Ieva Prudnikovaitė: Karmen ilgisi namų

Praėję metai buvo sunkūs?

Tiesiai šviesiai pasakyčiau, metai buvo turiningi visomis prasmėmis: gana sunkūs, sėkmingi, bet tik nežinau, ar labai laimingi. Vokietijoje pirmus porą mėnesių jaučiausi labai blogai. Ir išverkiau nemažai ašarų! Iki šiol visiškai nepripratau prie vokiečių gyvenimo būdo. Ačiū Dievui, Esene dirba dainininkas Almas Švilpa, buvęs mano tėvo mokinys, tad jo šeimos namai – mano antrieji namai. Dar keli draugai: dainininkas Laimonas Pautienius – Diuseldorfe, už trisdešimties kilometrų, viena lietuvių pora, su kuria susipažinau traukinyje, ir – viskas! Jokių bičiulių vokiečių. O juk nesu iš tylenių, namie buvau apsupta žmonių ir staiga – viskas apsivertė. Patyriau šoką. Paskui, aišku, apsipranti, išmoksti vertinti situaciją kitaip. Stengiuosi save įtikinti, kad jei jau dirbu tokį darbą, tai neišvengiamai keliausiu, tad verčiau į viską žvelgti kaip į gastroles: nuvažiavai, padainavai, grįžai.

Dirbate išsijuosusi?

Dabar tikrai nemažai. Eseno operos teatras jau antrą sezoną kritikų išrenkamas kaip vokiškai kalbančių šalių Metų operos teatras. Aukšto lygio spektaklių jame netrūksta. Mano debiutas buvo Končiakovna A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, paskui dainavau vieną iš valkirijų R. Wagnerio „Valkirijoje“, Feneną G. Verdi „Nabuke“ – šis vaidmuo man itin svarbus. Toliau – V. Bellini „Puritonai“, neseniai įsijungiau į atnaujintą ir į repertuarą grąžintą G. Handelio „Semelę“, G. Bizet „Karmen“. Dabar dainuoju Karmen tiek Eseno, tiek Braunšveigo operos teatruose. Taigi karjera klostosi sėkmingai. Geri kritikų atsiliepimai, draugiškas teatro vadovybės požiūris. Mūsų solistų ansamblis nedidelis – tik dvidešimt penki, daugelis atvyko iš kitų šalių.

Nesibičiuliaujate?

Pamenu, kaip tėtis sakydavo: „Atėjai į teatrą, padainavai ir išėjai.“ Taigi – laiku išeik... Teatras – specifinė vieta, su savo taisyklėmis ir žaidimais, į kuriuos labai vengiu lįsti. Todėl ten nueinu, atidirbu, ir viskas. Jokių draugysčių. Ir tam netgi poreikio nėra. Mano dūšia juk čia. Čia man norisi draugauti!

Gal bent vokiška tvarka patinka?

Beprotiškai erzina! Esu gana laisvas žmogus, kartais mėgstu kiek kitaip nei įprasta pasielgti. O jie šito nelabai supranta... Vėluoti ten yra beveik nusikaltimas. Iki šiol mane stebina ir tai, kad Vokietijoje kaimynas kaimynui tampa policininku. Jei vairuodamas kalbiesi mobiliuoju, būtinai kas nors papypins ir gestais parodys, kad taip negalima. Seka ir prižiūri vieni kitus siaubingai. Prie to dar nepriprantu. Kaip ir prie to, kad, tarkim, anūkas, norintis užsukti pas močiutę, turėtų prieš savaitę dėl to su ja susitarti. To dalykiškumo asmeniniuose santykiuose ten nemažai. Tad gelbėjuosi dažnai skraidydama į Lietuvą. Stengiuosi kuo daugiau laiko pabūti čia, nors iš tikrųjų galėčiau gyventi bet kur. Tik su sąlyga, kad galėčiau pasiimti pilną lėktuvą artimųjų ir draugų... Kaip nusivežti savo aplinką?

Ateina rūstus, tamsus vakaras Esene. Sėdite parietusi kojas ant sofos ir...

...skaitau knygas arba skambinu namo. Dešimtis kartų per dieną. Sąskaitos „tragiškos“!
Pasitikrinau, kad esu naminis žmogus.

Plačiau skaitykite naujausiame žurnale „Laima“