Kadaise tikriausiai svajojai, kad tapysi ant drobės, o ne pieši ant veido?
Tikrai – norėjau būti dailininke, bet neturėjau sąlygų tai įgyvendinti. Vėliau sugalvojau, kaip save realizuoti panašiai, – ėmiau aktyviai mokytis šito amato, šiek tiek susijusio su menu, pradėdama nuo žmogaus anatomijos. Man pasisekė – turėjau gerų dėstytojų iš užsienio, pati ten važiavau mokytis, laikiau egzaminus. Ir net nekilo minčių: savo vietoje aš ar ne savo, tiesiog jaučiau, kad hobis virsta darbu, ir neturėjau naivių iliuzijų, kad po mėnesio jau viską mokėsiu. Iki šiol mokausi, todėl kartais pikta, kad susiduriu su diletantišku požiūriu: argi čia reikia tiek pastangų?
Ir turbūt su tuo, kad kokios nors žvaigždutės žvelgia į tave kaip į aptarnaujantį personalą?
Visko būna. Labiausiai iš vėžių išmuša nekultūringumas, troškimas pademonstruoti savo įnorius. Bet dauguma žinomų žmonių tokie nėra. Su jais tenka dažnai susidurti ir neturiu priekaištų beveik niekam... Jei matau, kad žmogus rodo savo aroganciją, dažniausiai visiškai į tai nereaguoju. Noriu nuoširdžiai bendrauti – kaip ir su kitais. Kai dirbu, kalbu mažai, tiesiog įsijaučiu į piešimą – makiažas man yra piešimas: analizuoju to žmogaus veidą, kuris, kaip ir kiekvienas, man yra Dievo kūrinys, ir neturiu teisės jo sugadinti. O pati laikausi nuostatos, kad gyvenimas trumpas, tu esi jame svečias, tad būk malonus, nesugadink kitiems nuotaikos.
Bet kurią sudėtingesnę situaciją praskaidrina humoras. Ir aš kartais iš širdies kvatojuosi, kai būnu juokais pavadinta „liaudies dažytoja“... Niekada apie žmogų nebesprendžiu per 15 minučių. Ir niekada to nebedarysiu! Iš pradžių, kai tik susitinki, atrodo, kad į tave žvelgia iš aukšto. Bet kai su juo elgiesi šiltai ir paprastai, jis irgi atšyla – juk giliai viduje yra kitoks, geras, gal tik aplinkybės jį paveikė, o ne sužvaigždėjimas, nors, aišku, pasitaiko ir šito. Taigi žmogus atsipalaiduoja supratęs, kad nėra prieš ką rodytis, ką vaidinti... Ir nutinka taip, kad po pusvalandžio su juo susidraugauji.
Nevargina nuolatinis bendravimas: sutinki daugybę įvairiausių žmonių, visąlaik esi tarp jų?
Net negalėčiau pasakyti, kad tiek nuvargstu, jog nebegaliu nieko matyti. Kartais, kaip visiems, reikia lašelio vienatvės, knygų, kartais užtenka nueiti į cerkvę – ten aš atsigaunu. Bet esu laiminga, nes turiu viską, kas man brangu: šeimą, mėgstamą darbą, nuostabių draugų. Mitas, kad metams bėgant naujų neatsiranda, – į mano gyvenimą ateina fantastiškų žmonių, tikrų sielos draugų.
Esi freelancerė, laisvai samdoma specialistė, – tai sudėtinga?
Įdomu, bet sudėtinga. Tarkim, šią savaitę turėjau dirbti reklamoje, bet nebuvo saulės bei šilumos ir darbą atšaukė. Prieš tai dėl šito buvau atsisakiusi kitų darbų... Kartais filmuose dirbi ir naktį, ir spaudžiant 25 laipsnių šalčiui. Bet visi filmo žmonės serga viena filmo liga, tad tu nejauti diskomforto ar nuovargio. Mes taip sakom: „Išeinu į filmą.“ Vat kai išeini, tai palieki realų pasaulį ir gyveni virtualiajame, pilname įtampos, o į savąjį sugrįžti tik pernakvoti. Ir tai – tavo mintys ten. Šitai išmoko drausmės. Ir to, kad, be savo profesionalumo, turi būti tiesiog žmogus, jautrus aplinkai. Tada tu išgirsi kitą ir iš jo pasimokysi. Filmuose aš sutinku tikrų dvasios aristokratų – tokių, kaip vyresnės kartos aktorė Elvyra Žebertavičiūtė: jos niekada nepamirši. Susidraugavome taip, kad amžiaus skirtumas nusitrynė. Mane apskritai stebina, kad yra tiek daug jaunos sielos žmonių tarp vyresnių aktorių. Tai tiesiog pritrenkia! Dėl to mano darbas toks geras!
Visą interviu skaitykite rugpjūčio mėnesio žurnale „Laima“.
