Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Į širdį nebūtinai ateina ruduo...

Joana Bartaškienė
Red. nuotr. / Joana Bartaškienė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiais laikais sutinkame daugybę žmonių, kurie vos trisdešimties jaučiasi pavargę nuo gyvenimo. Jiems niekas nebeįdomu, niekas nedžiugina. Sukumpę, paliegę, be laiko pasenę, jie nesiliauja viskuo skųstis. Tokiems žmonėms gyvenimo džiaugsmo derėtų pasimokyti iš energija ir polėkiu trykštančių senjorų.

Joana Bartaškienė: „Anūkėliams košių neverdu“

Aerobikos pradininkė Lietuvoje nustebino visus šokių projektų mėgėjus. Per penktą dešimtį perkopusi moteris nušluostė nosį jaunutėms konkurentėms ir tapo „Lietuvos šokių dešimtuko“ nugalėtoja. Pati J. Bartaškienė sensacingo pasirodymo TV ekranuose nesureikšmina ir teigia visuomet buvusi aktyvi.

„Daugelis moterų įsitikinusios, kad gavus pensininkės pažymėjimą gyvenimas sustoja ar net baigiasi. Anaiptol! Lieka kur kas daugiau laiko užsiimti mėgstama veikla ir tiesiog gyventi. Juk būtent tai ir gelbsti tiek nuo fizinės, tiek nuo dvasinės senatvės. Viskas, kas susiję su sportu, judėjimu, man yra didžiulė šventė, kuri mane daro nepaprastai laimingą ir suteikia energijos gyventi. Sutikite, ne kiekviena šešiasdešimtmetė ar jaunesnė močiutė sutinka apsiauti aukštakulnius, pasipuošti mini sijonu. O man tai smagu, kitokios savęs nė neįsivaizduoju. Kam slėptis kelnėse ir džinsuose? Priešingai – reikia atskleisti savo moteriškumą.“

Ar močiutės statusas neįpareigoja būti rimtai ir solidžiai? „Tokia aš ir močiutė... Susitikusi su draugėmis, net nerandu laiko apie anūkus pakalbėti. Anūkėliams košių neverdu, užtat palepinu dovanėlėmis, o su draugėmis plepame apie vakarėlius, spektaklius, renginius, naujas drabužių parduotuves. Nesilankau solidžių ponių ir pagyvenusių damų parduotuvėse, mėgstu jaunatvišką stilių. O tiems, kurie juokiasi, galiu pasakyti štai ką: vėjavaikiškai dūkdamos ir jaunatviškai rengdamosi, jaučiamės ir atrodome tikrai pašėlusios močiutės. Depresija puola tik nejudančias, namuose sėdinčias moteris. Vaikai išvažinėja, jos lieka vienos su rūpesčiais ir grauždamosi prisišaukia ligas. Patarčiau visoms liūdnoms močiutėms sportuoti. Tai uždega iš vidaus, dovanoja teigiamos energijos. Kad ir ką sakytų moterys, mūsų savijauta ir savivertė priklauso nuo to, kaip atrodome. Tad sportuokime ir puoškimės nežiūrėdamos savo metų, kad ir kiek gimtadienių atšvęstume, esame pirmiausia moterys, tik paskui mamos ir močiutės.“

Genovaitė Pupelienė
Genovaitė Pupelienė

Genovaitė Pupelienė: „Reikia priimti viliojančius gyvenimo pasiūlymus“

Rodos, dalyvauti įvairiuose realybės šou dera tik nutrūktgalviams jaunuoliams. „Lietuvos perlai. Šauniausios damos rinkimai“ nugalėtoja 68-erių Genovaitė Pupelienė su tuo jokiu būdu nesutiktų.
„Niekada negalima atsisakyti viliojančių likimo pasiūlymų. Juk ne kasdien ir ne kiekvienam jie nukrinta iš dangaus, – šypsosi. – Niekada neužmiršiu dalyvavimo TV projekte, tai nepaprastas gyvenimo nuotykis, leidęs patirti, kad esu dar gerokai guvesnė, nei pati maniau. Nors visą gyvenimą buvau pedagogė, tokių ekstremalių ir jaudinančių dalykų neteko patirti. Juk važinėjimas keturračiais, gaisro gesinimas, jodinėjimas ir pan. yra taip toli nuo močiučių kasdienybės...“

Į realybės šou Genovaitė Pupelienė pateko, kai anūkas užpildė dalyvių anketą. „Pati niekada to nebūčiau padariusi. Susigyveni su savo metais, močiutės statusu ir ramiai leidi dienas su knyga ar šalia televizoriaus... Visgi nevalia pamiršti, kad esame gyvos, gana padoriai atrodome ir galime nuveikti daug gera ir įdomaus dėl savęs ir artimųjų“, – užsidegusi kalba šauniausia dama, kurios jaunystės receptas – kasdienis sportas.

„Visą gyvenimą sportavau. Buvau gimnastė, dirbau kūno kultūros mokytoja. Nebuvo dienos, kad nedaryčiau pratimų pilvo presui, nugaros raumenims, taip pat visą gyvenimą po aštuonioliktos valandos nevalgydavau. Dabar vis dar sportuoju, kad palaikyčiau formą ir gerai jausčiausi, bet maisto neriboju, valgau, kiek noriu ir kada noriu. Juk kada gi daugiau save palepinsi, jei ne būdama močiutė, kai pečių nebeslegia darbas ir nereikia niekur skubėti. Pats metas ilsėtis, pramogauti, keliauti po tolimus ir šiltus kraštus, ryžtis kokiai nors avantiūrai ir pasiimti iš gyvenimo tą nedidelį gabalėlį džiaugsmo, kuris dar liko.“

Nijolė Marcinkėnienė
Nijolė Marcinkėnienė

Nijolė Marcinkėnienė: „Ir po penkiasdešimties galima išbandyti ką nors nauja“

Praėjo jau dveji metai, kai nenustygstanti vietoje Nijolė Marcinkėnienė dviračiu įveikė aštuonis tūkstančius kilometrų nuo Olimpijos iki pat olimpinio Pekino. Energinga šešių vaikaičių močiutė tvirtina, kad jos nuotykis – jokia sensacija, moteriai buvo pabodę daryti tą patį per tą patį.

„Smagu, kai ir po penkiasdešimties išbandai ką nors nauja, perlipi per savo „bijau“ ir „negaliu“ – tada ir energijos atsiranda. Na, gal ir genai šiek tiek „kalti“. Mano mamytė labai gyvybinga ir „išdykusi“ buvo, ir dukros mano aktyvios... –  šypsosi senelė, laisvalaikiu nemezganti anūkams kojinių. – Mano duktė – kojinių mezgimo specialistė, seniau kas vakarą po kojinę numegzdavo, tad man imti virbalus į rankas nebuvo jokio reikalo. O gal apskritai tų „tradicinių“ močiučių jau ir nebeliko?..

Visos turi savų pomėgių. Na, o manasis – klajoti dviračiu po pasaulį. Banalu, bet kartą „paragavusi“  negaliu sustoti. Tapau dviratininke, kai vaikai užaugo ir išsiskirstė kas sau. Prisipažinsiu, tada gyvenime pajutau šiokią tokią tuštumą. Pamaniau sau, negi nesėdėsiu užsidariusi tarp keturių sienų ir gailėsiu savęs. Reikia pradėti gyventi taip, kad pačiai būtų įdomu. Juk kai būsiu įdomi pati sau, įdomi būsiu ir vaikams, ir anūkėliai turės kuo pasidžiaugti.“ Kaipgi jie žiūri į tokią netradicinę močiutės veiklą? „Puikiai. Štai, pavyzdžiui, kol per pusę metų nukakau nuo Olimpijos iki Pekino, net du vaikaičiai atsirado šiame pasaulyje... Turiu prisipažinti, kad nė su vienu iš jų kol kas taip ir nesusipažinau, nes iki Amerikos dviračiu dar nenumyniau. Bet neprarandu vilties. Girdėjau, kad olimpiniais metais minsime iš Pekino į Londoną per Aliaską ir Kanadą, taigi iš ten Amerika ranka pasiekiama, gal ir susitiksime... – šypsosi. – Juokai juokais, bet  močiutės titulas man yra kaip garbės vardas – mano vaikai yra nuostabūs tėvai ir puikiai tvarkosi su savo pareigomis. Nepraleidžiu progos ir aš prie jų šeimos židinio prisiglausti ir pasišildyti, be abejo, ir padėti, kai esu reikalinga ir galiu. Dar pasigirsiu, kad vasarą sodyboje vaikaitės rungtyniavo dėl garbės miegoti su manimi palapinėje... Ir dėl to man nereikia jų papirkinėti megztomis kojinėmis ar ką tik iškeptais pyragais. Mano pasirinktas gyvenimo būdas joms kur kas įdomesnis.“ 

Izolina Stanulienė
Izolina Stanulienė

Izolina Stanulienė: „Jei ne humoras, man būtų amen“

Šeštą dešimtį pradėjusi moteris trykšta gera energija ir juoku gali praskaidrinti net niūriausią dieną. Humoro grupės „Sprandžina“ vadovę pavadinti močiute neapsiverčia liežuvis. Užuot namuose laukusi jos aplankyti atvyksiančių šeimos narių, šviesiaplaukė su autobusėliu važiuoja per Lietuvą ir linksmina žmones. Su aplinkiniais I. Staniulienė elgiasi ir kalba tarsi mergaičiukė, nors užima gana solidžias Šeduvos kultūros namų direktorės pareigas.

„Darbas darbu, o gyvenimas gyvenimu. Štai maniškis neįsivaizduojamas be humoro. Nepatikėsite, bet aš ir sapnuoju ne ką kita, o juokingas situacijas, kurios vėliau virsta mūsų humoro grupės pasirodymais. Apskritai manau, jei ne humoras, neišgyvenčiau. Būtent jis man suteikia energijos ir noro kasdien lipti iš lovos, išeiti iš namų ir ką nors nuveikti. Tikrai nesu iš tų garbaus mažiaus sulaukusių moterų, kurios sėdi namuose ir dūsauja laukdamos vaikų ar vaikaičių, tarsi jų pačių gyvenimai jau būtų pasibaigę, – kalba I. Stanulienė. – Iš visų situacijų galima išsisukti jas pakreipus į linksmą pusę. Gali vaikščioti surūgęs, piktas, o gali keliauti su plačia šypsena. Gal kvailai kitiems atrodau, kai einu ir niūniuoju sau melodiją, bet man linksma taip vaikščioti, dirbti. Ir kitiems patariu pamėginti.“ Humoristė priduria neturinti nieko prieš tradicines močiutes. „Tik noriu joms patarti viską daryti su gera nuotaika ir žiupsneliu juoko. Negalima visą laiką sėdėti namie, spoksoti į televizorių ir nervintis dėl įvykių Lietuvoje ar pasaulyje. Geriau jau pasiklausyti muzikos ir atsipalaiduoti. O gal ir pamegzti, bet su gerų draugių kompanija, moteriškais pasiplepėjimais ir juokingomis istorijomis. – pataria I. Staniulienė. – Juk smagu ir pasijuokti. Iš savo ir kitų ydų, pavydų, puikybių, didybių. Ir darbas, kai esi geros nuotaikos, geriau sekasi, o kur dar juoko pailgintas gyvenimas, išlygintos rūpesčio raukšlės. Pagalvokite, kokią močiutę smagiau aplankyti anūkams – trykštančią gera nuotaika ir energija ar susirūpinusią, vienišą ir nelaimingą...“ 

Galina Dauguvietytė
Galina Dauguvietytė

Galina Dauguvietytė: „Kol gyveni, džiaukis gyvenimu“

Į devintą dešimtį įkopusios televizijos režisierės ir legendinės aktorės Galinos Dauguvietytės niekas nedrįstų pavadinti romia senjora. Užuot nėrusi servetėles, garbingo amžiaus moteris vieną po kitos į pasaulį paleido tris sensacingas knygas apie savo gyvenimą.

„Gyvenimas yra nuostabus ir juo reikia džiaugtis kiekvieną akimirką, kad senatvėje nereikėtų gailėtis, jog nepadarei vieno ar kito, neišbandei daugybės dalykų, kad gyvenai dėl vaikų, o jiems išėjus baigėsi gyvenimas. Taip negalima. Štai ir aš smagiai gyvenau... Bet daugelio progų vis dėlto neišnaudojau. Šito tikrai gailiuosi. Mano laikais buvo kitoks auklėjimas. Į meilę ir tarpusavio santykius žiūrėjome rimčiau, todėl daug gražių progų praleidau. Kaip dabar jaunimas gyvena! Aš buvau pašėlusi, linksma, gyvybinga, avantiūristė, bet labai dora. Apie laisvą meilę negalėjo būti nė kalbos. Jei pasukčiau laiką atgal, ko gero, leisčiau sau daugiau“, – kikena bohemos atstovė. G. Dauguvietytei ir bendraujant su anūkais nėra tabu temų. Iš jos kur kas daugiau sužinosi apie bohemišką gyvenimo būdą ir nuotykius nei apie agurkų konservavimą. O štai su savo amžiaus moterimis Galina Dauguvietytė vengia bendrauti. Ne todėl, kad būtų pasipūtusi. Neranda bendrų temų ir lieka nesuprasta. „Apie ką kalbėti su savo bendraamžėmis? Yra tik dvi temos: vaistai, kurių prisiperka reikia nereikia, ir anūkai. Nors nusišauk, kai jos pradeda pasakoti, kiek ir kokios spalvos kakučių jų anūkas padarė... Juk žmogus turi skaityti, domėtis, gyventi, siekti savo svajonių, tikslų. Nesvarbu, kiek tau metų ir kiek vaikaičių turi. Gyvenimas duotas vienintelis, nuodėmė jį leisti vėjais ir gyventi problemomis, kurios iš tikrųjų neturi jokios prasmės. Gyventi reikia dėl savęs. Ir gyventi taip, kaip pats nori“, – tokia G. Dauguvietytės gyvenimo filosofija.

Specialisto komentaras

Psichologas Olegas Lapinas 

„Tapus močiute, moteriai pagaliau ateina atsipalaidavimo metas. Jaunos mamos rūpesčiai pamiršti, menopauzės nerimas praėjęs, belieka mėgautis ramybe ir pagaliau skirti laiko sau. Išėjimą į pensiją moteriai derėtų priimti ne kaip senatvės nuosprendį, o kaip užtarnautą poilsį, laiką, skirtą tik sau, – pataria psichologas. – Reikia suvokti, kad didieji gyvenimo darbai jau praeityje, belieka laimingai ir prasmingai nugyventi likusius metus. Moterims derėtų rasti laiko sau, pergalvoti, ko dar nori iš šio gyvenimo, ir drąsiai įgyvendinti savo svajones, be abejo, nepamirštant ir močiutės pareigų.“ Pasak O. Lapino, močiučių ir vaikaičių ryšiai ypatingi. „Močiutė – tai ta geroji mama, kuri lepina, užtaria, pataria, pralinksmina. Kitaip nei mamai, jai nebereikia būti tobulai, griežtai ir konkrečiai. Ji pasitikinti savimi, sukaupusi gyvenimiškos patirties ir atsipalaidavusi. Jos atsakomybės našta kur kas lengvesnė, nes atsiradus vaikaičiams pasąmoningai suvokiama, kad vaikai užaugo. Belieka džiaugtis gyvenimu ir nebijoti imtis ne tik mėgstamos veiklos, bet ir tos, apie kurią pasvajodavote tik slapta“, – pataria psichologas.

Iš pasaulio
Pašėlusios močiutės 

75 metų Paddy Jones iš Didžiosios Britanijos laimėjo talentų šou – moteris šoko salsą su akrobatiniais elementais. Septynių vaikaičių močiutė apstulbino teisėjus ir žiūrovus ne tik per vos penkerius metus tobulai įvaldyta šokio technika, bet ir močiutei nederančia dienotvarke. Ji keldavosi auštant, bėgdavo krosą, šokdavo ir sukdavo lanką. Pašėlusi močiutė sako taip gyventi pradėjusi mirus vyrui, kai iš neturėjimo su kuo kalbėtis nusprendė apsilankyti vietinėje salsos mokykloje. 

Iššokti iš lėktuvo – užduotis ne bailiams ir tikrai ne senyviems žmonėms. Vis dėlto amerikietė Joana Harding yra išimtis. Dešimties vaikaičių močiutė, padedama parašiutininkų komandos, atšventė 90–ąjį gimtadienį ore. Taip moteris siekė įrodyti visiems, kad močiutės yra ne iš kelmo spirtos. „Vos sulaukiame vaikaičių, visi staiga mus ima laikyti bejėgėmis senutėmis. Nieko panašaus!“ – vos nusileidusi ant žemės, kalbėjo devyniasdešimtmetė. 

Viena vokietė pensininkė suprato turinti verslininkės gyslelę. „Žaisdama“ biržoje, per dešimt metų ji užsidirbo beveik milijoną eurų. Šiandien 85-erių Ingeborga Mootz vadinama garsiausia Vokietijos privačia investuotoja. Jauniems makleriams belieka pavydėti jai profesionalumo ir intuicijos. Beje, birža vokietė susidomėjo tik sulaukusi garbaus amžiaus. Kaip teigia pati I. Mootz, iš neturėjimo ką veikti...

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką