną! Ir delfinų tą rytą nebuvo... Tačiau laive susipažinau su dviem danų keliautojais. Su jais nusitrenkėm į gaidžių peštynes. Irgi patirtis! Ir argi tai – ne dovanos?“
„Gražiam tavo filmui trūksta love story...“ – juokais sakau Godai. „Istorijos nebuvo, matai, grįžau viena...“ – valiūkiškai šypsosi ir tikina, kad tokioms kelionėms nereikia beprotiškų pinigų. Atviros akys, atvira širdis ir sugebėjimas priimti tai, ką siūlo likimas, aplinka, žmonės – štai kas yra svarbiausia.
Iš Balio Goda parskrido atgal į Puketą. Dar savaitę dirbo aukle – prižiūrėjo draugės vaikus, gamino jiems valgį, vežiojo į mokyklą. „Tai irgi buvo patirtis – neblogas laikas, kai gali sudėlioti mintis ir kelionės įspūdžius“, – sako.
Vilniuje ji ėmėsi įprastų darbų: netrukus televizijos projekto „Tu gali šokti“ finalas, tuojau prasidės atrankos į „Lietuvos talentus“.
Liepą ji vėl krausis kelionės lagaminą – ruošiasi padirbėti Turkijoje, kur organizuos tarptautinį grožio konkursą. O kol kas savaitgalio vakarais arba, kai tik šauna į galvą, arba, kai yra laisvas vakaras, Goda ima į rankas kokteilių plaktuvę, beria ten ledukų, pila gėrimų ir plaka kokteilius „Coco“ bare. „Skambinu draugei, sakau, ateik į barą, aš jau barmenė! Barmenė? Atrodė, kad tuo negali patikėti, o iš balso supratau, jog žemiau kristi nėra kur“, – kvatoja Goda.
Neabejoju, kad naujuosius savo sugebėjimus ji puikiai ištobulins Lietuvoje, o paskui panaudos kelionėse. Barmenui, turinčiam diplomą, juk nesunku įsidarbinti ten, kur alsuoja atostogų karštis.
