Ponia Hana, kodėl taip kategoriškai?
Ką tik įvyko dvi premjeros, dirbu prie naujų scenarijų, bet tai niekam neįdomu. Va, jei būčiau persidažiusi plaukus raudonai, tai būtų dėmesio verta naujiena. Nežinau, man neįdomu skaityti panašaus pobūdžio pliurpalus. Manau, tam tikra prasme jūs, žurnalistai, tomis apkalbomis kvailinate žmones. Visi įpranta skaityti niekalus ir niekas kita jiems jau neįdomu.
Griežiate dantį ant žurnalistų?
Ne ant visų. Yra tekę bendrauti su viena žurnaliste, pavardės neminėsiu. Pamenu, ji buvo labai intelektuali, gal tris valandas kalbėjomės apie gyvenimą, filosofiją, meną ir kitus rimtus dalykus. Gal dešimčiai minučių nukrypau į šalį ir pasakiau kažką apie vyrus. Ir ką jūs manote? Visas pusantro lapo straipsnis buvo sukurptas iš tų dešimties minučių ir net vadinosi „Ponia Hana laukia Amūro strėlių“. Sulaukiau įvairiausių replikų ir debilų, kurie į šį straipsnį sureagavo tarsi į skelbimą pažinčių skyrelyje... Buvo labai nemalonu. Taigi daugiau jokių moteriškų plepalų!
Tada pakalbėkime apie darbus.
Mano gyvenimo pagrindas – Mėgėjiškas teatras, su kuriuo per ketverius metus apvažiavome didelę dalį Lietuvos. Nenoriu girtis, bet mūsų spektaklių lygis tikrai neblogas, ypač palyginti su tuo, ką dabar daro „profesionalai“. Be šios veiklos, dar esu įkūrusi vaikų studiją „Vitaminas T“. Gegužės 22–ąją rengiu tarptautinį festivalį, beje, darau tai jau kelintus metus. Pernai šiam reikalui iš valdžios gavau „net“ 300 litų, šiemet kažin ar apskritai gausiu. Todėl lakstau pas draugus ir kauliju: kas šimtą duoda, kas – du. Taigi taip aš „darau“ festivalį (šypsosi).
Matyt, sunkmetis veikia...
Jaučiu. Pati mažiau darbų turiu, juk renginių vedėjas – paskutinėje vietoje. Jei kas organizuoja renginį, samdo kokį nors atlikėją, kuris per pertraukas dar ir pašnekėti galėtų. Vedėjai tapo prabangos dalyku. Laimei, vestuvių nemažėja, tad vasarą viskas bus gerai, atvirai kalbant, pavasaris buvo „juodas“. Gruodį net kelis kartus sumažėjo renginių, o iš per juos uždirbtų pinigų turiu gyventi iki vasaros... Tiesa, trūksta tik pinigų, o štai veiklos turiu apsčiai.
Kaip subūrėte vaikus vaidinti?
Rūpesčių su vaikais nekyla. Vienintelė bėda – kaip juos visus užimti per spektaklį. Stengiuosi, kad scenoje nebūtų tik viena princesė, o visi kiti žaistų aplinkui. Visus reikia užimti ir visiems turi būti įdomu. Dirbu ne Kaune, Vaškoniuose su jaunesnių ir vyresnių vaikų grupėmis. Turiu dvidešimt šešis mokyklinio mažiaus vaikus, praktiškai visas kaimas (šypsosi). Esu įsitikinusi, kad visi vaikai gabūs. Be abejo, kol kitur uždirbdavau daugiau pinigų, ir su jais kur kas daugiau galėjau nuveikti. Bet ir dabar pasirūpinu, kad eitume į teatrą už dyką, ir vaikai atvažiuoja, nors kelionė kainuoja apie dešimt litų. Labai dėl jų džiaugiuosi, jie kitaip žiūri į gyvenimą, jiems gražu ne tik „Kelias į žaigždes“.
Esate blogos nuomonės apie tokius projektus?
Apskritai televizija vaikus labai nuodija. Mes, suaugusieji, esame atsparesni, galime atsirinkti, ką žiūrėti, o vaikas kraunasi į galvą ir širdį visą šlamštą, kurį bruka televizija. Laimei, dar atsiranda vaikų, kurie pasirenka teatrą. Per festivalius jie susitinka su kitų teatrų vaikais, stebi vieni kitų pasirodymus, be abejo, vakare – diskoteka, šokiai, dainos, estrada (šypsosi).
Pažvelkite į mūsų valdžią. Man atrodo, ten arba demonai, arba ateiviai sėdi. Viskas, ką jie daro, tik įrodo, kad jie neturi nė menkiausio suvokimo, sąžinės, atsakomybės ir neplanuoja, kad jų vaikaičiai čia gyvens.
Kokius spektaklius kuriate?
Vaikiškuose spektakliuose būtinai turi būti daug dainų, muzikos. Šiuolaikiniai vaikai yra kompiuterinė karta, jiems turi būti daug judesio, veiksmo, o jei jau reikia „ploniau“ pašnekėti, būtina tai atlikti kuo greičiau ir trumpiau, nes jie neišlaiko dėmesio. O su suaugusiais žmonėmis kuriame tokius spektaklius, kurių dramaturgija atitinka Mėgėjiško teatro aktorių tipažus.
Rodos, visas jūsų gyvenimas yra teatras, ar randate laiko bent valgiui pasigaminti?
Oi, labai mėgstu gaminti. Man tai – savotikška meditacija. Kai kurios moterys mėgsta megzti, aš to nekenčiu (šypsosi). Galiu, moku, bet labai nemėgstu. Kitos idealiai šveičia namus, bet aš ne tokia, mano namuose net baldai balti, kad dulkių nesimatytų (juokiasi). O štai gaminti mėgstu ir svečius myliu. Kai jie ateina, būtinai ką nors paruošiu, jei tik turiu iš ko. Jei neturiu, irgi pagaminu (šypsosi).
Ką mėgstate gaminti?
Dabar rečiau kepu pyragus, nes jei yra svečių, tai jie ir suvalgo, o jeigu ne – tenka tai padaryti pačiai, o tai išsyk matyti – pučiuosi į šonus, tinstu (šypsosi). Labai mėgstu saldumynus. Jau penkerius metus nevartoju jokio alkoholio, matyt, organizmas nori jį kažkuo kompensuoti ir reikalauja cukraus. O šiaip mėgstu išbandyti visokias naujienas, bet gyvenu su mama ir ne visada jos skrandis priima tuos eksperimentus, todėl išbandau juos pasiūlydama draugams (juokiasi). Šiaip esu klasikinės virtuvės atstovė. Bulviniai blynai su lašiša man netinka, šie patiekalai atskirai – mielai prašom.
Pažvelgus į jus, susidaro įspūdis, kad turite dar vieną silpnybę – papuošalus?
Papuošalus tikrai labai mėgstu, bet auksas man net pagal fengšui netinka, nes turiu per daug energijos. Labiausiai man patinka žaisti spalvomis. Atsibundu ryte ir žinau, kokios spalvos drabužiais rengtis ir kokius papuošalus prisiderinti. Tai lengva, nes papuošalų turiu daug ir įvairiausių spalvų. Nepersistengiu su jais tik vesdama renginius. Jei vedu vestuves ar jubiliejų, renkuosi kokį nors vakarinį, bet kuklų drabužį, nes būti gražesnei nei nuotaka ar jubiliatė tikra kiaulystė (šypsosi). Be papuošalų net į miestą išeiti negaliu, jaučiuosi lyg nuoga. Daugumą mano aksesuarų pagamino draugė Elenutė, net savo draugams į Ameriką siunčiu jos kurtas grožybes. Tokių dalykų pas mus pilna parduotuvėse, galerijose, o Amerikoje nėra, nes turtingos amerikietės renkasi tik auksą, perlus, o paprastos išvis nesipuošia.
Jus tai piktina?
Liūdna, kad moterys apskritai liaujasi puoštis. Sykį iš Anglijos buvo atvykęs draugas. Aš jį tampau po visokius muziejus, o jis sako: „Pasėdėkime čia, tiesiog Laisvės alėjoje. Tu neįsivaizduoji, kaip man gera stebėti gražias, pasipuošusias moteris.“ Žinote, jis teisus. Aš lankausi Paryžiuje. Prieš kelionę kruopščiai ruošiausi, net specialiai siuvausi drabužių ir atrodžiau stilingiausia... Maniau, prancūzės tikros ponios, damos, o nebuvo į ką žiūrėti. Patys prancūzai verkia, kad didžioji dalis jų gyventojų yra arabai ar juodaodžiai, o tikros, žavingos, išsipusčiosios ponios ir nepamatysi. Be abejo, teatras – išimtis, ten ir vidurvasary damos pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis, kailiais.
Esate iš tų žmonių, kurie mano, kad teatrui būtinos vakarinės suknelės?
Nesu snobė, kuri reikalauja, kad einant į teatrą būtų ypatingai puošiamasi, bet kai ateina apsimovę nutrintais džinsais ir nutįsusia palaidine, atsiprašau. Maždaug „ėjau pro šalį ir užėjau“... Aš manau, kad turi būti ir išeiginis drabužis. Aš mėgstu pasipuošti (šypsosi). Nebūtinai prabangų ir blizgantį drabužį, galima ir iš secondhando kokiu nors ekstravagantišku apdaru išeiti. Mama kartais net papriekaištauja, kad man jau ne šešiolika, reikėtų konservatyviau atrodyti, bet aš gerai jaučiuosi apsirengusi kitaip nei pensinio amžiaus moterys.
Tamsioms spalvoms sakote „ne“?
Žinote, man liūdna, kad jaunoji karta itin pamėgo juodą spalvą. Šventai tikiu, ji pritraukia negatyvias emocijas. Reikia „permušti“ blogus dalykus. Jei niūru, tamsu, tarkim, rudenį, aš stengiuosi, kad bent skėtis būtų ryškus. Juk spalvos gydo, praskaidrina nuotaiką, skatina optimizmą. O dabar visi ryte, per pietus ir vakare apsivilkę juodai, taip ir atsiranda visokios depresūchos tarp jaunimo. Bendraudama su studentais pajuntu, kad viduje turiu daugiau gyvenimo džiaugsmo, optimizmo. Juk tai jie turėtų ant sparnų skraidyti, bet to nėra.
Juk dabar sunkmetis...
Laikai niekada nebuvo geri. Jautresniems, prie meno linkusiems žmonėms niekada nebuvo gerų laikų. Nuvalkiota frazė, bet pasaulį tikrai reikia pradėti keisti nuo savęs. Na, pažvelkite į mūsų valdžią. Man atrodo, ten arba demonai, arba ateiviai sėdi. Viskas, ką jie daro, tik įrodo, kad jie neturi nė menkiausio suvokimo, sąžinės, atsakomybės ir neplanuoja, kad jų vaikaičiai čia gyvens. Jų veikla – visiškas tautos ir kultūros naikinimas. Gal jie ruošia šią teritoriją kitiems, o mes turėsime pasislinkti, išmirti arba emigruoti? Kartais man regis, kad prie to einame...
Skamba nekaip...
Matote, Tėvynė, Patriotizmas nėra tik šūkiai. Patriotizmas, meilė Lietuvai – tai mūsų supratimas, mūsų jausmai, pareigos. Štai mano vaikai netrukus jau visam laikui grįš į Lietuvą. Taip gera, kai valgydamas braškę anūkas sako: „Lietuvoj viskas žiauriai skanu.“ Taip, bet greitai viską pakeisime genetiškai modifikuotais augalais ir būsime visiškai priklausomi nuo tų, kurie mums tieks sėklas. Juk genetiškai modifikuoti augalai patys nesidaugina. Tai baisūs spąstai, į kuriuos pakliūsime per savo valdžią, kurie nieko nemato ir nemąsto. O juk renkame juos būtent tam, kad mąstytų.
Kur dingo ponios Hanos optimizmas?
Esu optimistė, bet matau, kad visa struktūra, visi mūsų santykiai, išsilavinimas – viskas eina velniop. Mūsų dvyliktokų, studentų kultūros lygis labai krinta. Mes, kurių žinios apie pasaulį buvo labai suvaržytos, buvome smalsūs ir patys viską susirasdavome sunkiai gautuose žurnaluose, vakarietiškuose filmuose, kuriuos ir dabar turėtų pamatyti kiekvienas žmogus. Tačiau ką mes turime? Nuostabūs F. Fellini filmai dabar rodomi sekmadienio naktimis, o jaunimui juk anksti keltis į universitetus, mokyklas, kas sėdės iki dviejų nakties? Aukščiausios prabos kūrinius, kuriuos reikia žiūrėti būtent mūsų jaunimui... Manau, tai daroma sąmoningai, visą vakarą rodomas visiškas šlamštas, o dėmesio verti dalykai – naktimis, tad jaunimas negauna jokių kultūrinių žinių.
Nejaugi šiuolaikinio jaunimo kultūrinis lygis tikrai žemas?
Vienoje mokykloje baigiamųjų klasių mokiniams dėsčiau teatro istoriją. Nekaliau jiems į galvas jokių sausų faktų, nes apie viską galima pasiskaityti internete. Manau, baigęs mokyklą vaikas turi žinoti dešimt pavardžių iš Lietuvos ir dešimt iš pasaulio teatro istorijos, tik tiek. Bet kai pradėjome bendrauti, sužinojau, kad paskutinį kartą kauniečiai, ne Balbieriškio ar Ariogalos gyventojai, teatre buvo antroje ar trečioje klasėje. Ir tai Lėlių teatre!... Tačiau dėl to kaltas pats teatras. Nėra jokių spektaklių, į kuriuos verta nueiti jaunimui.
Gal jūs labai išranki žiūrovė?
Peržvelkite Kauno nacionalinio dramos teatro repertuarą. Du pusėtini spektakliai, kuriuos galima pavadinti vaikiškais, paaugliams – nė vieno, jaunimui irgi nieko. Nuėjau į vieną vadinamąjį studentišką spektaklį – prostitutės, transvestitai ir panašūs dalykai. Pamaniau, jei aš noriu žiūrėti apie purvą ir žmogaus atsinaujinimą, tam yra F. Dostojevskis, M. Gorkio „Dugne“, kurie baigiasi prašviesėjimu, per purvą einama į šviesą. O čia dvi valandos murkdymosi purve ir viskas. Tai po spektaklio galvoju: ką aš čia dabar dariau? Juk teatras turėtų valyti žmogaus sielą. O dabar teatras – pokštų, lėkštumo vieta. Suprantu, kad tai būtų mėgėjų teatre, bet juk čia profesionalai... Juk einu ne pasėdėti, noriu pamatyti ką nors gero. Vaikams spektaklių nėra, paaugliams nėra, jaunimui irgi nėra, o paskui stebimasi, kad žmonės liovėsi eiti į teatrą. Tiesiog nebėra užaugintų į teatrą vaikštančių žmonių. Tetrai neužsiaugina publikos.
Kas, jūsų manymu, dėl to kaltas?
Daug kas – labiausiai pakiltęs teatro žmonių požiūris. Pavyzdžiui, uždarbiaujant renginiuose, nelieka laiko teatrui. Žmogus, besimaskatuojantis televizijoje, radijuje, bėgantis filmuotis reklamoje, negali vakare atsiduoti ir gerai vaidinti teatre. Jam tai irgi tampa chaltūra, o juk anksčiau aktoriams teatras buvo šventa vieta, namai, dabar – tik eilinis darbas. O dar tos apkalbos ir viešinimasis spaudoje, kas su kuo miega...
Bet juk televizijos žiūrovams ir žurnalų skaitytojams asmeninės intrigos labai įdomu...
Man tikrai nerūpi, kas su kuo miega, ir nesinori skaityti panašaus pobūdžio pliurpalus. Ši mada atkeliavo iš Vakarų. Mano laikais niekas nežinojo, kas rengia L. Brežnevo žmoną, O po nepriklausomybės tuos paslaptingus vartelius tarsi pravėrė, bet neapskaičiuotai, nenormuodami, ir galiausiai tie varteliai pralaužė sienas. Argi vertas dėmesio straipsnis apie tai, kad kažkokia višta, mėnesį kiurksojusi A.Valinsko marazminiame šou „Kelias į žvaigždes“, įsigijo naują augintinį? Kodėl man tai turėtų būti įdomu? O tos ponios, pasipuošusios nenatūraliomis šypsenomis ir besistaipančios greta verslininkų? Tokių nuotraukų pilni žurnalai – tikra tuštybės mugė. Laimei, kauniečiai tuose pliuškių baliuose dar nedažni svečiai. Tai labiau Vilniaus „didmiesčio“ trūkumai. Kaunietis, norėdamas sutvarkyti kokius nors reikalus, kviečiasi žmones į sodą kepti šašlykų, o ne rengia puotą, kurios dalyviai bus įamžinti žurnalų puslapiuose. Kam tokia tuštybė? Man jokia garbė televizijos ekrane šmėžuoti. Nematau prasmės lįsti į „įvairaus plauko“ laidas ir nykius projektus, reklamos man nereikia, nes geriausiai ji sklinda iš lūpų į lūpas.
