Aldona, esate dviejų profesijų – anglų filologijos ir psichologijos – atstovė. Pastaroji leistų įtarti, kad sūnų auklėjote pačiais tobuliausiais metodais?
Aldona: Kai Gytis pradėjo lankyti mokyklą, paprastai anksčiau už sūnų lėkdama į darbą jį pažadindavau: „Kelkis, sumuštinis – ant stalo!“ O jis į pamokas nuolat vėluodavo. Užuot pamokslavusi, pasitariau su mokytoja ir šios paprašiau, kad pagąsdintų, neva vėluojančius policininkai dažniausiai uždaro į rūsį, kuriame gausybė alkanų žiurkių. Vaikas taip pradėjo baisiai verkti, kad... Įdomiausia, kad ne aš moralizavau ir gąsdinau, o šį juodą darbą perleidau mokytojai. Taigi žarijos svetimomis rankomis...
Ar ne per žiauriai?
Gytis: Mamai būdingesnis tylus auklėjimas. Nei isteriškai rėkti, nei tuo labiau fiziškai bausti – ne jos stichija, nes tai buko ir silpnavalio žmogaus ginklai, paprastai prie gera neprivedantys. Didžiausia bausmė – tyla ir momentinis ignoravimas. Kartais iš to, kad mama su manimi nekalba, jau suprasdavau, jog būsiu ką nors iškrėtęs. Tai būdavo ženklas prieiti prie jos, įsikabinti į sijoną ir prašyti atleidimo.
Aldona: Bet niekada neprašei...
Gytis: Žodžiais niekada niekada mamai nesu ištaręs „atsiprašau“, „atleisk“ – matote, jau nuo vaikystės nemėgau žemintis ir neleidau sau, kad nukristų karūna. (Juokiasi.) Tačiau tas stiprus vaiko kūno prisispaudimas ir pirštelių įsikabinimas į drabužio audinį juk ir būdavo mano atsiprašymas, gailėjimasis to, ką nemalonaus pridariau. Tada ji paglostydavo plaukus ir pajusdavau, kad man jau atleista. Irgi – be žodžių. Tyla ir mažam, ir suaugusiajam visada suteikia galimybę apmąstyti savo veiksmus, o barnis ar griežta bausmė jį jau iš anksto uždaro į kalėjimą.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
